Ir mokslininkai, ir pranašautojai vieningi – artėja pasaulio pabaiga

Autorius: stuxnet Šaltinis: https://youtu.be/9rXXMDGhjUs... 2019-12-02 13:49:00, skaitė 558, komentavo 11

Ir mokslininkai, ir pranašautojai vieningi – artėja pasaulio pabaiga

Ar mes bei mūsų vaikai sulauks pasaulio pabaigos? Dar neseniai į tokį klausimą teigiamai atsakydavo koks nors beprotis, netikras pranašas ar sektos atstovas. Bet štai paskutiniu metu vis daugiau ir mokytų žmonių perspėja, kad pasaulinės civilizacijos žūtis reali. Tarp tokių – lordas Mejus, Deividas Kingas ir Džaredas Dainondas išleidę knygas, kuriose nedramatizuoja situacijos, bet sako, kad reikia ruoštis pasaulio pabaigai.

Civilizacijų žlugimas

Visų trijų argumentai dėl artėjančios katastrofos panašūs – klimato pasikeitimas, visų gamtos resursų išnaudojimas ir per didelis gyventojų skaičius. Baisiausia tai, kad visos šios blogybės tarpusavy susijusios. Daugėjant gyventojų skaičiui, sunaudojama daugiau maisto bei gamtos teikiamų gėrybių. Tad mokslininkai ir įspėja, kad, norint išvengti globalinės katastrofos, visas problemas reikia spręsti vienu metu.

Istorija žino pavyzdžių, kaip nuo panašių bėdų žlugo ištisos civilizacijos. D. Daimondas knygoje „Krachas“ aiškina, kad majai Meksikoje išnaikino medžius, o tai sukėlė visą problemų grandinę – dirvožemio eroziją, ariamų žemių sumažėjimą, sausras. Daugėjant gyventojų, majams reikėjo vis daugiau maisto, o dirbamos žemės sumažėjo. Teko keltis į naujas žemes, prasidėjo karai.

Panašiai civilizacija žuvo ir Velykų saloje. Iškirtus miškus, kilo ekologinės problemos ir karai. Tiek majų, tiek polineziečių civilizacijos buvo regioninės, o dabartinė visuomenė – globalinė. Tai teigiamas aspektas, nes, kai viename pasaulio regione atsitinka bėda, jam gali padėti visas likęs pasaulis. Tačiau iš kitos pusės, prasidėję sunkumai greitai eksportuojami ir pasklinda po visus regionus.

Tad mokslininkų nuomone, jei šiuolaikinė civilizacija žlugs, tai ji žlugs visur. Globalinė katastrofa vystysis panašiai kaip ir regioninė, tik didesne apimtimi. Žmonės kelsis į tuos regionus, kur geresnės gyvenimo sąlygos, nusiaubs tas sritis, ir suveiks domino principas. Masinis žmonių ir kapitalo persikėlimas atsilieps finansinei sistemai ir ją sužlugdys. Belgų ekonomistas Bernaras Ljetaras knygoje „Pinigų ateitis“ pažymi, kad pasaulio finansinė sistema jau dabar labai nestabili.

Per paskutinius dešimt metų ją krėtė ne viena finansinė krizė. Ir jų vis daugėja. 1997-ųjų metų Pietryčių Azijos finansinė krizė užtemdė 1994-ųjų krizę Meksikoje, o jau 1998 metais krizė Rusijoje buvo gerokai didesnė už Meksikos. Dar po metų finansai sudrebino Braziliją. Tai tik vienas pavyzdys, kad globalizacija ne susilpnino, o padidino krizes.

Žmonėms sunkiai suvokiamas pasaulio pabaigos scenarijus, nes žmogui būdinga galvoti, kad pasaulis išliks toks, koks yra šiuo metu. Bet nereikia pamiršti, kad ir majai savo civilizaciją laikė amžina.

12 pabaigos ženklų

Apie pasaulio pabaigą kalba ir kalbėjo ne vienas pranašautojas, apie tai rašoma Vedų knygose, indų epuose, Biblijoje. Lietuvoje dar tarpukario laikotarpiu buvo labai populiarios Mikaldos pranašystės, kuriose apie pabaigą kalbama Biblijos tekstais. Leidykla „Matrica“ 1990 metais pagal 1924 m. leidinį yra išleidusi 578 metais prieš Kristaus gimimą gyvenusios Mikaldos – Sabbijos karalienės pranašavimus.

Leidėjas rašo, kad Mikaldos pranašavimai buvo surašyti devyniose knygose, bet iš jų pasiliko tiktai trys, „kurias Tarkvinas Priskus, Rymo karalius, už didžius pinigus nupirko ir užlaikė lig šiam laikui“. Kas buvo parašyta šešiose knygose, taip niekas ir nesužinojo, nes jos buvo sudegintos, o likusių trijų turinys tapo žinomas.

„Iš tų trijų knygų dabar padarytos trys pranašystės, kurios nieko neturi priešingo nė tikėjimui, nė dorai, nė viešpataujančiai tvarkai, tai gali rastis kiekvienuose namuose ir liuosai kiekvieno Lietuvio ir Lietuvaitės būti skaitomos ir platinamos“, – „prakalboje“ rašo knygutės leidėjas. (Čia ir toliau citatų kalba netaisyta).

Skaitant karalienės pranašavimus galima daryti išvadą, kad pasaulio pabaiga jau netoli. Mikalda pranašauja, kad bus 12 ženklų, rodančių artėjančią pabaigą.

„Pirmasis ženklas bus tas, kad žmonės daugiau ieškos maisto po žeme, negu ant žemės, nes kasis giliau kaip 300 sieksnių, kas rūdą, anglis, visokius brangius daiktus darys geležį, be arklių važinės, per keletą mylių susikalbės ir t. t., sunku čia viską išpasakoti, kokius stebuklingus daiktus darys iš žemės, o tai vis bus ženklu, kad ateina ta baisioji valanda, paskutiniojo Teismo diena.

Antras ženklas bus toks, kad prasidės didžios prekystės ir vežiojimas tavorų iš vienos viešpatystės į kitą. Važiuojant ir prekiaujant bus dideli prigaudinėjimai, kiekvienas darys didžiausias neteisybes, kad tik artimo turtą sumažinti, o savo padauginti.

Trečias ženklas toks, kad tarpe žmonių neteisingumas bus kuo didžiausias: žmonių širdįs bus paskendusios melagystėse, apgavystėse ir begaliniame troškime turtų, o meilės Dievo ir artimo nė už skatiką; rankos bus trumpos davimui, o ilgos ėmimui“.

Galima tikėti, galima netikėti tomis pranašystėmis, bet stebina tai, kad žmonės prieš tūkstančius metų numatė tai, kas įvyks. Ir toliau Mikaldos ženkluose rašoma, kad žmonės bėgs iš gimtinės, vaikai nebematys tėvų, armijos bus apginkluotos tokiais ginklais, kurie pakeis žmones. „Teismai bus daromi tiktai už pinigus; kas pinigų neturės, tas nors būt labiau nuskriaustas, neturės tiesos pasiskųsti, o iš turinčiųjų teisėjai beteisdami pusę arba ir visą turtą sau pasiims,“ – šių dienų Lietuvos teismus numatė Mikalda.

Čia aprašyti antrosios knygos pranašavimai. Panašūs jie ir paskutinėje knygoje. Lyg rašyti šiandien: „Moters bus nedorybių pilnos, meilė bus už pinigus pardavinėjama, vyrai nebenorės gyventi su savo pačiomis, o pačios su vyrais“. Arba dar: „Moters pradės dėvėt vyriškus rūbus, duos kirpt savo plaukus, teatruose bus rodomos nuogos panos, už ką žiūrėtojai didžius pinigus mokės ir su dideliu pamėgimu žiūrės.“

Pasaulio paslaptys

Panašiai kaip Mikalda sugebėjo dabartinį gyvenimą numatyti ir viduramžių pranašė, žinoma kaip motina Šipton, gyvenusi Anglijoje. Ji aprašė, kaip bus vartojami tokie augalai, kaip bulvė, tabakas, pomidorai, nors Europoje apie juos tuo laiku dar niekas nežinojo. Motinos Šipton išpranašauta pasaulio pabaiga panaši kaip ir Mikaldos: „Kada mūvėti moters kelnes pirks, o garbanas trumpai it vyrai kirps. / Kada paveikslai it gyvi judės, o laivės nardys tamsoje gelmės, / Kada žmogus aukščiau už paukštį skris – / Ištiks pasaulį kruvina mirtis“.

Apie pasaulio pabaigą plačiai rašoma 1998 metais išleistoje Kazio Paulausko knygoje „Pasaulio paslaptys“. Autorius rašo, kad Biblijoje, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose, aptinkame daugybę pranašysčių apie pasaulio pabaigą. „Nugara pagaugais eina, kai pamąstai, kaip pranašas iš amžių glūdumos pavaizdavo dabartinę Jeruzalės situaciją, – rašo autorius, turėdamas galvoje Zacharijo pranašystes apie žydų grįžimą į savąją žemę ir Izraelio karus su arabų šalimis.

Garsusis viduramžių pranašas Nostradamus savo pranašystes irgi išskaitė Biblijoje. Suprasdamas viduramžių dvasią bei socialinį klimatą, Nostradamus savo pranašiškus ketureilius rašė ezopiška kalba, vengdamas tiesmukiškumo. Dauguma pranašysčių, kurias tarp 1555-ųjų ir 1566-ųjų metų užrašė Nostradamus, išsipildė. Revoliucijos, Antrasis pasaulinis karas, laikinas Hitlerio triumfas, Musolinio mirtis, Hirosima ir Nagasakis – visa tai buvo užšifruota Nostradamaus ketureiliuose. „Mūsų amžininkui be komentarų aiškios šios Nostradamaus ketureilio eilutės, – rašo K. Paulauskas:

Libijos princas taps galingas vakaruose.

Prancūzijai daug rūpesčių sukels arabai.“

Mokslininkai dabar daug rašo apie ledynų tirpimą dėl šiltnamio efekto Šiaurės ir Pietų poliuose. Dėl to gali pakilti vandenynai ir užtvindyti pakrantes. Nostradamus tai numatė 1955 metais. Savo laiške sūnui jis rašė: „Prieš pasaulinį gaisrą bus labai daug potvynių ir beveik nebeliks sausumos, kuri nebūtų apsemta vandens“.

Praeities pranašautojai, kaip ir dabarties mokslininkai, vieningai pabrėžia, kad prie pabaigos veda nežabotos industrializacijos pavojus, katastrofiškas Žemės rutulio gyventojų skaičiaus didėjimas, atvesiantis į badą, pasaulinio vandenyno pakilimas, ištirpus poliarinėms ledo kepurėms.

„Kaip matome, priežasčių liūdniems pamąstymams apstu, – knygoje „Pasaulio paslaptys“ rašo K. Paulauskas. – Praeityje, kaip sako legendos ir padavimai, geologų bei paleontologų sklaidomi Žemės plutos knygos puslapiai, mūsų planetą jau yra ištikusi globalinė katastrofa, ir ne viena.

Prieš 65 milijonus metų netikėtai išnyko didžiųjų driežų populiacija, klestėjusi Mezozojaus viduryje visuose žemynuose. Prieš 11 000 metų Atlanto gelmėse prasmego Atlantida. Viso pasaulio tautose tebegyvi padavimai apie visuotinį Tvaną, Lietuvoje geriausiai žinomą iš Biblijos – Senojo Testamento knygų. Tokių pavyzdžių būtų galima suminėti ir daugiau, bet visi jie išeina už istorijos ribų (pradedant Šumerais, Senovės Egiptu iki mūsų dienų globalinių katastrofų neužregistruota).

Legendos, tegu ir gerokai pagražintos, paplitusios geografinėse ilgumose ir platumose, kuriose praeityje gyvenusios tautos neturėjo tarpusavio ryšio, verčia manyti, jog tie pasakojimai turėjo realų pagrindą. Juk mes nekalbame apie tai, ko tikrai nėra buvę“.