Gintaras Butkus. Apie naujosios Tarybų valdžios prigimtį

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-07-02 19:00:45, skaitė 608, komentavo 1

Kaip buvo anksčiau, kodėl žlugo Tarybų valdžia – šis klausimas domina visus. Pirmiausia reikia prisiminti kaip viskas buvo. Tarybų valdžia buvo daugiau formali (nors privati nuosavybė buvo panaikinta iš tikrųjų). Dabartiniam skaitytojui reikia paaiškinti, kad kandidatai į deputatus buvo iškeliami darbo kolektyvuose pagal partinių organizacijų rekomendacijas. Deputatų veikla Aukščiausioje Taryboje ir vykdomosiose komitetuose (savivaldybėse, kitaip tariant) buvo faktiškai visuomeninė veikla, kuria buvo užsiiminėjama laisvu nuo pagrindinio darbo laiku. Tai yra nemokamai.

Tai nebuvo profesija. Buvo priimta manyti, kad darbo žmogus išrinktas deputatu vykdo visuomenine pareigą. Deputatai nesijautė valdžia, nors formaliai ja buvo. Siūlomi sprendimai buvo priimami automatišku rankų pakėlimu. Deputatai pernelyg priklausė nuo administracijos tų įmonių, kuriuose dirbo. Vietiniai partiniai komitetai tiesiogiai kontaktuodavo su įmonių administracija. Tuo pačiu nelabai aiški buvo deputatų vieta Tarybų valdžios struktūroje (paradoksas – gaunasi žodžių žaismas). Deputatas buvo daugiau garbės vardas.

Dabar apie tai, kodėl taip atsitiko. Klasinis susiskaldymas kapitalistinėje visuomenėje tada, maždaug prieš 100 metų, kai pradėjo rastis Tarybos, buvo labai aiškus – niekam nereikėjo aiškinti kas tai yra. Tuometiniai buržuaziniai parlamentai buvo говорильн-ios kur daug šnekama, bet paprastam žmogui nuo to buvo nei šilta nei šalta (nors dažniausiai šalta, ta prasme blogai). Tas pats kaip ir dabar. Pavyzdžiui, dabartinis Lietuvos seimas. Tada atrodė logiška, kad darbo žmonės turintys savo atstovavimo organą, tai yra Tarybas, kalbės tik esant reikalui ir priiminės tik konkrečius, reikalingus sprendimus. 1917-18 metais Tarybos buvo gyvi, tikri darbo žmonių interesus atstovaujantys valdžios organai ir niekas net pagalvoti negalėjo, kad galėtų ateiti laikas, kai jos taps formalios. Būtent vadovaujantis požiūriu, kad darbo žmonės puikiai suvokia Tarybų paskirtį ir, kad jie renkami į Tarybas spręsti konkrečius klausimus, buvo manoma, jog deputato veikla turi būti nemokama. Taip pat buvo tikimasi, kad pats faktas, jog darbas neapmokamas, kitaip tariant darbininkas nesuinteresuotas daryti valdininko karjeros, turėjo apsaugoti Tarybas nuo biurokratizmo. Praktika parodė, kad čia būta daug idealizmo.

Tarybos buvo biurokratizuotos. Viena pagrindinių priežasčių, kad valdančiojoje komunistų partijoje nebuvo partinės demokratijos. 20-ųjų pradžioje Leninas pasiūlė sukurti partinės valdžios organą kaip savotišką atsvarą CK, kuris galėtų kontroliuoti CK, tikrinti dokumentus, dalyvauti posėdžiuose ir pan. Kas ir buvo padaryta. Bet tai nebuvo įtvirtinta, kaip neginčijama taisyklė. 30-ųjų pradžioje Centrinė kontrolės komisija (vėliau gavusi pavadinimą „Partinės kontrolės komitetas“) buvo pajungta CK. Kitaip tariant, buvo pasielgta absoliučiai priešingai, negu siūlė Leninas. 1927-29 metais išnyko partinė demokratija. Renkami partiniu komitetų nariai, kaip ir CK nariai, eiliniai darbininkai ir valstiečiai automatišku rankų pakėlimu priimdavo visus sprendimus, kuriuos siūlydavo partinis aparatas. Partinis aparatas spręsdamas savo reikalus kontaktuodavo su Aukščiausios Tarybos ir vykdomųjų komitetu aparatu, kad pastarieji įstatyminiais aktais apiformintų priimamus partinius sprendimus. Kadangi egzistavo partinė drausmė, tai tokia tvarka atsispindėjo ir deputatų veikloje. Deputatai balsuodavo lygiai taip pat automatiškai, kaip ir renkami partinių komitetų nariai.

Galvojant apie Tarybų valdžios atkūrimą reikia pripažinti, kad naujoji Tarybų valdžia turės būti kitokia.

Pirma. Deputato veikla – tai profesija. Jei dirbama atsakingai, ja negalima užsiiminėti laisvu nuo pagrindinio darbo laiku. Pavyzdžiui, po darbo gamykloje. Vadinasi, deputatų darbas Tarybų valdžios struktūroje turi būti apmokamas. Kandidatas į deputatus, kaip ir anksčiau, iškeliamas darbo kolektyvuose. Kad deputatas neatitrūktų nuo jį iškėlusio darbo kolektyvo, deputato atlyginimas turi priklausyti nuo darbo kolektyvo pajamų.

Antra. Plano komitetas kaip atskira valdžios šaka. Kaip įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė. Planas turi būti ketvirta valdžia. Tai reikalinga tam, kad deputatų veikla, kurių kiekvienas atstovaus savo darbo kolektyvą, nepavirstu į chaosą.

Trečia. Komunistų partijos programa turi būti įtvirtinta kaip valstybinis įstatymas. Programoje turi būti „išgryninti“ bendrieji pagrindiniai interesai, vienijantys visus dirbančiuosius nepriklausomai nuo vietinių ar žinybinių interesų, nuo kokių nors politinių prietarų ar paprasčiausios demagogijos. Planas turi būti ruošiamas remiantis būtent programos pagrindu. Planas šioje situacijoje yra antrinis – programa pirminė.

Ketvirta. Reikalingas atskiras valdžios organas, analogiškas Suvienytųjų Tautų Saugumo Tarybai turintis, veto teisę. Reikalingas tam, kad nebūtų priimti neprofesionalus sprendimai. Pavyzdžiui, kai Perestroikos vidury buvo sugalvoti TSRS Liaudies deputatai, o Aukščiausios Tarybos deputatai liko „nustumti“ kažkur į šoną. Arba kai buvo sugalvotas TSRS prezidento postas vietoje to, kad būtų sprendžiamos politinės ir ekonominės problemos. Nors visiems žinantiems istoriją turėjo būti aišku, kad Tarybų valdžia ir prezidento postas nesuderinami. Ir t. t.

Reikia aiškiai įsisąmoninti, kad net tuo atveju, jei yra tarybinė ir partinė demokratija, visi dešimt kartų principingi ir sąžiningi ir visa kita, tai visiškai nereiškia, kad priimami sprendimai, ypatingai strateginiai sprendimai, bus teisingi. Tam reikalingos specialios žinios, o darbo žmonės išrinkti deputatais arba į vadovaujančius partinius organus, jų neturi. Todėl reikalingas valdžios organas, turintis veto teisę ir galintis apsaugoti nuo nekompetencijos, nuo demagogijos, nuo sprendimų, galinčių atrodyti labai įtikinamai, bet iš tikrųjų atspindinčių svetimus klasinius interesus.

Tokios, jei trumpai, yra keturios naujosios Tarybų valdžios sudedamosios dalys. O „meldžiantis“ senajai Tarybų valdžios struktūrai – nebus nieko.

Taip pat skaitykite: Gintaras Butkus. Planinės paklausos dėsnis