Išmokti paleisti
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/ismokti... 2018-06-01 13:46:23, skaitė 600, komentavo 1
„Paleisk tu visa tai, neapsikrauk sau galvos!“ Dažnai girdžiu panašias frazes, bet niekad nesupratau, kaip galima tai padaryti. Taip ir neįsisavinau „paleidimo“ meno, šito nuostabaus sugebėjimo atsikratyti visų dalykų ir žmonių, kurie tempia tave žemyn ar provokuoja stresą, kurie neatneša į tavo gyvenimą nieko pozityvaus.
Aš vis dar negaliu paleisti skausmo, kurį nešioju viduje. Praeities žaizdos vis dar kraujuoja ir kol kas stipresnės už mane. Leidžiu prisiminimams mane persekioti ir likti įstrigusiems kaip rakštys mano prote. O blogiausiomis dienomis leidžiu, kad jie užvaldytų visas mano mintis.
Aš netgi negaliu paleisti savo nuogąstavimų dėl ateities. Nežinau kaip atsikratyti viso to, kas mane baugina. Bijau, kad mane išduos, apgaus ar kažkur įvels. Bijau prarasti save. Bijau, kad mane visiškai užvaldys negatyvios mintys. Niekaip negali išmokti susidoroti su šiomis baimėmis.
Aš iš visų jėgų stengiuosi vengti konfliktų, ypač beprasmiškų. Ir jeigu kovoja mylimi žmonės (šeima ir draugai), aš eikvoju pernelyg daug energijos. Nežinau, kaip tai paleisti.
Jeigu kažkas taria man skaudžius žodžius ar kalba man už nugaros, reaguoju į tai pernelyg asmeniškai. Tai kaip peilis į nugarą. Arba į širdį. Nusivylimas, skausmas, liūdesys… Nemoku paleisti šių emocijų.
Jeigu su manimi elgiasi grubiai ar nepagarbiai, aš sutrinku ir pasimetu. Jaučiu poreikį išsakyti savo nuomonę, išreikšti jausmus, tačiau tai sukelia dar daugiau problemų. Leidžiu toms smulkmenoms skaudinti mane, kartais netgi labiau nei reikėtų.
Aš vis dar stengiuos išmokti paleisti draugus, kuriems esu daugiau neįdomi (arba priešingai). Tie, kurie buvo didele laime mano gyvenime, staiga nustojo tokiais būti. Visada galvoju, kokie artimi jie man buvo ir kaip lengvai ir paprastai viskas baigiasi, tarytum nieko ir nebuvo.
O kaip jūs paleidžiate nesėkmę? Jei padarau klaidą, siekdama paties geriausio rezultato, mane apima neišpasakytas apgailestavimas ir nusivylimas. Aš be pabaigos analizuoju, ką galėjau padaryti geriau, bet nepadariau. Šitos mintys grįžta ir grįžta, ypač sunkiomis dienomis.
Gyvenime labai daug dalykų, kuriuos reikia paleisti. Taip, tai sudėtinga, kartais atrodo išvis neįmanoma, tačiau jau pats suvokimas, kad tai būtina, pats savaime yra žygdarbis. Galbūt kaltas mano neramus charakteris, galbūt taip veikia mano protas, o gal tiesiog esu silpna, bet paleisti man visada be galo sunku.
Man rodos, kartais laikomės įsikibę į tai, kas atgyveno dėl to, kad tai viskas, ką turime. Mes bijome paleisti, nes ateitis kol kas dar nežinoma, paslaptinga ir bauginanti. Mums atrodo, kad laikytis įsikibus į sena yra lengviau ir patogiau, nei ryžtingai paleisti ir atsikratyti. Tačiau taip nėra. Nes kai tik sukaupsime drąsos paleisti tai, kas atgyveno, tik tada galėsime pradėti gyventi tikrą gyvenimą.