ARVYDAS ŠLIOGERIS: Gyvenimas morge

Autorius: Arvydas Šliogeris Šaltinis: https://kaunoforumas.wordpress... 2018-05-16 15:27:15, skaitė 901, komentavo 1

Vokietijos kanclerė Angela Merkel teigė, kad daugiakultūrės Europos projektas patyrė nesėkmę…

Aišku, apie ką klausite, bet apie tai aušinti burną nėra prasmės, nes tai yra miręs pasaulis. Šnekėti apie lavonus man nebeįdomu.

Ar tą lavoną, kaip įvardijate Europos Sąjungą, dar įmanoma atgaivinti, reanimuoti?

Ne, ne, ne. Tai yra beviltiškas reikalas, apie tai tiesiog nereikia kalbėti ar tuo rūpintis. Išvažiuokite kur nors prie upelio, pasiklausykite, kaip jis čiurlena. Juk ar jums smagu būti morge? O tai, kas mus supa, yra globalinis morgas.

Tačiau, pabuvus prie upelio, reikia grįžti į gyvenimą?

O kam į jį grįžti? Jokio gyvenimo nebėra, jūs kažką keistai šnekate. Koks čia gyvenimas morge, dar kartą kartoju.

Brandesniems, labiau patyrusiems žmonėms gal ir būtų galima „pasilikti prie upelio“, tačiau jaunimas gal turi turėti kažkokią viltį?

Manęs tas jaunimas nedomina, nes, kiek esu susidūręs, jie jau gimė miręs. Tai dažniausiai yra negyvėliai. Tačiau visos tos kalbos yra niekai. Nesukime sau galvos – žiūrėkime į debesis, į saulutę, pažemuogiaukime, pagrybaukime.

Rūpindamiesi visokiomis angelų kariaunomis, tik sugadinsite sau sveikatą, nervus. Nereikia tuo rūpintis. Arba tik tiek, kad duonelei užsidirbtum. Ir viskas, nes bėgti reikia nuo viso šito „gyvenimo“.

Tai O. Špenglerio (Osvaldas Špengleris, 1880–1936 m., vokiečių istorikas ir filosofas. Labiausiai žinomas dėl savo klasikiniu tapusio darbo „Vakarų saulėlydis“ (1918), kuriame jis išplėtojo ciklinės civilizacijų raidos teoriją bei kalbėjo apie krikščioniškosios Vakarų civilizacijos nuosmukį) įspėjimai apie Vakarų, Europos saulėlydį buvo pranašiški?

Deja, jis buvo daugiau negu teisus, dėl ko yra labai liūdna. Ir tas pranašautas saulėlydis ateina daug greičiau. Viskas, kas vyksta, jau yra po saulėlydžio. Dabar jau yra pomirtinis periodas. Tad ir sakau, kad nėra apie ką šnekėti. Šiuo požiūriu esu beveik pasiekęs nirvanos būseną.

Tai gal jau verta kalbėti apie pasaulio pabaigą, o ne tik Europos saulėlydį?

Ne, jūs klystate. Ji (pasaulio pabaiga) jau buvo. Net žinau datą – 1968 metai, tai akivaizdūs dalykai. Visi protingi žmonės tą pamatė, bet kadangi jų yra vienetai, tai vis dar kalba apie kažkokią pasaulio pabaigą. Viskas, mes jau gyvename po jos. Mes, jau galima sakyti, esame ir gyvename anapusiniame pasaulyje. Ir netgi tiesiogine šio žodžio prasme, o ne perkeltine. Išmanusis telefonas, sakykime, yra anapusinio pasaulio kanalas. Viskas, nėra apie ką šnekėti, nereikia niekuo rūpintis. Pasaulio nebėr.

Telieka hedonizmas, ir tiek?

Kodėl jūs, kolega, tuoj pat griebiatės žargono! Nesuprantu, kuo čia dėtas hedonizmas.

Tai kaip tada gyventi jau po pasaulio pabaigos?

Kaip gyvenote, taip ir gyvenkite. Gyvenkite taip, kad būtų smagu, kiek įmanoma. Koks čia hedonizmas? Nematau čia apskritai jokių -izmų. Joks tai nėra hedonizmas, jei man smagu sėdėti ant upelio kranto.

Buvau Vyžuonose, mūsų genialaus autoriaus Broniaus Radzevičiaus tėviškėje, buvau prie jo kapo. Ir ten pasijutau gyvame pasaulyje.

Visa kita, kaip sakė W. Faulkneris, yra „sound of fury“, arba pamėklių karnavalas ar pamėklių šou. Juk mus visus kiekvieną akimirką kamuoja pamėklės. Kažkokios ten demokratijos, kažkur Norvegijoje viena pamėklė šaudo kitas pamėkles.

Žodžiu, kadangi dar vasara, linkiu visiems smagiai pabūti gamtoje, akimirksniui sugrįžti į realybę, tokį šansą vienas kitas – ne visi – dar turi.