Svarbiausi psichologijos principai
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/svarbia... 2018-03-14 12:44:01, skaitė 737, komentavo 1
Veidrodžio principas. Mane supantys žmonės – mano veidrodžiai. Jie atspindi mano asmenybės ypatumus, kurių neretai pats nesuvokiu. Pavyzdžiui, jeigu kažkas su manimi grubus ir įžūlus, reiškia, aš pats to noriu ir jam tai leidžiu. Jeigu kažkas nuolatos mane apgaudinėja, reiškia, esu linkęs visais tikėti. Taip kad nėra ant ko pykti, išskyrus save.
Pasirinkimo principas. Viską, kas vyksta mano gyvenime, pasirinkau pats. Ir jeigu šiandien bendrauju su nuobodžiu žmogumi, aš ir pats esu nuobodus. Nėra blogų ir piktų žmonių – yra nelaimingi. Jeigu aš kuopsiu jų problemas, vadinasi, man tai patinka. Taip kad nėra kam pateikti pretenzijų. Aš pats esu viso to, kas su manimi vyksta, priežastis, savo likimo autorius ir kūrėjas.
Klaidos principas. Aš suprantu, kad galiu klysti. Ne visada mano nuomonė ar elgesys kitų žmonių akyse atrodys teisingi. Realus pasaulis – ne vien juoda ir balta, yra begalė pustonių. Aš nesu idealas, esu tiesiog geras žmogus ir turiu teisę klysti. Svarbiausia – sugebėti pripažinti klaidą ir laiku ją ištaisyti.
Atitikimo principas. Aš turiu būtent tai, ką atitinku, ko nusipelniau. Ne daugiau ir ne mažiau, ar kalba eitų apie santykius su žmonėmis, apie darbą ar pinigus. Jeigu nemoku iš visos širdies mylėti žmogaus, juokinga reikalauti, kas tas žmogus iš visos širdies mylėtų mane. Taip kad visos mano pretenzijos beprasmiškos. O tada, kai pasikeičiu pats – ima keistis ir aplinkiniai.
Priklausomybės principas. Man niekas nieko neskolingas ir nieko neprivalo. O aš pajėgus ir galiu nesavanaudiškai padėti visiems, kuriems galiu. Ir man tai malonu. Kad tapčiau geras, turiu tapti stiprus. Kad tapčiau stiprus, turiu patikėti, kad viską galiu. O aš tikiu. Tačiau būtina išmokti pasakyti ir „Ne!“, kada prireikia.
Buvimo principas. Aš esu čia ir dabar. Praeities nėra, nes kiekvieną sekundę ateina dabartis. Ateities nėra, kadangi jos paprasčiausiai dar nėra. Prisirišimas prie praeities kelia depresiją. Baimė dėl ateities kelia nerimą. Kol gyvenu dabartimi – esu tikras.
Optimizmo principas. Kol keikiame gyvenimą, jis eina pro šalį. Akys mato, kojos vaikšto, ausys girdi, širdis darbuojasi, siela džiaugiasi. Kol judu, kol vėjas glosto veidą – aš gyvenu. Kai žiūriu televizorių, drybsodamas ant sofos ar bendrauju su „draugais“ internete – aš ne čia, aš atsiduriu virtualiame pasaulyje, netikrame gyvenime.