Trumpai rinkimų ir bendro bloko klausimu

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-01-30 09:15:23, skaitė 4236, komentavo 1

Artėjant šių metų savivaldybių rinkimams, laikome būtinu dalyku trumpai ir aiškiai išdėstyti mūsų, nacionaldarbininkų, pažiūras tiek dėl rinkimų klausimo apskritai, tiek ir dėl (ne) dalyvavimo kovą vyksiančiuose rinkimuose.

Patį dalyvavimą rinkimuose mes laikome priemone, kuria galima arba negalima sėkmingai pasinaudoti, siekiant šalyje paimti politinę valdžią, kurios sėkmė iš esmės priklausoma tiek nuo objektyvių sąlygų, tiek ir nuo egzistuojančios politinės organizacijos pajėgumų.

Jei rinkimuose neįmanoma nieko laimėti ar iškovoti siekiant savo užsibrėžtų politinių tikslų, tai juose nėra ir prasmės dalyvauti, o, esant reikalui, juos kuo puikiausiai galima ir boikotuoti (kaip kad, Rolandui Paulauskui nesurinkus pakankamo parašų skaičiaus, mes, nacionaldarbininkai, boikatavome ir 2014-ųjų prezidento rinkimus, ir Europos parlamento rinkimus).

Kadangi mes siekiame radikalių permainų mūsų šalies gyvenime, tokių permainų, kurios iš esmės prieštarauja visiems valdančiosios klasės interesams, tai privalome pasakyti, kad šių permainų įgyvendinimui yra būtinas jas įgyvendinti sieksiančios idėjiškai sąmoningos ir kovingos politinės organizacijos atėjimas į valdžią.

Tam, žinoma, anksčiau ar vėliau bus būtina ir dalyvauti rinkimuose, tačiau tam, kad juose būtų galima pasiekti realias pergales, yra būtinos palankios sąlygos ir itin stipriai išplėtota organizacinė struktūra, nestokojanti nei reikiamų finansinių išteklių, nei reikiamų kadrų.

Kai dėl „palankių sąlygų“, tai paprasčiausiai konstatuojame objektyvų faktą, kad tol, kol neįvyks dramatiškas visuomenėje egzistuojančių socialinių-ekonominių prieštaravimų paaštrėjimas, kurį privalės sukelti tarptautinė ekonominė raida, bet koks masinis palaikymas iš tiesų radikalių permainų – pačios sistemos pakeitimo – siekiančioms politinėms jėgoms yra vargiai tikėtinas dalykas.

Tuo pačiu yra būtinai reikalinga ir veiksni bei pakankamos apimties politinė organizacija, pajėgi vesti ne tiktai savą propagandinį bei organizacinį darbą, bet ir masinę rinkiminę agitaciją, kam, be abejo, reikalingi milžiniški ištekliai bei gausūs būriai ne vien tiktai narių, bet ir aktyvių remėjų.

Esamu momentu tikrai nėra tokių sąlygų, kurios būtų palankios tokiam radikalių antisisteminių jėgų iškilimui, kuris praktiškai reikštų tikrą persilaužimą šalies politiniame gyvenime.

Taip pat neegzistuoja ir jokia platesnės apimties politinė organizacija, kuri turėtų atitinkamą viziją, programą ir ideologiją, išreiškiančią mūsų trokštamų revoliucinių permainų siekį.

Konkrečiau pasakius, esamu metu neegzistuoja nei revoliucinė situacija, nei iš tiesų revoliucinė partija, kuri galėtų pretenduoti į masiškumą. Be abejo, yra būtina nuosekliai ir nenuilstamai dirbti propagandinį bei organizacinį darbą, stengiantis formuoti būtent šitokio tipo politinės organizacijos branduolį, o ne „sudėjus rankas“ laukti tokių aplinkybių, kurioms susiklosčius paprasta liaudis taptų iš tiesų pasirengusi išgirsti ir priimti mūsų idėjas ir siekius kaip savus. Bet tuo pačiu būtina turėti omeny ir tai, kad toli gražu ne kiekviena suirutė ar korumpuoto režimo klibėjimas būtinai baigiasi sėkmingomis revoliucijomis; o taip pat ir karčią tiesą, kad, patinka tai mums ar ne, bet, kad privalome būti kantrūs ir, veikdami esamos visuotinės apatijos ir apgailėtino konformizmo atmosferoje, ieškoti būdų kaip praktiškai stiprinti savas pozicijas, kad ir kaip sudėtinga tai beatrodytų.

Lietuvoje ne tik neegzistuoja nei viena atskira tikrai antisisteminė ir opozicinė partija, kuri galėtų pretenduoti į masiškumą, bet neegzistuoja ir joks bent santykinai vieningas antisisteminis-opozicinis sąjudis.

Žinoma, egzistuoja gana platus ir gausus spektras įvairių opozicinio pobūdžio jėgų, kurios, vienaip ar kitaip, yra daugiau ar mažiau nusistačiusios prieš Lietuvos buvimą Vakarų kapitalo kolonija, prieš imperializmą ir už nepriklausomybės atsikovojimą ir – mažų mažiausiai – bent kai kurias pažangesnes ekonomines permainas šalies visuomeniniame gyvenime.

Tačiau visos jos yra, vienaip ar kitaip, išsibarsčiusios po skirtingus ratelius bei grupeles, miestus ir regionus ir, deja, vieningo fronto nesudaro. Be abejo, jos taip pat turi ir įvairių savitumų, idėjinių bei kitokių skirtumų, tačiau turi potencialą sudaryti realią opoziciją esamajai sistemai ir režimui, kurio idėjinį bei konkretų programinį pagrindą, mūsų įsitikinimu, galėtų bei turėtų sudaryti tarp jų visų esantys tam tikri esminiai bendri sąlyčio taškai.

Šiam spektrui, be pačių mūsų, Žilvino Razmino vadovaujamų nacionaldarbininkų, galėtume drąsiai priskirti daugybę veikėjų bei organizacijų – Ediko Jagelavičiaus ir Giedriaus Grabausko vadovaujamą Socialistinį Liaudies Frontą (SLF), apie R. Paulauską susitelkusį sekėjų bei aktyvistų kolektyvą, įvairius nacionalinės ir patriotinės bei antiglobalistinės krypties judėjimus, asmenis bei iniciatyvas, o taip pat ir principingiau nusiteikusius profsąjunginio judėjimo elementus; netgi ir įvairias kadaise gyvavusias, tačiau dabar jau visiškai marginalizuotas partijas ar jų liekanas, vienaip ar kitaip krypstančias į antisisteminį nusistatymą.

Šiaip ar taip, nemaloni tikrovė yra ta, kad, vietoje to, kad siektų formuoti bendrą bloką ar tiesiog pamažu, bet nuosekliai vystyti savo, kaip atskirų judėjimų ir grupuočių politinį pajėgumą, kad kuriuose nors rinkimuose galėtų sudalyvauti iš tiesų adekvačiai, turint bent kokius realius šansus nugalėti, dauguma šių opozicinių organizacijų užsiiminėja daugiau ar mažiau izoliuotais mėginimais kovoti su vėjo malūnais, metų metus einant į rinkimus, bet vis niekada taip ir nenueinant sėkmingai.

Mes teigiame, jog tam, kad galėtų sudaryti bent kiek ženklesnį politinį svorį ir sudaryti realią opoziciją prieš šalį valdančią tautos ir dirbančiosios visuomenės interesų išdavikų kliką, šį mūsų įvardytąjį spektrą sudarančios jėgos turėtų išvystyti glaudaus bendradarbiavimo strategiją, kurią galėtume įvardyti kaip bendro politinio bloko idėją.

Toks bendras blokas, jei būtų tinkamai parengiamas ir vystomas, galėtų sudaryti žymiai už dabartines adekvatesnę platformą įvairiems antisisteminiams opoziciniams judėjimams, šiuo metu, deja, neturintiems jokio realesnio politinio svorio šalies gyvenime; žinoma, šitokio bloko egzistavimas turėtų, mūsų įsitikinimu, remtis vienaip ar kitaip konfederaciniu pagrindu, įtraukiant savą autonomiškumą išlaikančius politinius bei visuomeninius judėjimus.

Be abejo, negalima leisti, kad šitoks antisisteminių opozicinių jėgų susiblokavimas įvyktų neprincipingų žaidimų pagrindu, t. y. nepriimant jokių bendrai pripažįstamų ir visoms skirtingoms jėgoms priimtinų įpareigojančių nuostatų; ir tam, kad turėtų prasmę, šios nuostatos turėtų būti įvardijamos konkrečiai, o ne vien tiktai abstrakčiais lozungais (antai „žemė“, „tauta“, „teisingumas“ ar pan., bet konkretizuojama aiškiais, reikalo esmę pasakančiais politiniais lozungais).

Tam yra reikalinga, kad visi, siekiantys bendro bloko, turėtų bendrai priimtą „programą minimum“, dėl kurios galėtų sutikti, kad ir turėdami skirtingas „programas maksimum“.

Atsižvelgdami į esamas Lietuvos ir pasaulio realijas, mes ketiname siūlyti šitokius pagrindinius tokios bendros „minimalios programos“ akcentus:

• pasisakymą prieš Lietuvos vasalinį statusą ir Europos Sąjungą (ES), už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą;
• pasisakymą prieš imperializmą ir NATO vykdomą pasaulinį terorą, už taiką ir normalius santykius su kaimyninėmis šalimis;
• pasisakymą prieš neoliberalizmo politikos skatinamą internacionalinio monopolistinio kapitalo viešpatavimą, už Lietuvos ūkio atstatymą ir dirbančiųjų teisių gynimą.

Tai yra svarbios ir aktualios politinės pozicijos, kurios, skirtingų šalių geros valios ir bendradarbiavimo bei susitarimo dėka, mūsų manymu, galėtų pačia bendriausia bei plačiausia forma apjungti visas tikrai opozicines jėgas, nuoširdžiai ir geranoriškai siekiančias lietuvių tautos gerovės bei Lietuvos piliečių daugumai naudingų permainų šalyje.

Šitokio bloko susiformavimą mes, nacionaldarbininkai, laikytume pačia pagrindine prielaida artimesnėje ateityje dalyvauti bet kurio lygmens rinkimuose, tuo būdu pasiekiant konkrečių rezultatų.

Neegzistuojant nei tokiam blokui, nei masinei politinei partijai, vargu ar įmanomas bet koks žymesnis tikrai antisisteminių jėgų pasirodymas rinkimuose – ką puikiai byloja pastaruosius dvidešimt metų nesėkmingai besitęsiantys žaidimai rinkimuose.

Kai dėl artėjančių savivaldos rinkimų, tai nacionaldarbininkai juose nedalyvauja ir aktyviai neprisideda prie jokių kitų rinkiminių kampanijų, suprasdami, kad ne tik neegistuoja sėkmingam dalyvavimui reikalingas organizacinis darinys, bet ir tai, kad – netgi pavykus iš esmės marginalizuotoms antisisteminėms jėgoms „prasimušti“ į savivaldos institucijas, neturint svaresnių pozicijų Seima, tokios „pergalės“ iš esmės nieko nepajėgia nulemti ir pakeisti visuomenės gyvenime.

Įsitraukimas į kurios nors vietinės savivaldos reikalus dažniausiai reiškia iš esmės administracinį-biurokratinį darbą, formaliai priiminėjant vienus ar kitus vietinės valdžios institucijos sprendimus, kuris neišvengiamai nukreipia bet kuriuos kovingesnius ir platesnius užmojus turinčius aktyvistus nuo realaus politinio darbo ir, dėl tos priežasties, retai kada atneša didesnės politinės naudos nedidelėms ir radikaliai opozicinėms politinėms organizacijoms (ką kuo puikiausiai iliustruoja Lietuvos Nacionaldemokratų Partijos (LNDP) atstovų buvimo Šiaulių miesto savivaldybės taryboje laikotarpis, sutapęs su visiško šios partijos „numirimo“ ir išsekimo laikotarpiu).

Tad, jei ir ketinate dalyvauti ar balsuoti savivaldos rinkimuose, raginame nebalsuoti už sistemines partijas (Konservatorius, Socialdemokratus, Liberalus ir t. t.) bei bet kuriuos globalizmo ir Vakarų imperializmo šalininkus, nesvarbu, ar jie turi „patriotinį“ įvaizdį, ar ne („tautininkai“ ir kt.).

Tuo tarpu mes nuoširdžiai tikimės, kad ilgainiui čia iškeltas ir pasiūlytas bendro bloko formavimas bus išgirstas ir kitų pažangių, už Lietuvos nepriklausomybę bei socialinį teisingumą vienaip ar kitaip pasisakančių organizacijų, judėjimų bei veikėjų.