Kodėl liberalai konservatoriai taip nekenčia J.Stalino?

Autorius: Socialistinis Liaudies Frontas Šaltinis: https://www.facebook.com/SLFLi... 2017-03-06 16:41:04, skaitė 2326, komentavo 2

1953 metų kovo 5 d. savo užmiesčio rezidencijoje labai keistomis aplinkybėmis mirė tuometinis Tarybų Sąjungos, pirmosios pasaulyje darbo žmonių realios demokratijos valstybės, vienintelės tikros II Pasaulinio karo nugalėtojos vadovas. Net praėjus 64 metams po žymiausio 20 amžiaus politinio veikėjo mirties Vakarų imperialistai, sionistai, nacistai negali jam atleisti savo gėdingo pralaimėjimo ir nėra pasaulyje kitos tokios asmenybės, apie kurią pasaulio parazitai – kapitalistai, banksteriai, liberalai, nacistai, sionistai, konservatoriai ir pan. – nebūtų prikūrę tiek prasimanymų, melo, šmeižto.

Kaip buvo iš tiesų? Kodėl liberalai taip atkakliai nemato realių valstybės pasiekimų ir mato išimtinai tik trūkumus? Kodėl, nežiūrint į kosminius liberalų šmeižto apie J.Staliną kiekius, kiekvienais metais daugėja žmonių, kurie TSRS lyderį, vadovavusį šaliai sunkiausiu valstybei laikotarpiu , vertina objektyviai, už didingus darbus ir neregėtus pasiekimus?

Stalino proveržis: Statistinė informacija apie tai, kas buvo nuveikta Tarybų Sąjungoje, kai valstybei vadovavo Josifas Visarionovičius Stalinas. 

Bet kurį liberalą, nepriklausomai nuo to, kokioje formoje jis parazituoja ar po kokiu pavadinimu jis slepia savo grobuonišką savanaudišką prigimtį, Stalino vardas ima kratyti lyg iš liberalo sielos būtų varomas velnias egzorcizmo seanso metu. Liberalas puikiai prisimena tik deportacijas, trėmimus, represijas, „kruvino“ režimo baisius nusikaltimus prieš .... vogti ir į korupciją nuo prigimties linkusius liberalus. Tai tiesa. Vagims, sukčiams, niekšams, aferistams, korumpuotiems liberalams prie Tautų Tėvo buvo sunku: jiems teko – ar galite tai įsivaizduoti?!!, - dirbti ir sąžiningu darbu užsidirbti sau duoną, o už bet kokį bandymą sukčiauti, vogti, parazituoti liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos ir socializacijos centrus. Atlikti atgailą ir suvokti, kad žmogus vertingas yra tiek, kiek jis stengiasi dėl savo šeimos, bendruomenės, valstybės. Todėl jau 60 metų ir šiandien liberalai tiesiog trykšta savo neapykanta tam, kuris ragino parazitus tapti žmonėmis. Liberalo neapykanta J.V.Stalinui ir socializmui apskritai, tai niekšo kerštas už patirtą baimę ir pelnytą teisingumą. Ir tai suprantama. Niekada pasaulyje nebuvo tokios efektyvios valstybės, ekonomikos būdo ir socialinės visuomenės organizacijos, kuri taip galingai įgyvendintų valstybės pagrindinę paskirtį – ginti viešą interesą, vykdyti teisingumą šalies viduje ir užtikrinti valstybės saugumą nuo išorės priešų, Vakarų barbarų-kolonizatorių ordų, agresijų, kaip tai buvo daroma Tarybų Sąjungoje vadovaujant J.V.Stalinui.

Vadovaujant Stalinui per 30 metų agrarinė, nuskurdusi, priklausoma nuo užsienio kapitalo šalis tapo galingiausia pasaulyje karinė pramonine valstybe, naujos socializmo aukštesnės civilizacijos centru. Nuskurdę ir neraštingi carinės Rusijos gyventojai per labai trumpą laiką tapo viena iš labiausiai išsilavinusių nacijų pasaulyje. 1950-ųjų metų darbininkų ir valstiečių politinis ir ekonominis išprusimas ne tik nenusileido, bet ir žymiai lenkė to meto bet kurios išsivysčiusios Vakarų valstybės darbininkų ir valstiečių išsilavinimą. Tarybų Sąjungos gyventojų skaičius padidėjo 41 milijonu.

Stalino laikais tik per 2 pirmuosius penkmečius buvo pastatyta daugiau nei 5000 stambiausių pramonės objektų, tame skaičiuje DneproHES‘as, Uralo mašinų gamykla, Charkovo traktorių gamykla, Gorkio automobilių gamykla, Stalino vardo gamykla ZIS, metalurgijos gigantai Magnitogorske, Čeliabinske, Norilske, Stalingrade ir kiti. Ir tai vyko visoje Tarybų Sąjungoje. Kai 1928 metais buvo patvirtintas pirmasis penkmečio planas ir pradėti vykdyti Tarybų Sąjungos industrializacija, kolektyvizacija, elektrifikacija ir kultūrinė revoliucija, šalies BVP augimas kartais siekė net 30 procentų per metus. Toks Tarybų Sąjungos ekonomikos stebuklas, pramonės šuolis sudarė prielaidas laimėti didžiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą, kai „šviesioji, civilizuota“ Vakarų Europa susivienijo po fašizmo vėliavomis, klastingai užpuolė TSRS 1941-06-22 ir barbariškai išžudė net 15 mln tarybinių civilių gyventojų, sunaikino beveik 70 procentų TSRS pramoninės ir socialinės infrastruktūros okupuotoje šalies dalyje.

Šis socialistinio ekonomikos modelio rekordas niekada nebuvo pasiektas daugiau niekur pasaulyje. Lietuvoje per pokario pirmuosius 10 metų, nežiūrint pasitraukusių į mškus nacių kolaborantų ir nacionalistų aršaus pasipriešinimo, buvo atidaryta šimtai gamyklų, pramonės įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių, nutiesti keliai, įvykdyta elektrifikacija, atidaryta šimtai mokyklų, kultūros namų, ambulatorijų, ligoninių, sukurta visoje šalyje socialinė infrastruktūra, kuri visiems piliečiams užtikrino darbą, būstą, mokslą, medicininę priežiūrą, poilsį, būtiniausių poreikių tenkinimą. Palyginimui, per paskutinius 26 metus liberalų „demokratijos“ visa tai buvo sugriauta, išplėšta, nusiaubta ir išvogta, nepastatyta nei viena įmonė, kuri nors kiek būtų panaši į Kėdainių chemijos kombinatą, Jonavos „Azotą“ ar Ignalinos atominę elektrinę. Nei vienos! Tik maximos dygo kaip grybai po lietaus.

Tik per 2 metus po karo jau 1947 metais TSRS pramoninis potencialas buvo atstatytas ir pasiekė ikikarinį lygį, o 1950 metais Tarybų Sąjungos pramonė viršijo net du kartus lyginant su 1940 metų lygiu. Nei viena Vakarų šalių, nukentėjusių nuo karo, tuo metu nebuvo pasiekusi savo ikikarinio lygio, nežiūrinti į JAV galingą finansinę paramą.
Per pirmuosius 5 pokario metus pagrindinių maisto produktų kainos Tarybų Sąjungoje buvo sumažintos net 2 kartus, o tuo pačiu metu didžiosiose kapitalistinėse šalyse kainos augo ir padidėjo kai kur net 2 ir daugiau kartų.

Toks milžiniškas pasiekimas buvo pasiektas šalyje, kurioje tik prieš penkis metus baigėsi siaubingiausias karas žmonijos istorijoje ir kuri nuo karo nukentėjo labiausiai iš visų!!
Vakarų liberalūs buržuaziniai ekspertai 1945 metais su jiems būdinga piktdžiuga viešai ir oficialiai prognozavo , kad TSRS pramonė atstatys savp 1940 metų pramonės potencialą tik 1965 metais ir tik tuo atveju, jeigu ims kreditus iš Vakarų kapitalistinių šalių ir tokiu būdu bus kolonizuota. TSRS šitą lygį pasiekė per du metus, viršijo du kartus ikikarinį lygį jau 1949 metais ir be jokios užsienio pagalbos. Priešingai, Vakarų imperialistai, agresoriai ir išnaudotojai visais įmanomais būdais kenkė TSRS, paskelbė ekominį embargą, nuleido geležinę uždangą ir įkūrė karo nusikaltįlių gaują NATO, kurios tikslas ir paskirtis buvo rengti III Pasaulinį karą, griauti ir niokoti laisvas valstybes visame pasaulyje. Ir šiandien JAV/NATO globalistai daro tą patį ir siekia pavergti pasaulį taip pat, kaip ir 1950 metais.

1947 metais TSRS, pirmoje iš pokario valstybių visoje planetoje, buvo panaikinta maisto kortelių sistema. O nuo 1948 metų kasmet - iki pat 1954 metų – buvo mažinamos maisto produktų ir plataus vartojimo prekių kainos. Vaikų mirtingumas 1950 metais sumažėjo net 2 kartus, lyginant su 1940 metų tuo pačiu rodikliu. Gydytojų skaičius išaugo 1,5 karto. Mokslo įstaigų skaičius padidėjo 40 procentų. Studentų skaičius išaugo 50 procentų ir taip toliau. Liberalai vis tiek iki sąmonės praradimo įrodinės, kad visi mokytojai, gydytojai, mokslininkai, studentai, valstiečiai buvo išvežti į Sibirą, o pramonė, žemės ūkis, mokslas vystėsi patys sau vieni?!..

Parduotuvėse buvo gausybė įvairiausių pramoninių bei maisto prekių, o sąvoka deficitas niekam nebuvo žinoma. Maisto produktų pasirinkimas gastronomuose buvo žymiai didesnis, nei dabar yra šiuolaikiniuose supermarketuose. Dabar retai kur pavyksta aptikti dešrą, kuri savo aukšta kokybe ir delikatesiniu skoniu būtų nors kiek panaši į tų laikų tarybinę. Vietinės gamybos vartojimo prekių ir maisto produktų įvairovė ir kokybė buvo žymiai aukštesni nei yra dabartiniai vienkartinio vartojimo pramonės produktai ir maisto pramonės cheminiai surogatai. 

Visi be išimties turėjo teisę į darbą. Susirasti darbą užimdavo tiek, kiek reikia atvykti pas darbdavį ir parašyti prašymą. Pakeisti darbą užimdavo tiek pat laiko. Valstybė pareiga buvo užtikrinti visiems darbą – VISIEMS. Darbininkų darbo užmokestis 1953 metais svyravo vidutiškai nuo 800 iki 3000 ir daugiau rublių. Šachtininkai ir metalurgai uždirbdavo iki 8000 rb. Jauni specialistai inžinieriai uždirbdavo iki 1300 r. Komunistų partijos rajono komiteto sekretorius uždirbdavo 1500 rb., o profesorių ar akademikų darbo užmokestis neretai siekdavo 10 000 rb. ir daugiau.

Automobilis „Moskvič“ kainavo 9000 rb., balta duona (1kg) – 3 rb., juoda duona (1 kg) – 1 rb., jautiena – 12,5 rb/kg, žuvis starkis – 8,3 rb/kg, pienas – 2,2 rb/l, bulvės - 0,45 rb/kg, alus „Žigulinis“ (0,6 l.) – 2,9 rb., audinys kartūnas (1 m) – 6,1 rb. Kompleksiniai pietūs valgykloje kainavo 2 rb.. Gera vakarienė dviems restorane su buteliu vyno - 25 rb.
Ir visą tai pavyko pasiekti nežiūrint į tai, kad reikėjo išlaikyti 5,5 milijono karių armiją, apginkluotą pačiais moderniausiais ginklais, geriausią armiją visame pasaulyje!

1946 metai TSRS buvo pradėti vykdyti grandioziniai projektai : branduolinio ginklo ir atominės energetikos vystymo darbai; raketinės kosminės technikos kūrimas; technologinių procesų automatizacija; naujausios skaičiavimo technikos ir elektronikos kūrimas; kosmoso užkariavimo; šalies dujofikacija; buitinės technikos ir kt.

Pirmoji pasaulyje atominė elektrinė Tarybų Sąjungoje buvo pradėta eksploatuoti metais anksčiau nei Anglijoje, ir 2 metais anksčiau nei JAV. Tik Tarybų Sąjungoje buvo pastatyti atominiai ledlaužiai.

Tokiu būdu TSRS tik per vieną penkmetį – nuo 1946 iki 1950 metų – be jokios užsienio pagalbos ir būdama žiauriausios konfrontacijos su turtingiausiomis Vakarų kapitalistinėmis išnaudotojų kolonizatorių valstybėmis, Vakarų vykdyto ekonominio karo prieš TSRS sąlygomis sugebėjo išspręsti mažiausiai tris grandiozines problemas:

1) buvo atkurtas Tarybų šalies liaudies ūkis, kurį nuniokojo vieningos Europos nacistai-kolonizatoriai; 
2) užtikrintas stabilus gyventojų pragyvenimo lygio augimas;
3) buvo įvykdytas ekonominis TSRS šuolis į ateitį.

Dar ir dabar buvusios TSRS respublikos vis dar gyvena iš Stalino laikais sukurto tarybinės liaudies palikimo mokslo srityje, pramonėje, praktiškai visose gyvenimo sferose. „Laisvieji“ liberalai ir „laisvoji“ rinka per ketvirtį amžiaus nieko savo reikšmingo nesukūrė, tik sugriovė ir išvogė tarybinės liaudies sukurtą gėrį. Tereikia išeiti į gatvę ir tuo nesunku bus įsitikinti.

Vienas iš kandidatų 1952 m. rinkimuose į JAV prezidento postą Edlajus Stivensonas vertindamas padėtį tvirtino, jeigu J.Stalino vadovaujamos Tarybų Sąjungos pramonės augimo tempai išliks tokie patys, tai 1970 metais tarybinės gamybos apimtys viršys JAV pramonę net 3-4 kartus.

1953 metų rugsėjo mėnesio žurnalo „National business“ numeryje Herberto Hario straipsnyje „Rusai mus vejasi“ pažymima, kad TSRS ekonominės galios augimo tempai lenkia bet kurios pasaulio šalies ekonomikos augimo tempus ir kad šiuo metu TSRS pramonės augimas yra 2-3 kartus didesnis už JAV.

1991 metai vyko Tarybų Sąjungos ir JAV simpoziumas, kurio metu naujieji „liberalai-demokratai“ ėmė giedoti ditirambus „Japonijos ekonominiam stebuklui“, kad galėtų pažeminti ir paniekinti socialistinį ekonomikos modelį. Skambų antausį šiems Tėvynės išdavikams Miltono Fridmano prichvatizacijos sektos pasekėjams skėlė ne kas kitas, o Japonijos milijardierius Chirosi Takajama: „Jūs nieko nesakote apie pagrindinį dalyką, apie jūsų šalies pirmavimą pasaulyje. 1939 metais jūs, rusai, buvote išmintingi, o mes, japonai, buvome kvailiai. 1949 metais jūs tapote dar išmintingesniais, o mes vis dar buvome kvailiai. Tačiau 1955 metais įgavome proto, o jūs tapote penkių metų vaikais. Visa Japonijos ekonominė sistema yra praktiškai visa nukopijuota nuo jūsų tarybinės planinės ekonomikos modelio, skiriasi tik tuo, kad mes kapitalistai, privatūs gamintojai, ir mes savo istorijoje niekada nebuvome pasiekę didesnio nei 15 procentų BVP augimo per metus, jūsų gi visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė pasiekdavo 30 ir daugiau procentų BVP augimo per metus. Visose mūsų kompanijose kabo jūsų Stalino laikų lozungai“

Vienas iš geriausių šventikų luomo atstovas Simferopolio ir Krymo archimandritas Luka rašė:

„Stalinas išsaugojo Rusiją. Jis parodė, ką reiškia Rusija visam pasauliui. Ir todėl aš, kaip tikras krikščionis ir Rusijos patriotas žemai lenkiuosi draugui Stalinui“.

Niekada savo istorijoje mūsų šalis nebuvo mačiusi tokių didingų permainų, kokios vykos Stalino epochoje! Būtent dėl šios priežasties šiuo metu vykdomas velniškas parazitinės buržuazijos planas – niekada daugiau neprileisti prie valstybės valdymo žmonių, kurie savo asmenybės vidine galia, moralinėmis savybėmis, strateginiu mąstymu, ištikimybe valstybės interesams ir atsidavimu savo tautai būtų panašūs į J.V. Staliną, visą savo gyvenimą paaukojusį tautos interesams ginti. Todėl jau 70 metų vykdoma arši J.V.Stalino šmeižimo ir diskreditavimo kampanija, siekiant sumenkinti didžio žmogaus gyvenimą ir istorinę veiklą. Vakarų imperialistai, kurie pralaimėjo J.V.Stalinui visuose susirėmimuose, negali atleisti ir susitaikyti su pralaimėjimu. Nors Vakarų valdytojai yra pagarsėję savo žiaurumais, represijomis, genocidu, karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, tačiau kaltina dėl savo įvykdytų nusikaltimų tik J.V. Staliną ir daro tai po jo mirties praėjus pusei amžiaus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis Didžiojo Tėvynės karo metais rašė: „Aš keliuosi kiekvieną rytą ir meldžiuosi, kad Stalinas būtų gyvas ir sveikas. Tik jis gali išgelbėti pasaulį“. J.V.Stalinui mirus amžinas jo oponentas neslėpė savo susižavėjimo vado asmenybe: „Stalinas gavo Rusiją vyžotą, nuskurdusią, neraštingą ir atsilikusią, o paliko ją galingiausia pasaulyje valstybe, išsivysčiusia ir su branduoline bomba“. Šarlis de Golis, Prancūzijos prezidentas rašė: „Stalinas nemirė. Stalinas pasislėpė ateityje“.

Pranašiškus žodžius pasakė pats J.V.Stalinas 1939 metais pokalbio su Tarybų Sąjungos diplomate ir valstybės veikėja A.Kolontaj metu : 

"Daug mūsų partijos ir tautos darbų bus apšmeižti ir apspjaudyti ne tik užsienyje, bet ir mūsų šalyje taip pat... 

TSRS galia slypi tautų draugystėje. Kovos prieš TSRS smaigalys bus nukreiptas būtent į šios draugystės suardymą, į pakraščių atplėšimą nuo Rusijos.... Su ypatingu įniršiu pakels galvą nacionalizmas. Kuriam laikui jis nustelbs internacionalizmą, tačiau laikinai. Nacijų viduje atsiras nacionalistų grupės ir kils konfliktai. Išlįs daugybė vadukų-pigmėjų, savo tautų išdavikų. Apskritai ateityje įvykiai vystysis žymiai sudėtingesniu ir pasiutusiu būdu, posūkiai bus labai staigūs. Reikalas krypsta į tai, kad ypatingai sukils Rytai. Kils aštrūs prieštaravimai su Vakarais.

Ir visgi kaip besivystytų įvykiai, praeis laikas, ir naujų kartų žvilgsniai atsigręš į mūsų socialistinės Tėvynės žygdarbius ir pergales. Metams bėgant ateis naujos kartos. Jos vėl pakels savo tėvų ir senelių vėliavą ir atiduos jiems deramą pagarbą. Savo ateitį jie statys ant mūsų praeities pamatų“.

Apie save Stalinas yra sakęs:

„Kai aš numirsiu, ant mano kapo bus suversta daug šiukšlių, tačiau istorijos vėjai negailestingai jas nupūs“ . Taip ir įvyko.

Visa armija liberalių istorijos klastotojų, ypatingai čia pasižymėjo žinomas melagis Aleksandras Solženycinas, dergė Vadą po jo mirties su įniršiu ir su ypatinga aistra. Šakalų kaimenės draskė mirusį liūtą, keršydami jam už savo baimę, bailumą, niekšybę ir melą. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus vykdyta pasiutusi antistalininė propaganda jos organizatoriams neatnešė jokios pergalės net prieš jau seniai mirusį Staliną.

Galima suprasti motyvus tų, kurie šiandien vis dar negali pasisotinti savo nebaudžiamumu ir galimybę šmeižti didingą istorinę asmenybę. Tas milžiniškas kiekis melo apie J.V.Staliną yra verčiamas nepertraukiamai ant eilinių žmonių galvų tik dėl vienos priežasties – kad žmonės lygindami negalėtų suprasti, kas buvo nuveikta tada, ir, kas yra dar svarbiau, liberaliems aferistams, žmonės negalėtų suvokti, kokius nusikaltimus daro prieš savo tautas dabartiniai valdantys „elitai“. Kad žmonės negalėtų net mintimis grįžti prie socializmo idėjų! Antistalininė šlykšti kampanija turi vieną tikslą - atimti iš žmonių galimybę atkurti socialistinę ekonomikos sistemą, kuri leistų labai greitai išsivaduoti iš kolonizatorių priespaudos ir vėl tapti galinga darbo žmonių valstybe, realia visos tautos demokratija, diktatūra socialiniams buržuaziniams parazitams.