Kas buvo Ernstas Telmanas?
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-08-24 17:53:25, skaitė 1638, komentavo 1
Visi žinome, kad Vokietijoje 1933-1945 m. siautėjo nuožmi, tūkstančius ir milijonus nekaltų aukų nusinešusi fašistų diktatūra, į valdžią atėjusi formaliai „teisėtu“, „demokratiniu“ rinkimų keliu. Tačiau retas kuris dabarties jaunuolis, ypač šalyje kaip Lietuva, bus girdėjęs apie Ernstą Telmaną (1886-1944) – bene žymiausią to meto vokiečių didvyrį ir patriotą, tapusį visos Europos antifašistinio pasipriešinimo veidu ir 1944 m. rugpjūčio 18 d. kritusį nuo nacistinių budelių kulkų. Kas jisai buvo?
Gimęs 1886 m. balandžio 16 d. Hamburge, aktyvaus darbininkų judėjimo veikėjo, Johano Telmano, šeimoje, Ernstas šiame mieste ir užaugo, dirbdamas uoste ir gyvendamas paprasto darbininko gyvenimą. Nemažą įtaką jo brendimui turėjo ir tėvo aplinka, jo veikimas revoliucinių socialdemokratų tarpe. Į partinę veiklą jis įsitraukė vos 16 metų amžiaus, iki tol spėjęs 1900-1902 m. pabuvoti ir Amerikoje, kur, nors ir radęs kitą šalį bei papročius, jis rado lygiai tą pačią dirbančiųjų išnaudojimo sistemą.
Pats būdamas proletariškos kilmės, Telmanas itin sėkmingai dirbo profsąjungose, organizuodamas streikus bei kaupdamas jų kasas – 1904-1908 m. trūkusi jo veikla kovoje dėl ekonominių Hamburgo dirbančiųjų reikalų gynimo ne tik jam laimėjo garbingą vardą darbo žmonių judėjime, bet ir tapo tvirtu praktinės visuomeninės bei politinės veiklos pradžiamoksliu, jaunajam socialistui įsitraukus į kairįjį, revoliucinį socialdemokratų partijos sparną, kuriam tuo metu atstovavo tokie veikėjai, kaip K. Lybknechtas, R. Liuksemburg, F. Meringas, K. Cetkin ir kt.
1908 m. paimtas į kaizerinio Reicho kariuomenę, Ernstas nenustojo veikęs, bet, įgijęs eilės savo kolegų kareivių simpatijas, pradėjo priešintis kareivinių vyresnybei, protestuodamas prieš neteisybę eilinių karių atžvilgiu, taip pat skleisdamas antikarinę agitaciją. Jo sukurtų antimilitaristinių ratelių veikimas nenutrūko ir paskui, Telmanui palikus karinę tarnybą ir grįžus prie darbo profsąjungose.
Greitu metu, jau 1914 m., įsiplieskus Pirmajam pasauliniam karui, nors tiesiogiai ir pradėtam vokiškojo militarizmo, bet buvusiam iš visų pusių grobikiškam, imperialistiniam, Telmanui teko ne tik grįžti į kariuomenės gretas, o taip pat ir atlaikyti didžiulį smūgį, suduotą visam darbininkų judėjimui, tiek Vokietijos, tiek kitų didžiųjų Europos šalių dešiniesiems socialdemokratinių partijų lyderiams išdavus socializmo reikalą balsuojant už karo kreditus parlamentuose.
Susigaudydamas sudėtingoje situacijoje ir neprarasdamas kovingumo, Telmanas, tarnaudamas artileristu, kaip niekad anksčiau visomis jėgomis pasinėrė į agitacinį darbą kareivių tarpe, šituo ne kartą rizikuodamas savo paties gyvybe Vakarų fronte. 1917 m. vasarą paleistas atostogų į tėvynę, Ernstas jas panaudoja susipažinimui su politine padėtimi, organizacinių ryšių užmezgimui.
Netrukus po to Rusijoje prasidėjusi Didžioji Spalio socialistinė revoliucija nepaprastai suaktyvino dirbančiuosius visose kariavusiose šalyse, tame tarpe Vokietijoje – plačiai ir garsiai nuskambėjo šūkis imperialistinį karą paversti pilietiniu karu – darbo žmonėms nustoti vienas kitą skersti ir atsukti durtuvus prieš savo tikruosius pavergėjus ir išnaudotojus.
Aštrėjusi padėtis jautėsi ir ekonomiškai po karo našta vis labiau silpusioje Vokietijoje, kurios šiaurinėje dalyje, ypač gimtajame Telmano Hamburge, prasidėjo ligi tol neregėtų masto bruzdėjimai, reaguojant į skurdžias gyvenimo sąlygas ir kai kur stačiai prasidėjusį badą. Sprogimas įvyko 1918 m. lapkritį: 3 d. Kilyje prasidėjus jūreivių sukilimui, netrukus revoliucija persimetė ir į Berlyną, iš kurio lapkričio 9 d. pabėgo Kaizeris Vilhelmas II.
Tuo metu „revoliucija“ gudriai sužaidė vokiškoji buržuazija, komersantai, įmoninkai ir žemvaldžiai, su jiems pavaldžiais politikieriais užsidėję „demokratų“ kaukę – jų pusėn stojo ir dešinieji Vokietijos socialdemokratijos lyderiai, greitai sudarę naują, neva „socialistinę“ buržuazinę Vokietijos vyriausybę: jiems pakako nuversti kaizerį, o kurti naują visuomenės santvarką, panaikinti žmogaus išnaudojimą kitą žmogaus – šitai jų nedomino.
Kitokia buvo kairiųjų, revoliucinių socialdemokratų pozicija – šie nedelsdami įsteigė „Spartako Sąjungą“, tapusią būsimosios Vokietijos Komunistų Partijos (VKP) užuomazga, ėmusi vairuoti šalyje įsibėgėjusiam darbininkų tarybų kūrimuisi. Šios organizacijos, kurios priešaky stovėjo K. Lybknechtas ir R. Liuksemburg, būta tiesioginio Spalio revoliucijos Rusijoje ir Lapkričio revoliucijos Vokietijoje įtakos rezultato.
Į „Spartako Sąjungos“ veiklą įsitraukė ir Telmanas, 1919 m. sausį, po kruvino reakcionierių susidorojimu su Lybknechtu ir Liuksemburg, Hamburge dalyvaudamas ginkluotuose veiksmuose prieš kontrrevoliucionierius, kuriems į pagalbą karinius dalinius nedelsdama atsiuntė Šeidemano-Noskės socialdemokratų vyriausybė. Tačiau kariams perėjus į liaudies pusę, vyriausybė buvo priversta rinkti atskirus, specialių savanorių būrius, kurių remiami, Hamburgo buržujai visgi sugebėjo susidoroti su maištavusiais darbininkais.
Vokietija, tuo tarpu, kaip imperialistinį karą pralaimėjusi šalis, tapo laimėjusiųjų Vakarų imperialistinių valstybių kapitalo grobuonių auka, šalį pajungus žeminančioms Versalio taikos sąlygoms ir atitinkamoms reparacijoms, nuo kurių labiausiai kentėjo ne kas kitas, kaip platieji liaudies sluoksniai.
Pralaimėjus socialistinei revoliucijai ne tik Hamburge, bet ir visoje Vokietijoje, Telmanas su bendražygiais nenuleidžia raudonosios vėliavos, bet iš pogrindžio vysto kairiąją tuometės Vokietijos nepriklausomosios socialdemokratų partijos organizaciją, kuri 1920 m. galutiniai nutraukia bet kokius ryšius su oportunistine vadovybe, prisijungdama prie V. Lenino paskelbto III Internacionalo – Kominterno – ir VKP. Atitinkamai įvertintas ir Telmano indėlis siekiant masinės revoliucinės Vokietijos darbininkų partijos sukūrimo – jis suvažiavimo išrenkamas į partijos Centrinę tarybą.
921 m. Telmanas, kartu su šiaurės ir vidurio Vokietijos darbininkais reaguodamas į tų pačių metų kovo 16 d. valdžios išleistą nutarimą į fabrikus ir gamyklas Saksonijoje įvesti gausius policijos būrius, organizavo masinius išstojimus, žinomus „kovo mūšių“ vardu. Nors patirtas pralaimėjimas, policijos būriams beginklius žmones apmėčius granatomis, šitai liko žymiu puslapiu Vokietijos darbininkų judėjimo istorijoje.
Tais pačiais metais Telmanas vyksta į Maskvą, kurioje vyko III Kominterno kongresas – ir ten susitinka su Leninu. Šis susitikimas, palikęs gilų įspūdį vokiečių revoliucionieriui, žymėjo pradžią naujo etapo jo, kaip politinio veikėjo, gyvenime. Lenino nurodymai minėtame Kominterno suvažiavime, ryšiais su masėmis darbo kolektyvuose ir demokratiniu centralizmu paremtos partijos statyba – šitai tampa visos paskesnės E. Telmano, kaip marksisto-leniniečio, veiklos gairėmis.
1922 m. vidury, Telmanui toliau nenuilstamai dirbant partinį ir profsąjunginį darbą, surengiamas pasikėsinimas jį nužudyti – tačiau reakcionierių grupės mėginimas nepavyksta; 1923 m., Prancūzijos ir Belgijos kariams įžengus į Ruro sritį ir ją okupavus, VKP ėmėsi bendro liaudies fronto „iš apačios“ organizavimo. Šitai reiškė atsisakymą nuo „vienijimosi“ su buržuazinėmis partijomis parlamente ir užparlamentinės kovos – piketų, mitingų, streikų ir kt. protestų, stiprinimą.
1923 m. gegužės mėn. Ruro srity sustreikavus 400 tūkst. darbininkų, veiksmai greitai persimeta ir į kitas Vokietijos dalis – rugpjūčio mėnesį streikų judėjimas spėja apimti visą šalį. Rudenį Saksonijoje ir Tiuringijoje, darbininkams spaudžiant, konstituciniu keliu suformuojamos darbininkų vyriausybės, į kurias įėjo ir komunistai. Į tai reaguodamas, Vokietijos prezidentas socialdemokratas Ebertas paskelbė šiuos savivaldos organus paleistais ir įsakė įvesti į tas sritis kariuomenę.
Bet darbo žmonės pasipriešino – spalio 23 d. ginkluoti darbininkų būriai, perėmę Hamburgą į savo rankas, su E. Telmanu priešakyje, pastojo kelią 6 tūkst. kareivių ir policininkų, įvestų naujajai vyriausybei išvaikyti. Vos 300 žmonių apginkluoti užtekusiais ginklais ir amunicija, jie sugebėjo priešintis net šešias dienas, gatvių mūšiuose kovodami su engėjų pajėgomis. Siauros gatvės ir jose pastatytos barikados trukdė kariuomenei panaudoti savo pranašumą žmonėmis ir ginklais.
Net užgniaužtas Hamburgo sukilimas reiškė garbingą puslapį Vokietijos darbininkų judėjimo istorijoje, vertingą patyrimą jų klasinėje kovoje, po kurio sekė itin svarbus VKP persiorganizavimo etapas. Iki 1924 m. teritoriniu principu veikusi partijos struktūra buvo pakeista gamybiniu – šitai įgalino partiją stiprinti ryšius su darbo kolektyvais, didinti įtaką profsąjungose.
Tais pačiais metais vykusiuose pirmuosiuose Reichstago rinkimuose Telmanas išrenkamas deputatu, kuriuo liko iki pat 1933 m. – parlamentinę tribūną jis panaudoja buržuazinių partijų politikos demaskavimui, atskleisdamas ir Daueso bei Jungo planų esmę, kuri buvo paprasta – dar sunkesnis jungas vokiečių dirbantiesiems.
Oratoriniai Telmano sugebėjimai rėmesi ne tiek kalbos įmantrumu, kiek sugebėjimu konkrečiai ir aiškiai nurodyti dalykų esmę, paaiškinant ją paprasta, žmonėms suprantama kalba. Tiesumu ir nuoširdumu jis pelnė tūkstančių ir milijonų vokiečių pagarbą bei pasitikėjimą; tuo tarpu savo veikaluose, brošiūrose ir proklamacijose, marksistiškai nušviesdamas to meto Vokietijos gyvenimo realijas, Telmanas rodė tikrąsias blogybių priežastis – kapitalistinę-imperialistinę sistemą – ir jų sprendimo kelią – sistemos panaikinimą.
Tačiau greta Didžiąją Spalio socialistinę revoliuciją sekusios revoliucinių išstojimų bangos, kilo ir atitinkama kapitalistų klasės reakcija prieš socializmą, aiškią formą įgavusi Italijoje, kur 1922 m. buvęs socialistų partijos veikėjas, dalyvavimą kare palaikęs renegatas, B. Musolinis, fašistais pasivadinusių būrių priešakyje įvykdė pučą ir užgrobė valdžią šalyje. Pagrindiniai fašistų tikslai – privatinės nuosavybės išsaugojimas, darbininkų judėjimo, profsąjungų ir kairiųjų politinių partijų, sudaužymas – dažniausiai dangstėsi gražia socialine bei tautine demagogija.
Ypač ryškus šito pavyzdys pasireiškė Vokietijoje, kurios fašistai, su A. Hitleriu priešakyje, prisistatė „nacionalsocialistais“, tuo būdu siekdami įsiteigti socialistinių idėjų įtakoje buvusiems platiesiems liaudies sluoksniams. Bet socializmo jų veiksmuose ir siekiuose buvo tiek pat, kiek pas italų fašistus – esmė buvo ciniška demagogija apdumti liaudžiai akis, o prieš pagrindinius kapitalistų priešus nukreipti juodžiausiąjį terorą.
Fašistų gaujoms užpuldinėjant darbininkų demonstracijas, streikus ir rinkimosi vietas, kilo būtinas reikalas organizuoti savigynos būrius. Šito ir ėmėsi VKP su Telmano, 1924 m. sukurdama vadinamąją „Raudonųjų frontininkų sąjungą“, kurios simboliu tapo pilkos uniformos ir sveikinimas iškeliant kumštį su šūkiu „ROT FRONT!“ – šios organizacijos gretose žengė dešimtys, o vėliau net šimtai tūkstančiai žmonių, atlikusių ne tik apsaugos, bet ir socialinės pagalbos skurstantiems, stichinių ir kitų nelaimių išvargintiems žmonėms.
Iki 1927 m. galutinai užbaigtas partijos perorganizavimas, atsikračius tiek dešiniuoju oportunizmu, tiek vėliau reikštis ėmusiu „ultrakairiuoju“, avantiūristiniu nukrypimu; 1929 m. prasidėjus naujai pasaulinei kapitalizmo krizei, VKP tikslingai reaguodama sugebėjo mobilizuoti dar didesnes mases darbo žmonių.
1930 m. paskelbusi programą „Dėl vokiečių tautos nacionalinio ir socialinio išsivadavimo“, VKP, Telmano vadovavimo, sudarė gausiausią už TSRS ribų legaliai veikusią komunistų partiją, plačiai išvysčiusią tiek veikimą darbo kolektyvuose ir profsąjungose, tiek savus kovinius būrius, tiek atitinkamą parlamentinį veikimą, neretai padėdama ir kitų šalių kompartijoms, tame tarpe ir Lietuvos, jų kovoje už socializmą.
Minėtoje programoje, kurios pagrindiniu autoriumi ir buvo Telmanas, nurodoma, kad joks nacionalinis išsivadavimas negalimas be socialinio; tik nusimetus kapitalo jungą galima įtvirtinti tikrą ir pilnutinę krašto nepriklausomybę, sukurti laisvą ir demokratinę Vokietijos respubliką. Prieš Versalio sutartį rėkavę hitlerininkai, tuo tarpu, rėmę tą pačią sistemą ir, po skambiais šūkiais, slėpę kėslus organizuoti niekam, išskyrus buržujams, nenaudingą karinę avantiūrą prieš Tarybų Sąjungą.
VKP tapo pirmąja ir pagrindine jėga, nurodžiusia, kokios būsiančios pasekmės, jei Vokietijoje laimėsiąs fašizmas: masinis teroras, ginklavimasis, o galiausiai, grobikiškas karas, kurio troško revanšistiškai nusiteikę vokiečių pramonininkai. Šito išdava – bendro antifašistinio fronto organizavimas, į kurį siekta įtraukti plačiausius sluoksnius, nuo socialdemokratinių iki nepartinių darbo žmonių, suvokiant, anot Telmano, kad, fašizmui esant kapitalizmo pasekmei, bet kuri reali kova prieš fašizmą turinti būti kova prieš pačią kapitalistinę sistemą.
Tačiau Socialdemokratų partijos vadovybė, dėl savo klasinės esmės būdama priešiška komunistams, kaip galėdama „dėjo pagalius į ratus“, tuo tarpu fašistinė hidra vis stiprėjo, ilgainiui sulaukdama didžiausio ir visokeriopo stambiųjų kapitalistų palaikymo, šiems suvokus, kad hitlerininkų atėjimas į valdžią būsiąs tikriausiu jų verslovių ir pelnų saugumo garantu.
Vis dėlto antifašistiniame fronte 1932 m. aktyviai dalyvavo mažiausiai 100 tūkst. nepartinių veikėjų, tuo tarpu tų pačių metų lapkritį vykusiuose Reichstago rinkimuose palaikymas fašistams smuko 2 mln. balsų, o komunistų išaugo 697 tūkst., VKP iš viso surinkus apie 6 mln. rinkėjų balsų.
Reaguodama į stiprėjusį komunistinį ir antifašistinį judėjimą, fašizme įžvelgę paskutinįjį savo gelbėjimosi ratą, vokiškosios buržuazijos politikieriai prispaudė tuometį prezidentą, buvusį feldmaršalą Hindenburgą, 1933 m. sausio 30 d. pasirašyti įsakymą dėl Hitlerio paskyrimo Vokietijos reichskancleriu. Vieninga darbininkija dar galėjo užkirsti kelią galutiniam fašistinės diktatūros įtvirtinimui, bet į Telmano kvietimus rengti bendrą pasipriešinimą socialdemokratų ir kitų „kairiųjų“ lyderiai reagavo abejingai – esą Hitleris atėjęs į valdžią konstituciniu keliu, tad neverta smarkiau bruzdėti.
Tai buvo eilinė išdavystė, parodžiusi tikrąjį socialdemokratų veidą, kurią greitai sekė 1933 m. vasario 27 d. hitlerininkų įvykdytas Reichstago pastato padegimas – už jį melagingai suversta kaltė komunistams, konkrečiai, bulgarų revoliucionieriui, Kominterno atstovui, G. Dimitrovui. Pradėti masiniai areštai prieš komunistus, pažangiųjų profsąjungų atstovus.
1933 m. pradžioje daugiau kaip 300 tūkst. narių turėjusi VKP tampa pagrindiniu įsigalėjusio fašistinio teroro taikiniu; o kovo 3 d. suėmus E. Telmaną, dar smarkiau persekiojama visiškai nustumiama į pogrindį. Komunistų ir darbininkų vadas laikomas izoliacijoje, mušamas ir kankinamas, bet laikosi ir nepalūžta.
Fašistinė spauda, tuo tarpu, paskelbia apie neva įvyksiantį Telmano teismą, kuriame būsią pateikti įrodymai apie komunistų partijos pastato rūmuose rastus sprogmenis, ginklų sandėlius, kolbas su maro bacilomis ir kt. Nieko panašaus parodyta nebuvo, o ir žadėtasis teismas, bijant tiesaus ir bebaimio Telmano žodžio, neįvyksta.
Iš hitlerinės Vokietijos pabėgusio, prieš Telmaną rengtame teisiniame farse dalyvauti atsisakiusio advokato, oficialiai paskirtojo Telmano gynėjo, pasaulis sužinojo tikrąsias šios bylos aplinkybes – šito pasėkoje Telmanas tapo ne tik Vokietijos, bet ir visos to meto Europos antifašistų vėliava; didelę įtaką turėjo ir G. Dimitrovo teismas, šiam viešai demaskavus hitlerininkų melą ir atskleidus tikrąją fašistinio režimo esmę.
1936 m. tarptautinis judėjimas Telmanui palaikyti įgavo ypač masišką pobūdį; sveikinimus 50-ojo gimtadienio proga jam į kalėjimą siuntė žmonės, dirbantieji ir pažangieji inteligentai iš visų šalių. Rusų literatūros klasikas, M. Gorkis, tuomet rašė: „Ateis momentas, kada visos širdys suliepsnos viena liepsna ir išdegins iki šaknų fašizmą, pūliuojančią pasaulio piktžaizdę. Tegyvuoja Telmanas ir jo drąsūs draugai, kurie nenuilstamai rausia kapą fašizmui“.*
Nors prie Telmano neprileista nei viena lankytojų delegacija, neperduoti jam ir sveikinimai, bet žinia apie masinį palaikymą ir solidarumą vis tiek pasiekdavo jo kamerą per dukros ir žmonos pastangas. Fiziškai ir dvasiškai jį palaužti ketinę fašistiniai išsigimėliai klydo – jis atkakliai laikėsi, žinodamas, kad jo atsisakymas nusilenkti jų valdžiai reiškia galingą protesto balsą, kurį išgirsianti ne tik Vokietija, bet ir visas pasaulis.
Tuo tarpu į pogrindį perėjusi VKP tęsė savo darbą, 1935 m. įvykusioje Briuselio konferencijoje peržiūrėjusi pastarųjų metų patyrimą, taip pat ir klaidas; o 1937 m. daugelis vokiečių komunistų ir antifašistų prisijungė prie didvyriškos ispanų tautos kovos prieš generolo Franko vadovautus fašistinius maištininkus ir imperialistinės Vokietijos bei Italijos intervenciją – be to, vienas žymiausiųjų tarptautinių savanorių batalionų Ispanijos pilietiniame kare buvo pavadintas E. Telmano vardu – jame, be daugumą sudariusių vokiečių, beje, būta ir lietuvių kovotojų.
Nei prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, nei 1941 m. vasarą prasidėjusi fašistinio Reicho invazija į Tarybų Sąjungą Telmano nenustebino – šito jis ir tikėjosi, tuo pačiu būdamas tvirtai įsitikinęs galutiniu socializmo šalies laimėjimu bei šį laimėjimą seksiančiu Europos išvadavimu nuo fašistinės barbarybės.
1943 m. liepą iš Hanoverio kalėjimo Telmanas perkeliamas į Bautceną, o 1944 m. rugpjūčio pradžioje, į Buchenvaldo konclagerį, kuriame, fašistų valdžios sprendimu, jis esesininkų sušaudomas, o jo palaikai sudeginami krematoriume. Tačiau, bijodami viešo pasmerkimo, fašistai apie Telmano mirtį tepranešė po mėnesio, meluodami, esą jis žuvęs Vakarų sąjungininkų lėktuvų antskrydžio metu.
„Mano liaudis, kuriai aš priklausau, kurią aš myliu, – vokiečių liaudis, ir mano nacija, kuria aš didžiuojuosi, – vokiečių nacija... Aš savo kūnu ir krauju esu vokiečių darbininkų klasės... Mano gyvenimas ir darbas buvo skirti tik vokiečių tautos darbo žmonėms, mano žinios, jėgos ir patyrimas, mano veikla – visa mano būtybė buvo atiduota už Vokietijos ateitį, už socializmo pergalę, už laisvę, už naują vokiečių nacijos suklestėjimą“** – taip 1944 m. rašytame laiške kalėjimo draugui savo gyvenimo esmę susumavo pats E. Telmanas.
Garbingas gyvenimo kelias, kurį per 58-erius metus nuėjo Telmanas tapo ir iki šiolei lieka šviesiu pavyzdžiu ne tik vokiečiams, vokiečių komunistams ar patriotams, bet visiems laisvę ir teisybę mylintiems žmonėms. Jo atminimas įamžintas daugybėje paminklų, muzikos bei meno kūrinių, ekranizuotas ir dvejų dalių vaidybiniame filme.
Bet pačiu puikiausiu paminklu Telmanui, kaip ir bet kuriam kitam didvyriui, buvo, yra ir bus patsai gyvenimas tų jo įpėdinių, kurie jį skiria, J. Janonio žodžiais tariant, vykdymui jo idealo. Būkime verti Telmano vardo, jo gyvenimo ir atminimo, tapusio ne tik vokiečių tautos, bet ir visos pažangiosios žmonijos bendru turtu, vykdydami šį idealą. Tuomet jo atminimas gyvuos amžinai.
Parašė: Juozas Mickevičius
* M. Gorkis. Raštai. V., 1956. T. 20, p. 372.
** V. Kulbakinas. Ernstas Telmanas, 1962, p.
Dėmesio! Išsamiau norintiems susipažinti su E. Telmano gyvenimo istorija siūlome skaityti Marksisto bibliotekos paskelbtą V. Kulbakino parašyta biografinę brošiūrą (Ernstas Telmanas). Visiems susidomėjusiems siūlome pasižiūrėti dvejų dalių vaidybinį filmą apie E. Telmano gyvenimą: Ernstas Telmanas: „Savo klasės sūnus“ (1 dalis) ir „Savo klasės vadas“ (2 dalis). Originalas – vokiečių k.; įgarsinta rusiškai.
https://youtu.be/ZcPwnaNnV2M
https://youtu.be/Zv1d7mq0_44