Jemeljanas Jaroslavskis. Pasikalbėjimas su amerikiečių delegacija

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2018-04-23 17:42:28, skaitė 757, komentavo 1

Nemaža kalbų apie komunizmą ir krikščionybę, arba klausimus, ar egzistuoja dievas. Marksistinė filosofija, istorijos ir politikos mokslai tvirtai į juos atsako. Bet pradžiai gali praversti ir trumpas, paprastas paaiškinimas. Kaip tik tokį 1932 m. į tuometę Tarybų Sąjungą atvykusiems draugams iš Amerikos ir davė žymus Kompartijos veikėjas, revoliucionierius bei ateizmo populiarintojas J. Jaroslovskis. Kalbėta prieš gerą aštuoniasdešimtį metų, bet aktualu ir mums.

PASIKALBĖJIMAS SU AMERIKIEČIŲ DELEGACIJA

Klausimas... Kokie yra krikščionybės ir komunizmo elementai, kuriuos jūs laikote, vienus kitiems neišvengiamai prieštaraujančiais?

Atsakymas. Aš esu tos nuomonės, kad tarp krikščionybės ir komunizmo nėra nieko bendra.

Žinoma, jeigu komunizmo šalininkas dar neatsipalaidavo nuo religingumo, jis gali evangelijoje rasti žodžių, pateisinančių jo siekimą komunizmo, gali rasti tokių atskirų žodžių, lygiai kaip krikščionybės karų laikotarpiu Tomas Miunceris [1] galėjo pagrįsti savo kovą biblija ir evangelija. Bet tatai tinka tik atžvilgiu tų atsilikusių elementų, siekiančių komunizmo, kurie dar neatsikratė religingumu. O jeigu į krikščionybę žiūrėsime kaip į bažnyčios mokymą, religinės organizacijos mokymą, kaip į sąvokų sistemą, kaip į pasaulėžiūrą, tai ji visu kuo yra priešiška komunizmui. Vienas iš pagrindinių krikščionybės mokymų – tai visų pirma išsaugoti visuomenės skirstymą į klases. Aš čia galėčiau nurodyti tokį dokumentą, kaip neseniai ryšium su krize išleista popiežiaus enciklika [2].

Komunizmo požiūriu yra būtina panaikinti bet kurį visuomenės skirstymą į klases. Tuo tarpu, kai krikščionybė įrodinėja, kad esamoji santvarka yra dievo nustatyta, komunizmas yra revoliucija prieš tokią „dievo“ nustatytąją santvarką, tame tarpe ir prieš krikščionybę, kuri šią santvarką remia. Labiausiai civilizuotose šalyse krikščionybė, iš vienos pusės, skelbia, kad visi žmonės yra lygūs prieš dievą, iš kitos pusės, laimina Amerikoje, pavyzdžiui, tokią padėtį, kad baltasis žmogus – tai viena, jam vienas įstatymas, o juodasis žmogus – tai kita, jam kitas įstatymas; juodąjį žmogų galima ir linčiuoti, juodasis žmogus turi gyventi atskiruose kvartaluose, turėti atskiras bažnyčias, važinėti atskiruose vagonuose. Krikščionybės veidmainiškaii skelbiama „lygybė“ neturi nieko bendra su komunizmo propaganda ir praktika; komunizmas visomis priemonėmis stengiasi įgyvendinti tokią lygybę, kurios pagrindą sudarys neklasinė visuomenė.

Mūsų šaly kadaise grafas Tolstojus bandė sukurti tokį mokymą, kuris buvo nukreiptas prieš bažnyčią ir kuris, jo manymu, buvo „gryna“ krikščionybė. Mes prieš tokią „apvalytąją“ krikščionybę kovojame su ne mažesne jėga, kaip ir prieš „grubiąją“ bažnytinę krikščionybę. Ji ragina mases turėti kantrybės, nesipriešinti piktam prievarta, ji apskritai ragina nesipriešinti. Tokių pažiūrų skelbimas neabejotinai tarnauja išnaudotojų klasių interesams.

Aš galėčiau paimti faktų ir iš šiuolaikinės Amerikos gyvenimo. Aš turiu galvoje karo veteranų judėjimą. Vyriausybė prieš žmones, kurie siekia, kad jiems būtų mokama pensija, prieš juos siunčia tankus. Kaip tatai pas jus suderinama su krikščionybe, su artimo meilės skelbimu, su atleidimo skelbimu? O kai šis artimas sako: pavalgydink mane, tu degini krosnyje javus, išmeti į jūrą kavą, tu išpili į upes pieną, juk tu gali mane išmaitinti, – tuomet prieš jį siunčia policiją, kariuomenę ir t. t. Šis krikščionybės vaidmuo kaip mokymo, kuris viešpataujančioms klasėms padeda slopinti bet kurį masių siekimą pakeisti esamąją tvarką, iš pagrindų prieštarauja komunistiniam mokslui, kuris aiškina masėms, kaip kovoti už tai, kad būtų panaikinta ta neteisinga tvarka, kada vieniems suteikiama viskas, o iš kitų viskas atimama.

Kai jūs klausiate, kokie krikščionybės ir komunizmo elementai yra bendri, tai aš turiu pasakyti, kad tokių elementų nėra. Mes labai domimės visu tuo, kas vyksta Amerikoje, Anglijoje ir kitose šalyse, ir kiekvienas bent kiek žymesnis literatūros kūrinys, kuriame krikščioniškojo pasaulio atstovai mėgina suartinti komunizmą su religija, pas mus arba visas išverčiamas arba referuojamas tam, kad mūsų skaitytojai galėtų su juo susipažinti. Kaip pavyzdį aš galiu nurodyti Montgomerio Brauno [3] knygą ir kt. Braunas savo veikaluose mėgina sutaikinti komunizmą su religija. Mes manome, kad tai yra pavojingiausias dalykas, kad tokių idėjų skelbimas atlieka opiumo vaidmenį, silpnina darbo žmonių klasinę nuojautą, klasinę sąmonę. Juo aiškiau darbininkas supras, kad jo interesai ir kapitalistinės visuomenės interesai yra nesutaikinami, juo greičiau jis išsivaduos. O krikščionybės požiūriu, kuo daugiau jos idėjų skelbėjai moko darbininką susitaikinti su kapitalistine visuomene, tuo yra geriau. Krikščionybės mokymas mėgina sulaikyti tą neišvengiamą darbo žmonių išsivadavimą. Komunizmo mokslas jį pagreitina.

Pagaliau krikščionybė juk tai yra, kaip mes, marksistai, sakome, ideologinis antstatas visuomenės, kuri buvo kuriama visiškai kitokiose gyvenimo sąlygose. Šis mokymas gimė tada, kai egzistavo vergovinė visuomenė, Laikui bėgant ji įsisavino feodalinės ir kapitalistinės visuomenės moralę. Dabar, kai visuomenė, iš vienos pusės, perėjo ilgą klasių kovos istoriją ir atėjo į aukščiausią imperializmo tašką, ir iš kitos pusės, – į jo antipodą – proletarinę revoliuciją ir komunizmą, krikščionybė yra įrankis viešpataujančiųjų klasių, siekiančių savais interesais nuslėpti, užtušuoti gilius prieštaravimus, skaldančius buržuazinę visuomenę. Ji nepajėgia sutramdyti tos jėgos, kuri tą visuomenę plėšo į atskiras dalis. Krikščionybė netenka vis daugiau ir daugiau savo šalininkų.

Klausimas... – Kaip jūs atsakote į bažnyčios įrodymus, kad yra dievas?

Atsakymas. – Aš pereinu prie paskutinio klausimo ir turiu su pasitenkinimu pažymėti, kad čia dalyvaujantieji iš pat pradžių pareiškė, jog jie laikosi mokslinio požiūrio, darvinizmo požiūrio, jog jie atmeta nemokslinį požiūrį į religiją. Todėl man atrodo, kad klausimas, ar galima įrodyti, jog egzistuoja dievas, yra nemoksliškas klausimas, nes mokslas šiuo klausimu duoda tokį atsakymą: nėra jokių mokslinių dievo buvimo įrodymų.  

Jūsų pačių požiūris nėra toks, kad dievą galima matyti, galima jį pačiupinėti, pauostyti, išmatuoti. Juk jūs pareiškėte, kad patys laikotės mokslinio požiūrio, o kalbate ką kita. Įrodyti dievo buvimą moksliniu požiūriu negalima. Jūs sakote, kad be dievo pasaulio egzistavimas būtų neįmanomas, neįmanoma būtų tvarka šiame pasaulyje, judėjimas šiame pasaulyje. Jūs neįsivaizduojate automobilio judėjimo be vairuotojo, todėl jūs įsivaizduojate, kad pasaulis turi turėti šoferį, kuris valdo dangaus šviesulių judėjimą. Bet juk tai yra visai nemoksliška pažiūra. Dievo sąvoka keičiasi ne tik kiekvienoje didelėje epochoje, bet nėra tokios epochos, kada neegzistuotų dešimtys, šimtai skirtingų supratimų apie tą dievą, kurio nėra, kurio negalima nei išmatuoti, nei matyti, nei girdėti, kuris neužima erdvės. Negalima kalbėti apie tai, ko negalima nei matyti, nei girdėti, nei justi kitokiu būdu. Aš galėčiau atsakyti į tai, kaip atsakė vienas iš labai įžymių astronomų, kuris pasakė, kad savo teorijai paaiškinti jam nėra reikalo daryti prielaidą, jog egzistuoja dievas [4]. Mūsų ateizmas nėra tikėjimo reikalas. Kaip galima „tikėti į ateizmą“? Galima tikėti į dievą, į velnią, į šventąjį, į dievo motiną, į stebuklus. Bet ateizmas yra pasaulėžiūra, kuri sukuriama kovoje su visu senuoju pasauliu.

Ateizmo mokslas nėra pagrįstas dogma. Jis yra sudėtinis marksizmo-leninizmo mokslo elementas. O marksizmo-leninizmo mokslas, – sakė Marksas ir Leninas – yra vadovas veiklai. Tai toks veikios vadovas, kuris tikrinamas kas dieną. Jeigu remsimės religingo žmogaus požiūriu, tai visa, kas šiuo metu daroma, yra visiška nesąmonė. Religijos požiūriu egzistuoja dievas, arba kažkoks aukščiausiasis protas, kuris valdo pasaulį. Tikinčiojo požiūriu, tai yra pati tobuliausia esybė. Religijos požiūriu, pasaulis yra taip suorganizuotas, kad geriau sugalvoti negalima. Bet pamėginkite pagal šį požiūrį paaiškinti pasibaisėtiną masių engimą kapitalistinėse šalyse, kruvinus karus, prostituciją, milijoninių masių badavimą ir visokias socialines ligas. Štai toji „aukščiausioji esybė“, tasai aukščiausiasis protas, kuris iš tikrųjų egzistuoja tik vaizduotėje, leidžia visa tai, nuo ko kenčia žmonija.

Jeigu religingi žmonės mokėtų mąstyti kaip reikia, jie turėtų sukilti prieš tokį dievą, kuris nieko kaip reikiant negali įgyvendinti, kuris negali užkirsti kelio krizėms. Kai iš mūsų reikalaujama įrodyti dievo nebuvimą, mes šį reikalavimą laikome neprasmingu.

Prie viso to aš dar norėjau pridurti viena. Mes turime reikalą su plačiomis masėmis. Šios masės savo kasdieniniame gyvenime įprato laibai daug dalykų aiškinti religiniu požiūriu. Sakysime, nėra lietaus – vadinasi, dievas supyko, dievas užsirūstino, vadinasi, reikia laikyti pamaldas dievui, reikia melstis jam. Priešingai, lyja per daug. Galbūt, buvo blogai melstasi, reikia vėl melstis dievui. 2-3 metus iš eilės buvo nederlius – vadinasi, dievas supyko, reikia daugiau melstis dievui. Visokios ligos, epidemijos – visa tai, tikinčiųjų manymu, yra skirta dievo. Mes savo kasdieninėje kovoje pratiname mases galvoti kitaip. Nederlius – vadinasi, tu blogai ūkininkauji, reikia kitaip įdirbti dirvą, sėti kitas sėklas, kitaip dirvą suarti. Šis skiepijimas masėms mūsų mokslinės, materialistinės pasaulėžiūros padeda greičiau išnykti tikėjimui į dievą; o šis tikėjimas buvo užvaldęs mases. Jūs klausiate, ar mes įrodinėjame savo ateizmą. Iš šių pavyzdžių milijonai žmonių įsitikina, kad mūsų mokslas yra teisingas ir kad religinis mokymas, kuris įpratino juos galvoti, kad visą jų gyvenimą tvarko dievas, – tas mokymas yra niekuo nepagrįstas, nemokslinis.

1932 m. rugsėjis-spalis 

Šaltinis: J. Jaroslavskis. Apie religiją. V., 1959, p. 241-245.

[1] Tomas Miunceris (apie 1490-1525 m.) – valstiečių-plebėjų stovyklos vadas ir ideologas Reformacijos ir Valstiečių karo metu Vokietijoje, 1525 m. 
[2] Kalbama apie popiežiaus Pijaus XI 1932 m. gegužės 3 d. encikliką (laišką) „Apie maldą šventajai Jėzaus širdžiai ir atgailą prieš ją tada, kai žmonių giminė pergyvena išmėginimus“. Enciklika buvo išleista ryšium su kapitalistines šalis ištikusia pasauline ekonomine krize, kuri visu sunkumu prislėgė darbo žmones. Savo enciklikoje popiežius pareiškia, kad krizė – tai „liūdna nuodėmės pasekmė“; vadinasi, kaltė už darbo žmonių vargus tenka ne kapitalistams, bet patiems darbo žmonėms, išperkantiems „pirmapradę nuodėmę“. Kaip universalią priemonę „išsigelbėti“ iš krizės popiežius rekomendavo maldą, atgailą ir kūno marinimą. Popiežiaus enciklikos tikslas buvo nukreipti darbo žmonių pyktį nuo kapitalizmo – tikrojo liaudies masių kančių kaltininko. 
[3] Kalbama apie pasiskelbusio komunizmo šalininku Amerikos protestantų vyskupo Viljamo Montgomerio Brauno knygą „Komunizmas ir krikščionybė“ (išėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920 m., rusų kalba išleista 1923 m.). 
[4] Turimas galvoje prancūzų astronomas Lalandas (1732-1807 m.), kuris pasakė: „Aš ištyriau visą žvaigždžių pasaulį ir niekur neradau nė mažiausio dievybės pėdsako“.