Sąjūdžio Lietuva – nevykęs smetonmečio atkūrimo projektas

Autorius: Castor&Pollux Šaltinis: http://www.anarchija.lt/teorij... 2017-05-26 18:18:08, skaitė 2447, komentavo 2

Chaoso avatarai Castor&Pollux tyčiojasi iš Sąjūdžio, iš smetonmečio, tapusio neginčijamu dešiniųjų ideologijos fetišu ir iš dainuojančios revoliucijos, kuri buvo tik grįžimas penkiasdešimt metų atgal…

Castor: Tauta mini Sąjūdžio dvidešimtmetį. Ar tau nebaisu pagalvojus, kad Sąjūdžio utopija tapo profašistinis prieškario režimas, o pats Sąjūdis netrukus virto priešų paieškos ir raganų medžioklės būreliu. Juk tai buvo absoliutus regresas, penkiasdešimt žingsnių atgal?

       Pollux: Taip, brolau. Tautinę dainuojančią Sąjūdžio revoliuciją laikau absoliučiai konservatyvia ir retrogradiška. Konservatorių vykdoma revoliucija, deja, visada yra tik kontrrevoliucija. Sąjūdininkai, vėliau pasivadinę konservatoriais, klydo nuo pat pradžių, nes pasirinko ne tą kryptį. Jie žvelgė tik ATGAL. Regresyvų jų žvilgsnį liudija jau pati kertinių Sąjūdžio šūkių – ATgimimas, ATkūrimas, ATgavimas, REstitucija – etimologija. Sąjūdžio fiureriai įsakė: „Nieko naujo nekurkime – geriau atkurkime tai, ką turėjome.“ Jų parėdymu ir buvo absurdiškai atkurta viskas, kas tik įmanoma – nuo plotkelių ir vėliavyčių iki privačių ežerų ir kaimietiškos kultūros. Sąjūdžio laikotarpiu buvo ATgamintos ir REstauruotos visos visuomeninės struktūros, žmonių santykiai ir vertybės, gyvavusios prieš daugelį metų – „aksominio“ fašizmo laikais, kurie dar vadinami smetonmečiu.

       Man apskritai juokingas perdėtas Sąjūdžio garbstymas ir valstybinės nepriklausomybės fetišizavimas. Nepriklausomybė nėra vertybė pati savaime. Pasaulio istorija žino daugybę faktų, kaip laisvos ir nepriklausomos valstybės, tarkime, kokios nors Čilės valdžia išskersdavo pusę šalies gyventojų, o valstybė nuo to nepasidarydavo mažiau „laisva“ ir „nepriklausoma“. Valstybė yra šuns pypas, o jos nepriklausomybė – to pypo spuogas, jeigu nėra atskiro žmogaus, t.y. asmens laisvės. O kokias gi laisves suteikė antrosios nepriklausomybės (arba buržuazinių santykių atkūrimo) laikotarpis? Matau tris pagrindines laisves. Pirmoji – tai LAISVĖ PIRKTI, jei turi pinigų. Antroji – LAISVĖ KEIKTIS, kai tų pinigų neužtenka (ji dar vadinama žodžio laisve). Na, o trečioji – LAISVĖ DINGTI iš čia, kai pinigų nėra ir nenusimato, t.y. emigracijos laisvė.

       Nesu koks komuniaga ar trigubas Maskvos agentas – pats lipau per tvorą ir stojau prieš sovietų tankus prie Karoliniškių bokšto. Buvo smagu, viskas, ką darėme, atrodė tikrai panašu į revoliuciją. Bet vaikėziška euforija netrukus baigėsi, ir aš su nuostaba supratau, kad iš esmės nieko neįvyko, jokia revoliucija nė nekvepėjo. Kremliaus ciesorius tiesiog pakeitė ciesoriai iš Gedimino brodo, o pusdievius CK politrukus – vietiniai juodaskverniai. Tada apėmė ne tik nuostaba, bet ir baisi nuoskauda – juk skausmas dvigubai didesnis, kai tave engia ne svetimas, o kaimynas ir brolis...

       Pažvelgus į visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį iš šalies, apima bjaurus déjà vu jausmas: viskas jau kažkur matyta ir girdėta. Štai neseniai atkapsčiau retą mūsuose knygutę. Pirmasis lietuvių poetas urbanistas ir revoliucionierius Julius Janonis 1916 metais (!) rašė: „Gyvename lietuvių buržuazijos augimo ir lapojimo metu“. Gal Janonis buvo pranašas ir kalbėjo ne apie 1916, o apie 2016 metus Lietuvoje?

       Castor: Taip, buržuazija auga, skečiasi ir lapoja kaip tikras besotis baobabas, ir tai vyksta jau šimtmetį. Tas medis siurbė ir siurbia visų gyventojų kraują, prakaitą, minta žemės syvais, sėkla, ir savo bjauriomis šaknimis apraizgo visą kasdieninę būtį. Žmonės lieka medžio šešėlyje, vieni iš jų rūpinasi jo pūvančių šakų paramstymu, kiti suirzę, sunerimę pasyviai laukia, kol tas prakeiktas augalas, užstojantis jiems saulę, grius ant šono. Tuo tarpu tretieji tarsi akli kurmiai lenda po žeme ir, pasirausę po baobabo šaknimis, patys stengiasi jį nuversti, nulaužti, sunaikinti ir jo vietoje išpurenti puikią pievą, kurioje, anot vieno kinų išminčiaus, turės teisę žydėti milijonai gėlių.

       Įdomu, kad per šimtmetį tas medis išliko nenulaužtas istorijos vėtrų. Jis puikiai prisitaikė, tarsi pagal metų laikus keisdamas savo spalvas: pavasariniai senųjų fabrikantų pumpurėliai visu grožiu sulapojo kartu su visas krizes atlaikiusiais, užtai daug eilinių žmonių pražudžiusiais smetoniniais monopoliais, o po to, jau vėlyvuoju sovietmečiu buržuazinė nomenklatūra išsiskleidė visomis rudens spalvomis – tiek sovietine raudona, tiek dešiniųjų inteligentų žalia, tiek naujųjų lietuvių – geltona... Tik dabar, per krizę, tas medis apsinuogino tarsi įžengęs į globalinę branduolinę žiemą – o gal nupliko nuo senatvės. Gal verta kartu su aklais kurmiais jį dar stipriau pajudinti? Pievelėje gyventi būtų kur kas smagiau.  

       Pollux: Matau – tu irgi poetas. Tęskime. Janonių Juliukas taikliai demaskavo ir tuometinę tautiškumo isteriją: „Priseina mūsiškei buržuazijai kovoti su nelietuvių buržuazija dėl rinkos, priseina jai masinti pirkikus, – ir buržuazinis mokslas, kaipo ištikimas savo ponios tarnas, skelbia tam tikrą, jai naudingą tautinio savitumo garbinimo teoriją. Dvasia ir kūnu surišti su buržuazija mokslininkai – dažnai net manydami skelbią gryno mokslo paskutinius žodžius, – platina nieko bendro su objektyvia tiesa neturinčią, bet užtat buržuazijai naudingą nuomonę, būk žmoguje brangiausios jo tautinės ypatybės.“ Ar šie žodžiai tau nieko neprimena?

       Castor: Taip, nieko nėra labiau susijusio nei patriotizmas ir verslas. Vokietijoje nacius į valdžią irgi „pastatė“ ne siautėjanti liaudis, o krizės nustekenti buržujai. Valstybė visada buvo kapitalistų ginklu prieš eilinius žmones. Tas pats vyko ir tarpukario Lietuvoje. Valstybė užsiima ne tik protekcionizmu, bet, kaip įrodo dabartinė patirtis, netgi nacionalizuoja kracho ištiktas firmas ir bankus, korporacijas, priglaudžia jas po savo sparneliu, o eiliniai žmonės gali eiti kur nori...

       Vokiškasis, itališkasis, lietuviškasis fašizmas pasitarnavo tik šių šalių prekių eksportui, valstybės rūpestingai saugojo savus monopolistus nuo nuostolių. Įdomu, gal Sąjūdžio utopistai, gaivindami smetonmečio idealus, pamiršo tarpukario Kauno „slobodkes“ ir „brazilkas“, pamiršo fanatišką neapykantą lenkams, pamiršo, kuo vokietmečiu virto popierinė lietuvių tolerancija žydams? Smetonos režime buvo užkirsti visi keliai kurti pilietinę visuomenę, piliečių sąmoningumo sąskaita lobo bankininkai ir fabrikantai. Tiesa, daugumai parapinio mąstymo kaimiečių tais laikais nieko netrūko – jiems pakako įsisenėjusio režimo, kuriuo sekė kaip kvailos avelės.

       Prieš keletą metu išleista knyga apie koncentracijos stovyklas tarpukario Lietuvoje rodo, kad Smetona nemenkiau nei kiti diktatoriai mokėjo „tvarkytis“ su savo politiniais priešininkais. Ar tai nėra dar vienas spyris į minkštą vieta aksominio režimo gynėjams?

       Pollux: Omenyje turbūt turi 2007 metais išleistą jauno istoriko Modesto Kuodžio studiją „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m.“ Joje yra įdomių dalykėlių. Pavyzdžiui, aiškiai parašyta, lietuviškos koncentracijos stovyklos atsirado kartu su šalies nepriklausomybe, t. y. lietuviai pirma įsisteigė konclagerius, ir tik tada buvo priimti į Tautų Sąjungą (pirmieji lietuviški konclageriai įkurti 1920 m. spalio 8 d. Steigiamojo Seimo posėdyje krikščionių demokratų lyderio Mykolo Krupavičiaus siūlymu, Lietuva į tautų Sąjungą priimta tik 1921 m. rugsėjo 22 d.). Taigi vokiškų konclagerių tėvas buvo Hitleris, rusiškų – Leninas su Stalinu, o lietuviškų – Mykolas Krupavičius, Kazys Grinius (tuometinis ministras pirmininkas) ir Antanas Smetona.

       Varniuose per visą stovyklos gyvavimo laikotarpį buvo įkalinta apie 1000 asmenų, Dimitrave – apie 500, Pabradėje – apie kelis šimtus. Autorius pripažįsta, kad dauguma lietuviškuose konclageriuose uždarytų žmonių buvo už politinę veiklą bausti asmenys. Ir apie tai buvo tylima. Cituoju: „Per keturiolika metų trukusį autoritarinio režimo laikotarpį koncentracijos stovyklos su pertraukomis veikė beveik devynerius metus, tačiau net pagrindinėje to meto legalioje spaudoje tepasirodė vos keletas arba labai glaustų ir atsargių, arba propagandinių straipsnių šia tema“.

       Ši nemaloni tiesa nutylima ir dabar. Cha, įsivaizduok V. Landsbergio straipsnį didžiule antrašte „Lietuvoje per mažai nepriklausomybės“, kuriame jis kviestų atkurti konclagerius...

       Bet grįžkime į šiuos laikus (t.y. naująjį smetonmetį). Konclagerių dabartinėje Lietuvoje nėra (na, jei neskaičiuosi Pravieniškių ir Ruklos). Visi aria nuo skambučio iki skambučio, alina save, tačiau daro tai savo noru. Gal tai ir yra laisvė?

       Castor: „Darbas išlaisvina“ – tai buvo hitlerinių ir stalininių konclagerių šūkis. Jis išliko ir šiuolaikinės sistemos sraigtelius gaminančioje visuomenėje. Dar įdomiau, išliko fanatiška neapykanta tiems, kurie nesusivilioja kapitalistinėmis darbo dogmomis. Štai prieš kelias savaites žiniasklaidos rykliai – „Lietuvos ryto televizija“ – rodė rasistinę laidą, kurioje čigonai (romai) buvo įvertinti kaip socialinė problema. Jie neva nieko nedirba, bet gauna pinigų, kuriuos uždirbame mes. Iškart prisimeni „Šindlerio sąrašą“ ir visas tautines bei socialines nacių problemas, visus tuos, kuriems darbas suteikė transcendentinę laisvę nuo kūno ir nuo gyvenimo.

       Čigonų problema – tik vienas iš visuomenės „švarinimo“ simptomų. Čigonai – tik tingios žuvelės, kurias neoliberalų plačiai taikomas socialinis darvinizmas yra pasmerkęs pražūčiai. Jei buržujams reikia saugumo – aukojami čigonai, valkatos, neformalai. Jei jų kolegoms konservatoriams ir kitiems nacionalistams reikia tautinio grynumo – aukojami homoseksualai, kitataučiai, kitų rasių žmonės.

       Šita tvarka niekuo nesikeičia nuo fašistinės, kuri siekė savitai spręsti kylančias problemas – išstumti arba sunaikinti „ordnungo“ pažeidėjus. O plėšrieji kapitalistinio okeano rykliai, firmos ir bankai yra budriai saugomi – jie įrašyti į globalinio kapitalizmo raudonąją knygą. Kol klestės tautinė valstybė ir patriotizmas, tol neišnyks nei tas spekuliantų zoologijos sodas, nei jo dvoko keliama finansinio klimato krizė.  

       Pollux: Neonacistine ideologija persismelkes Lietuviu tautinis centras su Ozolu priešakyje bando mums įpiršti istorines paraleles tarp šiandienos ir 1939 metų (šių metų rugpjūčio 23-osios ultranacionalistų mitinge jie gąsdino, kad Lietuvoje pasikartos 1939-ieji, t.y. neva ateis rusai ir vėl mus okupuos). Ką labiau primena šiandieninė Lietuvos situacija: 1939-uosius ar 1926-uosius?

       Castor: Taip ir pamaniau po šių seimo rinkimų: atėjo 1926-ieji... Tik be fašistuojančių studentų eitynių Laisvės alėja (priminsiu: 1926 m. lapkričio 21 d. įvyko ultradešiniųjų Kauno studentų susirėmimai su policija, tiesiogiai prisidėję prie 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo) ir be karininkų pučo. Nors neonacių eitynės ir buvo, bet, sakyčiau, įvyko eilinis tautininkų ir liberalų perversmas apkvailinto ir įbauginto senojo elektorato (t.y. „megztųjų berečių“) rankomis. O kaip kitaip? Juk bankininkams ir Liūtui negalima prarasti pinigų, laisvosios rinkos rykliai nepakęstų socialinio teisingumo. Reikia išlaikyti valdžios svertus.

       Manau, kad pilietiniai judėjimai ir aktyvistai šiai valdžiai baisesni nei rusai. Juos reikia kaip tuos smetonmečio revoliucionierius – pif... paf... arba į konclagerį. Tikiu, kad valdžia neišsilaikys, jei žmonės nesusiverš diržų, o ims reikalauti pilietinių ir socialinių saviraiškos laisvių.

       Bėda ta, kad iki šiol didžiosios mūsų nelaimių priežasties visi ieško sovietmetyje. Dešinieji politikai, inteligentai ir šiaip fanatikai nuolat kalba apie Rusiją kaip apie tūkstantmetį demoną, savo pragariškais fliuidais teršiantį mūsų rūtų darželį. O gal mūsų nelaimių reikėtų ieškoti kitur, kad ir toje pačioje autoritarinėje prieškario santvarkoje?

       Kaip galvoji – ar megztųjų berečių laikai jau baigėsi? Ar dabartiniai propagandiniai minėjimai su visomis „Sovietinėmis pasakomis“ („Soviet Story“) nedvokia nostalgija ir naftalinu labiau, nei sovietmetis ir megztosios beretės?

       Pollux: „Soviet Story“ žiūrėjau – nieko ypatingo, gerai sukurptas propagandinis filmukas, kuriame dėl apgalvoto montažo net susidaro įspūdis, kad sovietai ir naciai kartu žygiuodavo kariniuose paraduose. Apie Sąjūdžio minėjimus, kurie kartais primena KPSS suvažiavimus, o kartais – nacionalsocialistų mitingus su deglais, jau tiek prikalbėta, kad net koktu. Geriau pasakysiu savo nuomonę, kodėl dabartine šalies padėtimi nepatenkinta dauguma Lietuvos gyventojų.

       Atsakymas paprastas. Todėl, kad nei viena politinė Lietuvos jėga nežiūri į priekį, o dirsčioja atgal. Sąjūdžio konservatoriai siekia atkurti žilą smetonmetį, tačiau gauna kritikos strėlių iš visų pusių: „megztosioms beretėms“ ir ultradešiniesiems atrodo, kad to smetonmečio – per mažai, o kairiuosius socialinius judėjimus vimdo net paminėjus Smetonos pavardę. Socialdemokratų nomenklatūrščikai dairosi į sovietmetį ir neva stengiasi išlaikyti tuo metu buvusias socialines garantijas „liaudžiai“. O naujieji kapitalizmo apologetai liberalai apskritai trumparegiai, jie nieko nemato, tik savo kišenes.

       Vis dėlto reikia akcentuoti, kad bendrąją šiandieninės Lietuvos padėtį nulėmė prieš 20 metų suformuluotos retrogradiškos Sąjūdžio idėjos atkurti idealų smetonmetį. Deja, tobulo smetonmečio atgaminti nepavyko. Lietuva tapo kažkokiu pusgaminiu – pusiau tautine valstybe su globalaus kapitalizmo priemaišomis. O tuo nepatenkinti visi: vieniems smetonmečio per mažai, kitiems – per daug.

       Tačiau smetonmetis turėjo ir teigiamų pusių. Na, bent vieną. Kaip nekeista, jis pasižymėjo ir turtinga socialinių kovų istorija: visuotiniai valstiečių streikai, pasikėsinimai į valdžią uzurpavusius „aksominius“ fašistus... Ko galėtume pasimokyti iš trečiafrontininkų apdainuoto paprasto Lietuvos berno, kuris spaudžia kumščius ir ruošiasi sukilti?  

       Castor: Mokytis galima ne tik iš trečiafrontininkų, bet ir iš tarpukario aušrininkų, iš rašytojo Kazio Borutos, Martyno Gudelio, jų kietos ir bekompromisinės pozicijos bet kokių valdžių atžvilgiu. Pirmiausiai – nepasiduoti jokiems tautiniams-nacionalistiniams-fašistiniams sentimentams ir mylėti gyvenimą – kovingą, audringą, bet laisvą. Nevalia miegoti ar kedenti plunksnas, kai vyksta visuotinis sąmoningųjų sukilimas prieš galinguosius. Organizuotis, organizuotis, organizuotis, knistis po sutrešusio ir niekam nebereikalingo valstybės medžio šaknimis ir vėl visiems pražysti milijonais žiedų didžiojoje pasaulio pievoje.