Nemirtingas Če Gevaros pavyzdys
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-06-15 17:48:49, skaitė 2246, komentavo 1
Šiandien prieš 89–erius metus Argentinoje gimė Ernestas Če Gevara. Visame pasaulyje įgijęs kone legendinio kovotojo už teisingumą statusą, mūsuose ši asmenybė palyginus mažai kam težinoma, nors vargu ar rastume bent vieną, kuris nebūtų matęs Če Gevaros atvaizdo. Todėl, nepretenduodami į išsamią jo biografiją, šiandienos proga tiesiog pamąstykime apie tai, kas jisai buvo, o taip pat, kuo ir kodėl šiandien yra aktualus šis žmogus.
Gimęs ir augęs pasiturinčioje argentiniečių šeimoje, Ernestas turėjo geras sąlygas mokytis ir tobulėti; skaitė ne tik grožinę klasiką, bet ir daug istorinės, politinės literatūros. Pradėjęs studijuoti 1948 m., Buenos Airių universitete įgijo gydytojo išsilavinimą ir, nors domėjosi politiniais klausimais, stokojo aiškesnės pasaulėžiūros, kuri nuoseklius kontūrus pradėjo įgauti devynis mėnesius trukusios jo 8000 kilometrų kelionės kartu su bičiuliu Albertu Granado, aprašytos garsiajame „Motociklininko dienoraštyje“.
Šios kelionės metu jis ryškiomis spalvomis pamatė Lotynų Amerikos šalis slegiančią socialinę neteisybę, skurdą ir paprastų žmonių išnaudojimą, vykdomą ne tik vietinių, bet ir užsienio kapitalistų, ypač Jungtinių Valstijų kapitalo kompanijų. Užbaigti studijų į Argentiną jaunuolis grįžo tvirtai apsisprendęs: „tą akimirką, kai didžioji dvasia vedlė didžiuliais ašmenimis visą žmoniją padalys į dvi priešingas grupes, būsiu su liaudimi“ (Ernesto Che Guevara. Motociklininko dienoraštis. V., 2008, p. 134), – rašė jis.
1953 m. baigęs studijas, Gevara išvyksta į naują kelionę per Andų kraštus iki vidurio Amerikos, galiausiai pasiekdamas Gvatemalą, kurioje demokratinių rinkimų keliu į valdžią atėjusi kairioji vyriausybė buvo pradėjusi vykdyti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams palankią žemės reformą. Tačiau 1954 m. JAV karinės intervencijos ir vietinių kolaborantų rankomis buvo įvykdytas ginkluotas perversmas, nuvertęs ligtolinį prezidentą Jakobą Arbenzą Guzmaną ir jo vietoje įtvirtinęs žemvaldžiams ir JAV palankios karinės chuntos valdžią.
Šitai Ernestui davė praktinį įrodymą vienos pamatinių marksizmo tiesų, kad smulkiaburžuazinių demokratinių reformų keliu esminės permainos visuomenėje – neįmanomos ir baigiasi arba visišku pralaimėjimu, kaip Gvatemaloje, arba paprasčiausia liaudies reikalų išdavyste.
Jis išvyksta į Meksiką, kurioje 1955 m., jau pilnai susiformavęs kaip marksistas, sutinka R. Kastro, įsitikinusį komunistą ir jaunesnįjį politinio kalinio duonos ragavusio Kubos patrioto, F. Kastro, brolį. Rauliui suvedus Ernestą su Fideliu, užsimezga nuoširdi ir iki gyvenimo galo trūkusi bičiulystė bei glaudus idėjinis bei politinis bendradarbiavimas.
Kuba tuo metu buvo atsidūrusi panašioje padėtyje, kaip ir Gvatemala – valdžią buvo užgrobęs pusiau mafijinis F. Batistos režimas, kurį visais įmanomais būdais rėmė JAV imperialistai. Buržuazinis elitas kartu su stambiais žemės savininkais kone voliojosi turtuose, tuo tarpu didžioji liaudies dalis skurdo, o didmiesčiuose, ypač Havanoje, klestėjo turistų iš JAV dosniai remiama prostitucija, narkotikai, seksualiniai bei kitokie pelningi iškrypimai.
Tačiau kubiečių tarpe bendro nepasitenkinimas ir protestinio judėjimo priešakyje stojo teisininkas F. Kastro, susitikimo su Gevara metu Meksikoje telkęs bendraminčius naujam žygiui prieš oligarchinę diktatūrą. Idėja buvo aiški: su gerai pasirengusių ir ginkluotų bendražygių grupe parplaukti atgal į Kubą ir pradėti ginkluotą nacionalinio išsivadavimo kovą.
Šios Kubos revoliucinės kovos simboliu tapo Ernestas, kurį draugai kubiečiai argentinietišku žargonu praminė „Bičiuliu“ – „Če“; 1956 m. gale Kuboje išsilaipino 82 „Granmos“ laivo įgulos nariai, iš kurių vos 22 išgyveno pirmąsias sunkių kovų, apšaudymų iš oro ir varginančių žygių dienas.
Būdamas gydytoju, Gevara užėmė ypatingą vietą karių tarpe, tiek kovodamas ginklu, tiek prižiūrėdamas sužeistuosius. Bet greitai jis pasižymėjo ir kaip narsus bei apsukrus kovotojas, karo strategas bei taktikas, tapdamas vienu iš pagrindinių F. Kastro vadovautos Sukilėlių armijos lyderių. Gimė jo, kaip itin kovingo, principingo ir atsidavusio revoliucionieriaus, legenda.
Po pergalingo Santa Klaros mūšio 1958 m. gruodžio gale Batistai pabėgus iš Kubos, 1959 m. sausį užsibaigė partizaninis karas – naujoji revoliucinė Kubos vyriausybė ėmė šalies vairą į savo rankas, ilgainiui pasukdama jį socializmo kryptimi: pradėta radikali žemės reforma, nacionalizuoti stambūs nuosavybės objektai, visas užsieninis kapitalas.
Sulaukė Kubos revoliucija atitinkamo JAV imperialistų dėmesio – 1961 m. suorganizuota vadinamoji „Kiaulių įlankos“ invazija, per kurią virš pusantro tūkstančio CŽV apmokytų kontrrevoliucinių politinių pabėgėlių iš Kubos, palaikomi JAV aviacijos, bandė „atsiimti“ Kubą iš revoliucijos. Rezultatas buvo triuškinantis reakcionierių pralaimėjimas.
Tuo tarpu Če Gevaros legenda tik augo, jam iki pat 1965 m. einant atsakingas pareigas jau socialistinės Kubos valstybiniame aparate – nuo vadovavimo valstybiniam bankui iki pramonės ministerijos ir diplomatinių kelionių aplink visą pasaulį – jo veiklos amplitudė buvo itin plati.
Visą tą laiką jis dirbo su didžiausia energija ir atsidavimu, negailėdamas savęs, trokšdamas ne tik įtvirtinti revoliucijos iškovojimus Kuboje, bet ir išplėsti juos po Lotynų Ameriką, o galiausiai, ir visą pasaulį. Šaltojo karo kontekste Kubos revoliucija neabejotinai patraukė ir tuometės Tarybų Sąjungos dėmesį – užmegzti glaudūs ekonominiai bei politiniai ryšiai.
Priešingai tiek dogmatikams, tiek oportunistams, Če Gevara kritiškai žvelgė į tuometį rusiškąjį socializmo modelį, ypač vadovaujant N. Chruščiovui, kurio 1961 m. priimta naujoji TSKP programa faktiškai įtvirtino ne socialinių santykių transformavimą, bet didesnį vartojimą, kaip pagrindinį tikslą. Marksizmą keitė vulgarus ekonomizmas; partiją, kaip revoliucijos avangardą – pilkas biurokratizmas; o kovą dėl pasaulinės revoliucijos – „taikaus sambūvio“ tarp socialistinių ir kapitalistinių blokų demagogija.
Būdamas tikru marksistu, Če matė, kad TSRS ir TSKP tolsta nuo Markso ir Lenino idealų tuo pačiu suvokdamas, kad, anot M. Gorkio – „reikia atnaujinti žmogų“ (M. Gorkis. Raštai. V., 1955. T. 6, p. 60), o socializmas, kaip visuomenės santvarka, tam atsinaujinimui suteikiąs objektyvias prielaidas, bet savaime jo negarantuojąs.
Panaikinti žmonių susvetimėjimą, buką egoizmą, siauraprotiškumą, apskritai, miesčioniškąją stichiją, ir iškelti žmogų, kaip laisvą ir pilnavertį gyvenimo kūrėją, kaip tikrąjį gyvenimo šeimininką, kaip draugą ir brolį kitiems žmonėms, su džiaugsmu priimantį darbą, kovą ir pasiaukojimą – taip teigiamąjį socializmo–komunizmo turinį suvokė Če Gevara. „Mūsų pašaukimas yra skleisti tai, ką gero ir kilnaus turi kiekvienas žmogus, pasiekti, kad kiekvienas atsiverstų ir taptų revoliucionieriumi“ (Ernesto Che Guevara. Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą. V., 2009, p. 75), – rašė jis.
Tuo pačiu, giliai išanalizavęs savo meto pasaulinio imperializmo struktūrą, Gevara suprato, kad didžiausiasis revoliucinis potencialas slypi būtent Trečiojo pasaulio šalyse, kurios, leniniškai tariant, sudarančios „silpnąsias grandis“ imperialistinėje grandinėje. Jis kritikavo socialistinio bloko priešakyje stovėjusią Tarybų Sąjungą tiek dėl oportunistinio „taikaus sambūvio“ principo, tiek dėl pragmatinio santykio su Trečiojo pasaulio šalimis, vietoje iki galo nuoseklaus ir aktyvaus jų nacionalinio išsivadavimo judėjimų rėmimo.
Šias savo pažiūras jis išdėstė tiek 1964 m. kalbėdamas Jungtinių Tautų asamblėjoje, tiek 1965 m. Alžyre vykusioje Afrikos–Azijos solidarumo konferencijoje bei kitomis progomis – daugelio šiaudinių komunistų šios argentiniečio revoliucionieriaus idėjos buvo sutiktos jei ne stačiai priešiškai, tai su nerimu ar ciniška pašaipa.
Trokšdamas išplėsti socialistinę revoliuciją į kitas Lotynų Amerikos šalis, Če Gevara pasitraukia iš Kubos, padedamas Fidelio, kartu su kubiečių desantu nusiuntusio jį į tuo metu nacionalinio išsivadavimo karą kovojusį Kongą. Tačiau ten, dėl vietinių neorganizuotumo ir eilės vadų savanaudiškumo, judėjimas neišsivysto.
To pasėkoje Če 1966 m. slapta grįžo į Kubą, kur pasiruošė naujam, šįkart, paskutiniam savo žygiui į Boliviją, kurioje tikėjosi sukurti ilgainiui ir kitas Pietų Amerikos šalis apimti turėjusio partizaninio karo centrą. Užsimaskavęs ir naudodamasis netikra tapatybe, jis su bendražygiais atvyksta į Boliviją, ten ketindamas užmegzti glaudžius ryšius su vietos komunistais.
Eilė entuziastų palaiko Gevaros iniciatyvą ir pradžioje Bolivijos Kompartijos vadovas, Marijus Monchė, užtikrina bendradarbiavimą, bet ne už ilgo jį išduoda, palikdamas saujelę vos kvėpuoti Bolivijos provincijoje pradėjusių partizanų likimo valiai, prisidėdamas prie visiškos jų politinės izoliacijos
Ryšiai su civilizacija, Bolivija ir užsieniu, nutrūksta. Išdavystė sužlugdo buvusias teigiamas ginkluotos revoliucinės kovos Bolivijoje perspektyvas. Negana to, pasauliniu komunizmo ir socialistinės revoliucijos simboliu tapusio argentiniečio kraujo reikalauja JAV valdovai – CŽV išsiunčia specialistus ir patarėjus Bolivijoje rengti naikinamuosius būrius smulkiai Če Gevaros partizanų grupelei susekti ir likviduoti.
Padedami Bolivijos valdžiai tarnavusio nacistinio karo nusikaltėlio Klauso Barbio, CŽV operatyvininkai su savo vietiniais pakalikais surenka 1800 specialiai paruoštų karių grupę Če Gevaros „medžioklei“, kuri 1967 m. spalio mėn. pasiekia tragišką finalą – spalio 8 d. partizanų grupės liekanos patenka į apsuptį. Gevara pašaunamas ir paimamas į nelaisvę.
Spalio 9 d., sulaukus nurodymų „iš viršaus“, jis sušaudomas – mat buvo bijoma, to, kokias pasekmes būtų galėjęs sukurti viešas revoliucionieriaus teismas. „Be teismo nuosprendžių nuo žudiko rankos dėl idėjos krito naujai susiformavęs žmogus. Tačiau gimsta viltis sulaukti žmogaus, kuris nebebus nei iliuzija, nei fantazija. Randasi svajonė apie naują žmogų, kuris nuolatos atsinaujins, kuris aukosis dėl kitų, pranoks vidutinybę, kad nors akimirką taptų kitoks, geresnis“ (Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. V., 2007, p. 6), – praėjus eilei dešimtmečių po Če Gevaros mirties rašė jo sūnus, Kamilas Gevara.
Gevara, kaip pripažino patys budeliai, nebijojo mirti, pabrėždamas, kad jie nužudysią tiktai žmogų, bet ne pačią revoliuciją ar jos idėją.
Istorija parodė, kad jis neklydo – užuot nugrimzdęs į nebūtį, kurios jam taip trokšte troško priešai, Če Gevara pakilo lyg feniksas iš pelenų, tapdamas ryškiausiu simboliu visoms tautoms bekompromisės kovos už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą, savo gyvenimu įkūnydamas giliausią idėjiškumą ir principingumą. Iki šiolei jis lieka nemirtingu pavyzdžiu visiems aštraus proto ir kilnios širdies žmonėms, koks gali būti žmogus.
Matydamas pasaulį, paremtą nežabotu pelno siekimu, žmogaus išnaudojimu kito žmogaus, prievarta, melu ir apgaule, Če Gevara neliko ramus. Dūsta, kaip rašė Gorkis, doresni, jautresni žmonės, trokštą tiesos ir teisingumo, „šioje materializmo, merkantilizmo ir moralinio nuskurdimo atmosferoje“, ieškodami išeities „iš buržuazinės kloakos, iš visuomenės, kur triumfuoja kiaulės“ (M. Gorkis. Raštai. V., 1956. T. 18, p. 8). Bet Če neužduso ir nepasidavė – išeitį jis rado revoliucinėje kovoje. Kovoje už naują visuomenę, už naują tvarką, už naują gyvenimą, kuriame kiekvienas žmogus galėsiąs būti tikru žmogumi.
Toje kovoje jis ir parodė nemirtingą, iki šiolei gyvybingą pavyzdį, iš kurio, anot Lenino, tegalime mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Juo labiau, kuomet patys gyvename visuomenėje, kurioje „triumfuoja kiaulės“ – savanaudžiai biznieriai ir vien jų reikalams dirbantys politikai. Če Gevara čia išstoja mums kaip pavyzdys, kuo gali būti „politika“, kai į ją žengia ne ramūs ir savimi patenkinti miesčionys, bet ryžtingi, tvirti bei užsidegę idėjos žmonės, kokiu ir buvo jis.
Tokiais stenkimės būti ir mes, semdamiesi įkvėpimo iš nemirtingojo pavyzdžio, kurį savo gyvenimu ne tik Kubai, Argentinai ar Lotynų Amerikai, bet visam pasauliui, visiems pažangiai nusiteikusiems, geros valios žmonėms, dovanojo Ernestas Gevara. Atminkime didįjį argentinietį šiais E. Mieželaičio žodžiais:
„Kova dėl žmogaus galvos kainos sunki ir ilga. Če žuvo. Nieko. Ateis kitas... Karas, šventasis karas dėl žmogaus galvos kainos nepasibaigė. Jis bus laimėtas“ (E. Mieželaitis. Raštai. V., 1983. T. 4, p. 113–114).