Nacionalsocializmas prieš materializmo monetą

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2017-03-05 21:28:42, skaitė 1490, komentavo 1

Didysis vokiečių Tautos ir Europos sūnus, Adolfas Šikelgruberis (iš jidiš šekelio rinkėjas), dar žinomas kaip Hitleris, yra taikliai pasakęs: „Kapitalizmas ir komunizmas – tai dvi tos pačios žydiškos monetos pusės.“ Tad dera suprasti, kad turime ne imti ir skirtingomis pusėmis vartyti šią materializmo monetą...

Nacionalsocializmas yra fundamentaliai priešiškas klasių kovos idėjai, kuria remiasi marksistinės srovės ir kuriai prielaidą suteikia dekadentiškasis kapitalizmas, darnių tautinių bendruomenių laisvės ir sveikatos duobkasys. Pasaulyje, o tiksliau, Vakarų pasaulyje, sumenkus atviro komunizmo populiarumui, žlugus Sovietų imperijai ir ypač „šaltojo karo“ metu – tapo populiaru lyginti komunizmą su nacionalsocializmu tarp „demokratiškų“ sluoksnių. Iš fundamentalios ideologinės, filosofinės, doktrinalinės perspektyvos – tai yra visiškas absurdas. Tačiau tokia nuostata, nacionalsocializmo sugretinimas su komunizmu, yra jau paplitusi tarp „intelektualių“ sluoksnių, ypač vadinamojoje „dešinėje“, kuri, nepaisant savo pseudo-patriotinio fasado, sistemingai propaguoja ir vykdo antinacionalinę politiką. Aš absurdišką komunizmo gretinimą su nacionalsocializmu ir jo tikslus esu trumpai bendrais bruožais paaiškinęs savo trumpame rašte „Nacionalsocializmo lyginimas su komunizmu kaip eilinis demokratų melas“ ir čia detaliau šios problemos liesti nesiruošiu. Čia aš verčiau sieksiu atskleisti tiesą apie marksizmą ir kapitalizmą ir parodyti nacionalsocializmo poziciją šių klausimų atžvilgiu.

Sveikose žmonių bendruomenėse kapitalas yra suvokiamas tik kaip priemonė kurti ir dirbti. Žmogus gyvena dirbti sau ir savo naturaliam kolektyvui naudingą fizinį arba intelektinį kūrybinį darbą. Jis, dirbdamas darbą, naturaliai siekia sukurti tam tikrą materialinę ar intelektinę vertę turintį dalyką, jis kuria. Tai yra kūrybinio darbo esmė – kūrimas to, kas gali turėti materialinę arba intelektinę, moralinę vertę. Kapitalas yra materialiai apčiuopiami daiktai, prekės, gaminiai ir tt. Pinigas turėtų būti savotiškas kapitalo „matas“, kuris padėtų tiek asmenims, tiek asmenų grupėms, tiek tautoms ir valstybėms keistis skirtingu kapitalu. Kaip jau minėta, kūrybiniame darba kapitalas yra priemonė, o ne tikslas. Tikslas čia yra materialinių, intelektinių ar moralinių vertybių sukūrimas, kurios gali būti, bet nebūtinai yra kapitalas, paties žmogaus ir jo naturalaus kolektyvo – tautinės bendruomenės – naudai. Pinigas yra lyg matas, lyg „čekis“. Pagal ne materialistinę koncepciją, ekonominiai veiksniai jokiu būdu negali tapti pagrindiniu žmogaus gyvenimo momentu (o naturaliomis sąlygomis taip ir nebūna), tačiau įvairios ekonominio-materialinio determinizmo doktrinos iškelia materializmu paremtos pasaulėžiūros idėją. Ekonominį determinizmą ir jam priešingą rasinį-nacionalinį determinizmą, kurį dar galima vadinti ir idealistiniu determinizmu, aš aprašiau ankstesniame straipsnyje („Nacionalsocializmas ir rasinė neapykanta“, „Šturmuotojas“ No. 6, 2010-04, 41 psl.). Tiek kapitalistai ir demoliberalūs plutokratai, tiek ir žydo Karlo Markso pasekėjai į priekį iškelia kapitalą ir virš visko, kartu su juo, iškelia pinigą. Modernusis kapitalizmas, tariamai būdamas komunizmo priešybe, pinigą paverčia dievu. Yra simboliška, bet ir svarbu, kad „didysis“ Marksas-Mordechajus rašė, kad žydų tautos dievas yra pinigas. Ironiška, kad komunizmas, neva veikia prieš kapitalizmą, kai abu šiuos „izmus“ sieja toks bendrumas fundamentaliu klausimu. Žinoma, skiriasi įvairūs momentai, kaip doktrinalinis požiūris į Valstybę ir kitus dalykus. Kapitalizmas yra iš esmės morališkai dekadentiškas, sterilus, „liberalus“ ir ties daugeliu klausimų skelbia indiferentiškumą, tačiau iš tiesų yra degeneruojantis veiksnys. Komunizmas, nors savo teoretinėse prielaidose ir filosofijoje yra žalingas tautinei bendruomenei, kaip ir pats kapitalizmas, jis dalyje savo šalininkų pagimdo nuoširdų, nors ir klaidingą tikėjimą, kažkokį, kad ir visiškai falsifikuotą idealą (nors pati „idealo“ sąvoka prieštarauja bet kokiam materializmui, komunizmas, galima sakyti, pasinaudoja savo suklaidintų pasekėjų idealizmu). Komunizmas, būdamas radikalus ir kovingas, galima sakyti, mūsų siekiamos tautinės bendruomenės atžvilgiu gali veikiau būti destruktyvus daug daugiau, negu degeneratyvus, kol kapitalizmas yra fundamentaliai degeneraciją skleidžianti sistema. Tačiau iš esmės abi šios doktrinos tarnauja žydiškoms galvoms, iš kurių jos ir kilo. Abi šias kryptis sieja Tautai pražūtinga „klasių kova“ ir ekonominis determinizmas. Marksizmas skatina klasių kovą – Tautos vidinį konfliktą – kol kapitalizmas sukuria reikalingas moralines (anti-moralines), ekonomines ir socialines prielaidas šiai beprotybei. Iškyla naturalus klausimas: kas yra klasių kova ir kam ji naudinga? Klasių kova yra dvejų ar daugiau ekonominių-socialinių grupių civilinėje ar tautinėje bendruomenėje, konfliktas. Taigi tautinei bendruomenei tai yra vidaus kova ir nedarna tarp dvejų ar daugiau tautinės bendruomenės dalių. Tautinę bendruomenę teisingai prilyginus organizmui, mes turime suprasti, kad visos naturalios tautinės bendruomenės dalys yra lyg kūno organai, kurie visi yra fundemantaliai reikalingi organizmo sveikatai ir gyvenimui užtikrinti. Vienam organui sutrikus, kenčia organizmas kaip visuma. Tad peršasi išvada, kad klasių kova tautinės bendruomenės organizmo dalis nukreipia veikti vieną prieš kitą – taip yra pakertama bet kokia tikra vidinė darna ir apskritai bet koks normalus kūno (organizmo), o šiuo atveju, Tautos, gyvenimas. Kadangi vidinė kova negali būti naudinga organizmo visumai, ar paskiroms jo dalims, kaip jo dalims, tai yra akivaizdu, kad Tautai klasių kova yra ne tik nenaudinga, bet žalinga: ji vykdo Tautos atžvilgiu žudikišką funkciją.

Atsakyta į klausimą, kas yra klasių kova, bet dar neatsakyta į tai, kam ji naudinga. Kai bendruomenės viduje nėra vienybės arba net vyksta vidiniai konfliktai, tokia situacija yra naudinga tos bendruomenės priešams, kurie gali puikiai pasinaudoti vidiniu chaosu ir, atvirai ar slaptai, jei nebūtinai de jure, tai jau tikrai de fakto, pavergti bendruomenę ir jos darbą pajungti savo tikslams. Iš šito kyla išada, kad klasių kova yra naudinga Tautos priešams. Galima ir dera pridurti, kad tai ypač naudinga tokiam priešui, kurio būvio pagrindas yra fundamentaliai parazitinis. Paprastam žmogui gali kilti mintis: „o gal tai yra svetimų šalių darbas?“ Žinoma, kad šitokiu vidiniu konfliktu ir nedarnumu gali pasinaudoti priešiškai nusiteikusios kitos šalys, tačiau faktas, kad „klasių kovos“ reiškinys reiškiasi ne tik visuose aplinkinėse šalyse, bet ir visame Vakarų pasaulyje rodo, kad tai yra visoms naturaliai sveikoms šalims ir tautoms priešiškų jėgų skatinamas ir joms naudingas dalykas. Atsižvelkime į esamų kapitalistų ir komunistuojančių elementų kosmopolitines tendencijas ir turėime tai omenyje. Pažvelgę tiek į moderniojo kapitalizmo, tiek į marksistinių srovių istoriją, mes galime ir turime atrasti nepaprastai reikšmingą, vedančią ir esminę tendenciją, kad pagrindiniai kapitalizmo – „pinigų religijos“ – ir komunizmo bei kitokio marksistinio „socializmo“ šaukliai – pagrindinai žydai. Kaip jau daug kur kitur išaiškinta, ši tauta pasižymi kitų tautų atžvilgiu iš esmės asocialiomis ir parazitinėmis savybėmis. Pati žydų religija yra vienas iš kapitalistiškiausių ir materialistiškiausių požiūrių į pasaulį. Tiksliau tariant, tai galima laikyti archetipiniu materializmu, perkeltu į doktriną.

Belieka pastebėti, kad, kuriantis internacionalinėms finansinėms struktūroms, pagrindinį vaidmenį atlikdavo panašaus „plauko“ galvos, kaip antai Rotšildai ir kiti. „Internacionalinis bankininkavimas“ ir „kapitalizmas“ sudarė idealias galimybes „pinigu daryti pinigus“. Tai mes galime teisingai apibrėžti kaip ekonominį parazitavimą. Žydiškosios religijos proteguotos žydiškojo parazitizmo tendencijos gavo modernią ir masinę išraišką šiuolaikiniame kapitalizme.

Ne stebuklas, kad įvairių tautų, kurių šalyse pasibaigė iki 1789 – ųjų buvę tipiški absoliutiniai monarchiniai ar feodaliniai režimai ir XIX amžiuje ėmė įsigalėti plutokratija, masėse, vystėsi nepasitenkinimas kapitalistine sistema (kuri kilo kartu su plutokratija ir liberalizmu). Be abejo, tai visiškai naturali reakcija į nenaturalios sistemos primetimą. Tačiau tos pačios žydomasonų jėgos, kurios sukūrė kapitalizmą, suvokė, kad būtų išmintinga valdyti ir bet kokius ekonomiškai žemesnių socialinių sluoksnių judėjimus, nukreiptus prieš kapitalistinę sistemą ekonomineje sferoje. Taip šių jėgų atstovai padėjo inspiruoti destruktyvius arba degeneratyvius „kairiuosius“ judėjimus: marksistus, anarchistus ir kitus. Kapitalizmas, kaip ekonominio determinizmo doktrina, remiasi materializmu ir siauram pseudo-elitui, kuris yra žydomasonijos rankose, užtikrina sąlygas parazituoti sveikųjų Tautos socialinių sluoksnių sąskaita. Komunizmas, kaip ekonominio determinizmo doktrina, remiasi materializmu ir kursto socialinę trintį tarp Tautos socialinių sluoksnių, nukreipdama juos nuo galimos bendros kovos prieš pačią problemos esmę, tai de fakto daroma tų pačių jėgų, kurioms naudinga ir internacionalinio kapitalizmo sistema, naudai. Žinoma, dauguma paprastų komunistinių jėgų pasekėjų, kaip aklos avys, šito nesupranta. Tariamoji „kapitalizmo-komunizmo“ priešprieša yra fiktyvus žaidimas Siono Protokolų autorių rankose. Jis skirtas Tautos socialinėms klasėms supriešinti ir piniginei diktatūrai įtvirtinti.

Dera atminti, kad šių dienų kapitalistai ir „kairieji“ yra faktiškai pro-žydiški ir kosmopolitiški. Jie kartu dirba prieš nacionalines-rasines idėjas propaguojančias jėgas ir prieš tyras žmonijos tautas, vykdo baltosios rasės genocidą. Žinoma, dekadentiški kapitalistai yra kur kas šlykštesni, ciniškesni už didelę dalį paprastų dabarties komunistų (nors ir komunistų stovykloje būta ir esama daug bjaurių galvų). Nors seniau šiame kapitalizmo-komunizmo „žaidime“, jo šeimininkų komunizmas vienu metu buvo laikytas galimai perspektyvesnis, šiuo metu jo kūrėjai ėmėsi letesnių ir ne taip brutaliai akivaizdžių metodų savo tikslui – nenuverčiamam pasauliniam viešpatavimui – pasiekti ir įtvirtinti. Destruktyvius metodus keičia ypač šlykšti ir velniška degeneracija. Tie, kurie sukūrė kapitalizmui reikalingus veiksnius, plėtojo ir toliau plėtoja spekuliaciją per internacionalinio finansų kapitalo sistemą, pasirūpino tariamos opozicijos kapitalizmui sukūrimu, kuri pasireiškė per jau minėtus „lefto“ judėjimus. Juk, anot bolševikų vado ir gero žydų tautos draugo Lenino, geriausias būdas veikti opozicijos atžvilgiu, yra sukurti ją pačiam kaip paties valdomą fiktyvią pseudo-opoziciją.

Kapitalizmo „pusė“ judokratijos tikslų naudai skatina darbdavius elgtis nesolidariai ar netgi tironiškai su savo pavaldiniais, ekonomiškai aukštesnius socialinius sluoksnius skatina imtis spekuliacijos, parazituoti, taip ne tik savotiškai prisidedant prie šios sistemos šeimininkų, bet naturaliai nuteikiant fizinių darbininkų klases prieš save.

Komunizmo „pusė“ daugiausiai imasi fizinių darbininkų ir žemesnių ekonominių grupių bei materialiai mažiau turtingų intelektinių dirbančiųjų sluoksnių. Šiuos žmones kursto „klasių kovai“, kitaip tariant, kursto plačiausias Tautos mases prieš kitus sluoksnius, kurie irgi yra reikalingi bet kokios sveikos visuomenės funkcionavimui.

Taigi, per ekonominio determinizmo doktrinas, yra sukeliama vidaus kova Tautoje, kuria pasinaudoja ją organizuojančios jėgos. Mes, suprasdami, kad Tautos išlikimui ir sveikam gyvenimui yra reikalinga vienybė, galime tai pavadinti nacionaliniu sindikalizmu, darome išvadą, kad dėl tos pačios vienybės turime kategoriškai išmesti tiek degeneratyvų kapitalizmą, tiek destruktyvų komunizmą, į istorijos šiukšlyną.

Didysis vokiečių Tautos ir Europos sūnus, Adolfas Hitleris, yra taikliai pasakęs: „Kapitalizmas ir komunizmas – tai dvi tos pačios žydiškos monetos pusės.“ Tad dera suprasti, kad turime ne imti ir skirtingomis pusėmis vartyti šią materializmo monetą... Ne! Mes privalome ją išmesti ir negailestingai pašalinti iš sveikų tautų gyvenimo. Čia plutokratiški kapitalizmo šalininkai gali prikišti: „Jūs norite griauti ir naikinti, o ne kurti. Sunaikinsite šią sistemą ir nieko nebus iš viso.“ Į tai dera atsakyti, kad mes siekiame pašalinti sistemą, kuri naikina mūsų ir kitas tautas ir taip pat trikdo kūrybingą ir sveiką veiklą, pašalintą sistemą pakeičiant organiška, naturaliais dėsniais paremta sistema. Tačiau ši organiška sistema, nacionalsocializmas, nėra indiferentiška nei vienu klausimu, nei politiniu, nei socialiniu, nei ekonominiu, nei dvasiniu, nei rasiniu: juk ji, būdama organiška, dėl tos pačios priežasties, kad yra organiška, remiasi rasiniu, o jokiais būdais ne ekonominiu determinizmu.

Nacionalsocializmas visų pirmiausia žiūri į Tautą ir jos rasinį pagrindą. Jis suvokia, kad žmogus, būdamas gamtos dalimi, yra biologinė rūšis, kuriai galioja visi naturalūs gamtos dėsniai. Juk gyvoms rūšims galioja kovos už būvį, gamtinės atrankos, paveldimumo ir naturalios selekcijos bei kiti fundamentalią reikšmę turintys dėsniai. Galioja naturalios hierarchijos ir autoriteto principai. Galioja rūšies biologinis-psichologinis, žmogaus atveju galima sakyti, rasinis, integralumas. Imdamas šiuos principus, kurie universaliai galioja gamtos pasaulyje ir juos taikydamas žmonių tautinei bendruomenei pagal atitinkamus principus, logiką ir metodiką, nacionalsocializmas, vietoje neprisitaikymo prie gamtos dėsnių, visuomenę pagal šiuos dėsnius surikiuoja. Kas neprisitaiko prie gamtos dėsnių, žūsta. Tačiau šį aiškinimą galima mėginti iškraipyti aiškinimais, kad neva šis „prisitaikymas“ reikštų prisitaikymą prie esamų neteisybių ar ideologiškai priešiškų elementų. Dera atsakyti, kad visuomeninė santvarka yra mirtingųjų žmonių kūrinys, kuris gali tiek atitikti Dievo ir Gamtos dėsnius, tiek ir jiems prieštarauti (žinoma, tai neša pražūtį tai Tautai, kuriai tokia sistema yra pritaikoma). Kadangi kokia nors santvarka yra socialinis-politinis žmonių kūrinys ir, demokratijos bei komunizmo atvejais, žmonijos išgamų kūrinys, prieš ją gali būti kovojama ir, jeigu santvarka žalinga Tautos, Nacijos atžvilgiu – prieš ją kovoti privalu. Yra įmanomas netgi maištavimas prieš santvarką, kuri yra pagrįsta gamtos dėsniais. Žinoma, toks maištavimas yra įmanomas, bet jis yra iš esmės niekingas ir Tautai kenksmingas veiksmas. Tad santvarkos, net jeigu pagrįstos gamtos dėsniais, savo materialioje, praktinėje formoje – neišvengiamai yra mirtingųjų žmonių kūrinys ir gali būti keičiamos, verčiamos ir t. t. (apie to moralinį ir ideologinį aspektą čia ir dabar nekalbu, nors bendrus bruožus, galima sakyti, paminėjau).

Kadangi mano minimi ir akcentuojami dėsniai yra amžini, universalūs ir naturalūs, jie yra nekintami. Jiems nė motais, ar žmogus, kaip biologinė rūšis, egzistuoja ar ne: jie yra objektyvi Visatos Dievo Valia. Tad prisitaikymas prie Objektyviosios Valios ir yra privalomas ir taip pat moralus.

Mums turi tapti aišku, kad Tautai dera kurti santvarką, kuri savo principais ir esybe patvirtintų Objektyviąją Valią. Tas, kuris su ja nesutinka, veda savo Tautą į pražūtį. Tad prieiname prie išvados, kad kol materialistinė kapitalizmo-komunizmo ašis neigia gamtos dėsnius, nacionalsocializmas juos iš naujo patvirtina, panaudodamas juos tautinės bendruomenės naudai.

Žmogus, būdamas biologine rūšimi, turi skirtingas „veisles“, kurios fundamentaliai skiriasi savo dvasinėmis (psichologinėmis, psichinėmis) ir fizinėmis (biologinėmis) savybėmis, jos skiriasi kokybiškai (žinoma, jos dažniausiai skiriasi taip pat ir kiekybiškai). Šios atskiros „veislės“ yra skirtingos žmonijos rasės. Nors smulkiai nagrinėjant, jų yra dešimtys, galima populiariai ir paprastai, nesikertant su rasių mokslo įtvirtintais faktais įrodyti, kad žmoniją galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: juodąją (negroidų rasė), geltonąją (mongoloidų rasė) ir baltąją (arijų rasę). Žinoma, tipų įvairovė yra milžiniška ir taip pat egzistuoja rasiniai hibridai. Ariškosios rasės biologinis-psichologinis idealas, kaip paaiškina mokslas ir patvirtina nacionalsocialistinė pasaulėžiūra, yra šiaurietiškasis žmogaus tipas. Būdamos biologinimės-psichologinėmis grupėmis, rasės pasižymi sau būdingais specifiniais fiziniais ir dvasiniais bruožais.

Kiekvieną naturaliai sveiką Tautą galima priskirti konkrečiai rasinei grupei, nors dažniausiai ne vienam konkrečiam rasiniam tipui (nors jos rasinis idealas visada homogeniškas), kaip jau esu aiškinęs ankščiau („Rasė kaip tautiškumo pagrindas“, „Šturmuotojas“, No. 4, 2010-02, 29 psl.). Tad nacionalsocializmas suvokia, kad žmogus, priklausydamas tam tikrai tautai, priklauso ir tam tikrai rasei. Norint evoliucionuoti, t. y., tobulinti patį „žmogiškąjį resursą“ kolektyviai, reikia gyventi pagal gamtos dėsnius ir, esant dabartinei technologinei, mokslinei pažangai, jais naudotis. Pseudo-humanistinės ir kitokios degeneratyvios mintys apie tai, kad „žmogaus moralė aukštesnė už gamtą“, pelnytai atmetamos kaip visiškas absurdas. Žmogus, budamas Gamtos dalele, toli gražu ne pasaulio ar Visatos centras, tad jis jokiais būdais negali būti lygus ar aukštesnis už Objektyviąją Valią, kuri ir reiškiasi per gamtos dėsnius. Žmogus, priimdamas šiuos dėsnius, yra dvasiškai kilnus ir nepalyginamai ta prasme aukštesnis už tą, kuris gyvena dirbtinėje egalitarinių paistalų sukurtoje iliuzijoje. Aukščiausia galima žmogiškoji moralė, kaip vertybių sistema, tegali būti ta, kuri plaukia iš naturalių Gamtos dėsnių, kitaip sakant, iš Dievo dėsnių.

Nacionalsocializmas, žiūrėdamas į žmogiškąsias bendruomenes ir į patį žmogų, suvokia jo fizinių ir dvasinių savybių visumą ir iš esmės siekia kelti, t. y., evoliucionuoti savo Tautą, savo rasę. Tad jo, kaip doktrinos, esmė randasi ne pigiame ir dvasiškai tuščiame materializme, kaip yra su ekonominio determinizmo doktrinomis, o Gamtos dėsniuose ir jų pritaikyme rasiškai sveikai žmonių tautinei bendruomenei. Šis rasinis determinizmas, matydamas tiek sielą, tiek ir materiją, siekia Idealo.

Tai, kad nacionalsocializmas yra rasinio determinizmo doktrina, toli gražu nereiškia, kad jis ignoruoja kitokius veiksnius, kad ir menkesnius. Tai būtų visiška nesamonė. Kaip jau minėjau, jis nėra indiferentiškas jokiu klausimu, nes nacionalsocializmas yra pasaulėžiūra. Pagal gamtos dėsnius jis išaiškina ir klausimus, kuriuos doktrinališkai bei praktiškai liečia plutokratinis kapitalizmas bei komunizmas. Jis juos išsprendžia radikaliai, logiškai ir aiškiai. Tai dabar bendrais bruožais paaiškinsiu.

Jau buvo minėta, kaip materialistinis kapitalizmas „įžiebia“ nenaturalų ir žalingą klasių kovos reiškinį ir kaip taipogi materialistinis komunizmas ekonomiškai žemesniuosius Tautos socialinius sluoksnius kursto prieš darbdavius, viršininkus ir t. t. Taip pat buvo paaiškinta, kaip kapitalistinis mastymas propaguoja idėją tiems darbdaviams užguiti savo darbininkus. Taip suskaldoma Tauta į klases ir prasideda nenaturalus ir degeneratyvus vidaus konfliktas, kuris taip pat gali tapti destruktyviu. Į šį klausimą nacionalsocializmas žiūri aiškiai ir kategoriškai, iš esmės kitaip, negu kapitalistai ir marksistai. Pagrindinis skirtumas, iš kurio išplaukia visa kita, yra jau ne vieną kartą minėtas faktas, kad nacionalsocializmas yra rasinio-nacionalinio, o ne ekonominio determinizmo doktrina. Todėl turi būti aišku, kad kapitalas, ar tuo labiau, pinigas, nėra ir negali būti moralinę ar idėjinę vertę turinti vertybė (kaip jau minėta, kapitalas yra priemonė). Nacionalsocializmui rūpi ne individo, kaip tokio ar ekonominės individų intereso grupės, kaip tokios, interesas ar gerbuvis. Nacionalsocializmui rūpi sveikų fizinį arba intelektinį darbą atliekančių tautiečių ir jų visumos – tautinės bendruomenės – rasinė ateitis ir gerovė. Tad, paneigdamas bet kokias į atomizuotą visuomenę linkusias tendencijas, paneigdamas klasių kovos principą ir žydiškąjį istorinį materializmą, nacionalsocializmas iškelia Tautos vienybės idėją. Vietoje klasių kovos, nacionalsocializmas iškelia misiją suvienyti visą Tautos kūrybines – fizines ir intelektines – galias, gerbiant visą kūrybinį darbą tautinėje bendruomenėje, išvalant visuomenę ne nuo kokių nors socialinių klasių (kas atvirai kenktų Tautai ir būtų beprotiška), o nuo parazitinių, asocialių elementų. Tai galima imti vadinti „nežmoniškumu“. Tai taip pat klaidingai galima vadinti „utopizmu“. Tačiau šie abu žodžiai, kuriuos čia galėtų primesti priešininkas, būtų absurdiški. Ar žmogiška, kilniąja to prasme, toleruoti jėgas ir individus ar jų grupes, kurie kenkia tiek mūsų Tautai, tiek ir gali kenkti likusiai žmonijai? Žinoma, kad ne. Jeigu reikia rinktis tarp Tėvynės ir Tautos gyvybės ar gerovės ir nusikaltėlio ar nusikaltėlių grupės gyvybės, doras Tautos sūnus ar dukra pasirinks nusikaltėlių mirtį nė nedvejojant. „Utopizmas“? Utopizmas reiktų prieštaravimą gamtos dėsniams, siekimą to, kas jiems prieštarauja, kas yra neįmanoma ir neįgyvendinama būtent dėl šio prieštaravimo. Būtų galima prikišti utopizmą jei teigtumėme, kad įmanoma mirtingiesiems žmonėms absoliučiai išvalyti visuomenę nuo minėtųjų elementų. Žinoma, kad to padaryti absoliučiai neįmanoma, nes utopijos yra neįmanomos, tačiau sistemingai riboti ir mažinti jų skaičių yra ne tik įmanoma, o būtina, norint kurti didingą ir sveiką tautinės bendruomenės ateitį. Valymasis nuo parazitų yra gamtiškai naturalus veiksmas, būdingas sveikiems individams ir bendrijoms.

Vieningos sveikos ir kūrybiškos tautinės bendruomenės dalys žymiai vargiau tegali būti įtakojamos įvairių degeneratyvių tendencijų ar būti parazitų bei priešų aukomis. Pašalinus plutokratišką ir dekadentišką visuomenę, nacionalsocializmas stato sveiką ir vieningą visuomenę. Suprasdamas, kad yra reikalingos visos doros, fiziškai ar intelektualiai kūrybingos profesijos ir, kad yra taip pat reikalingas vadovavimas darbui bei bendras vadovybės principas, nacionalsocializmas pašalina klasių kovos beprotybę, pripažįsta visų darbingų ir dorų tautiečių pareigas ir teises, suvienija Tautos kūrybines, darbines galias pagal sveiko organiško bendruomeninio gyvenimo dėsnius.

Suvienyta Tauta yra ne tik darni, bet ir veržli. Ji būtinai yra pajėgi ir morališkai pasirengusi ir radikalioms savisaugos priemonėms. Kapitalizmo ir komunizmo kūrėjų planai tokioje Tautoje, kol ji yra tokia, yra neįgyvendinami.

Čia mes prieiname prie tikrojo socializmo apibrėžimo. Socializmo, kuris yra ne tik antikapitalistinis, o tikro socializmo, kuris yra ir antimarksistinis. Jis nėra ekonomistinis materialistų ar utopistinių pamišėlių planas ar žydomasonų jėgų lozungas, kaip marksistinis „socializmas“. Jis yra paprastas, visiškai elementarus ir naturalus gamtos dėsnių besilaikančios žmonių tautinės bendruomenės gyvenimo dėsnis, galima sakyti, moralinis imperatyvas. Šia prasme mums socializmą aiškiai nusako vienas iš pagrindinių nacionalsocialistinės pasaulėžiūros principų:

Kolektyvinis interesas pirmiau individinio intereso.

Iš šito plaukia išvada, kad nacionalsocializmo tautinėje bendruomenėje tikras tautieties, būdamas individas, jaus ir žinos, kad yra savo kolektyvo, savo Tautos – dalis, rūpinsis savo kolektyvu ir savimi bei savo šeima ir artima aplinka, kaip to kolektyvo sudedamosiomis dalimis.

Nacionalsocializmas, apeliuodamas į Tautą, kaip į visumą, kaip į bendruomenę, moraline prasme nustelbia kapitalistinį bei marksistinį mastymą savo pranašumu. Jis stovi sąmoningosios Tautos dalies priešakyje už tautinę bendruomenę prieš atomizuotos visuomenės degeneraciją. Už tautinę kultūrą prieš degeneruotą antikultūrą. Už nacionalinę spaudą prieš literatūrinę prostituciją. Už moralę ir nacionalizmą prieš ateistinį materializmą. Už idealizmą ir herojiškąjį Idealą prieš ištvirkimą ir bailumą. Nacionalsocializmas atmeta materializmą ir iškelia idealizmą, kuris, savo aukščiausiose ir tikriausiose formose, yra neatsiejamas nuo jau minėto tikrojo socializmo principo. Juk didžiausias ir kilniausias idealizmas, kaip rašė Adolfas Hitleris, yra savo asmeninio egoizmo, savo gyvybės paaukojimas tautinės-rasinės bendruomenės vardan.

Pagal gamtos dėsnius, nacionalsocializmas atmeta žalingą negatyvaus individinio egoizmo koncepciją, kurią Tautai primeta kapitalizmas, ją pakeisdamas iš tiesų altruistine koncepcija. Meilė savo tautiečiams, savo Tautai, Nacijai ir Rasei ir iš to plaukianti meilė sau, kaip to daliai, yra altruizmas. Tai yra sveika meilė sau ir savo bendruomenei, kaip Visatos Dievo kūrinio daliai. Iš aukščiausio ir kilniausio altruizmo kyla ir pozityvus egoizmas, kuris visiškai skiriasi nuo negatyviojo. Nacionalsocializmas atmeta ir pasmerkia vidinių Tautos konfliktų idėjas, ekonominių vaidų idėjas. Derėtų pažymėti svarbią vertybių hierarchiją, kurią, mano įsitikinimu, dera suprasti tam, kas nori suprasti nacionalsocializmą.

Individas tautinėje bendruomenėje yra tautinės bendruomenės – Tautos – narys. Esant reikalui, pagal idealistinę altruizmo koncepciją, jis turi vadovautis jau minėtuoju tikrojo socializmo principu ir duoti pirmą vietą kolektyviniams interesams. Taipogi tas, kuris gali paaukoti savo paties individualią gyvybę, savo gyvenimą, savo egoizmą už aukštesnį už save vertybinį subjektą, yra tautietis, savo Tautos ir rasės narys aukščiausia galima to prasme. Savo tautų didvyriai yra tokie žmonės. Tad tautinė bendruomenė stovi aukščiau už individą: savaime jis yra niekas, o tautinės bendruomenės rėmuose, kaip tautieties, jis yra viskas.

Tačiau už Tautą aukščiau, pagal šią vertybinių subjektų hierarchiją, stovi Nacija. Nacija, kaip reali fizinė ir dvasinė sąvoka ir kaip subjektas – tai visos kokios nors tautos praeities, dabarties ir ateities kartos. Tačiau be dvasinio-moralinio-ideologinio pamato – ji sunyksta. Tauta – esamu metu gyvenanti karta, turi būti pasirengusi aukotis už savo Nacijos garbę – už protėvių kapus – ir jos ateitį – naująsias ir ateinančias kartas.

Kartu su tuo, kaip vertybinis subjektas, čia figuruoja ir Rasė. Žmogus priklauso konkrečiai rasei ir tai nei kiek ne mažiau svarbu, negu tai, kad jis priklauso savo Nacijai, kuri yra Rasės dalis. Sąmoningai žinodamas savo tapatumą, kaip šių aukštesnių vertybinių subjektų dalis, individas tampa žmonijos nariu kilniausia ir didingiausia to prasme. Tačiau čia, priešingai negu egalitarinėse doktrinose, kaip negatyvioji krikščionybė, liberalizmas ir marksizmas, „žmonija“ suvokiama realiai: ne kaip tariamas pasaulio centras, apie kurį viskas suktųsi, o kaip maža milžiniškos Visatos dalis, turinti savo vertę, gyvendama pagal šiuos Visatos dėsnius, kaip ir visos kitos sveikos gyvybės formos. Žmogus gali būti tiek kilniausias, tiek niekingiausias iš mums žinomų gyvūnų, ypač dėl savo aukštesnio intelektinio pajėgumo kitų rūšių atžvilgiu (kaip ir yra žmonijos rasės su nelygiavertėmis kokybinėmis savybėmis). Būtent būdamas kuklus prieš Objektyviąją Valią, prieš naturalius dėsnius, per savo visuomeninį ir moralinį, dvasinį gyvenimą, žmogus gali būti kilniausia mums žinoma žemiška būtybė – kilniausias gyvūnas. O iškeldamas save, savo mintyse ir moralėje, virš šių dėsnių, žmogus tampa menkavertis ir neturintis savo naturalios vietos.

Nacionalsocializmas atmeta, kartu su klasių kovos principu, kapitalistinę idėją „su pinigu daryti pinigus“. Žinoma, su tuo yra atmetama ir parazitiškai degeneratyvi „internacionalinio bankaninkavimo“ sistema: atmetama viskas, kas siekia pelnytis be jokios kūrybinės veiklos. Tačiau nacionalsocializmas taip pat atmeta marksistinį siekį nusavinti privatinę nuosavybę: jis suvokia naturalią teisę į materialinį turtą, įgytą per kūrybinę veiklą.

Suprasdamas fizinį arba intelektinį kūrybinį darbą kaip privalomą kiekvienam tautinės bendruomenės nariui, nacionalsocializmas suvokia visų profesinių sluoksnių reikalingumą bendruomenės naudai. Tad nacionalsocialistinė sistema organizuoja Tautos mases pagal profesijas į nacionalines sąjungas, galinčias atstovauti savo socialinių grupių interesams ekonominiame parlamente, kuris griežtai atskiriamas nuo aukščiausiosios Tautos Valstybės valdžios. Nors vartojamas žodis „parlamentas“, čia visa sąvoka yra priešinga „demokratinių rinkimų“ koncepcijai. Galima sakyti, kad tas „ekonominis parlamentas“ panašus į, sakykime,skirtingų profesijų gildijų, kokios būdavo viduramžiais, susirinkimą. Visus profesinius sluoksnius turi vienyti jų Tauta, viena Idėja, viena Valstybė ir vienas vadas. Taip šie skirtingi sluoksniai galėtų pareikšti savo atskirus interesus ne prieš Tautą ir Valstybę, o šių už šias grupes ir jas sudarančius individus aukštesnių subjektų rėmuose jų naudai. Nacionalsocializmas panaikina kapitalo konfliktą su darbu ir išvaduoja Naciją iš kapitalizmo užmesto palūkaninės vergijos jungo.

Tikroji nacionalsocialistinės santvarkos valdžia – tai idėjinis ir dvasinis elitas, ne per rinkiminius ar paveldimumo principus, o per savo konkrečius darbus ir įrodytą vertę. Jo nariams galioja selekcijos-atrankos principas, ne pagal karjerizmą, o atsidavimą Šventam Reikalui, veiklumą, ištikimybę ir įvairias asmenines charakteristikas. Nacionalsocialistinio Tautos Valstybės elito koncepcija iš esmės kertasi su kapitalistine plutokratija, tiek su masių valdžios iliuzija, tiek ir su pinigine valdžia, oligarchiškomis tendencijomis. Mes iškeliame naturalią Tautos valdžią, siekdami būtent geriausių Tautos narių valdymo tautinėje bendruomenėje. Mes nesakome „valdžia gausiausiems“ („valdžia liaudžiai“) ar „valdžia turtingiausiems“ („valdžia oligarchams“, kurių nacionalsocialistinė Valstybė iš viso netoleruoja egzistuojant). Mes sakome „valdžia geriausiems“.

Nacionalsocializmas reikalauja disciplinos, autoriteto, hierarchijos ir darnos. Liberalūs dekadentiškų jėgų šalininkai gali prikišti, kad neva mes neigiame „laisvę“. Aš galiu gana paprastai atsakyti, kad tai priklauso nuo to, kokį apibrėžimą apskritai tam žodžiui taikysi. Mes „laisvės“ su pasileidimu ir „darymu ką nori“ jokiais būdais netapatiname. Žmogaus laisvė, kilniąja galima sakyti, idealistine, to prasme, yra veikiau dvasinė būsena pačiame žmogaus viduje. Laisvas gali būti politinis kalinys, įkalintas savo priešų – dvasiškai laisvas – o „eilinis žmogelis“ šiuomet esančioje plutokratijoje, su savo laisvės iliuzija – dažniausiai tikras vergas. Tačiau mes taip pat pripažįstame ir laisvę daryti tai, kas yra tautinės bendruomenės moralės ir garbės rėmuose. Iš garbingo elgesio ir Tautos bei rasės moralės ir turi kilti įstatymai, valstybinė jurisdikcija. Apskritai, mes liberalizmą ir visą jo doktrinalinę visumą išmetame kaip nuodingas šiukšles, kurios neša ligas ir išsigimimą į tautines bendruomenes. Laisvė, kaip ją propaguoja nacionalsocializmas, yra neatsiejama nuo fundamentalių etinių tiesų, nuo paties žmogaus garbės, garbė suprantant kaip ištikimybę savo Tautai, savo Rasei. Liberalizmo „laisvė“ yra dvasinė vergija, vaizduojama kaip laisvė po pasileidimo ir degeneracijos toleravimo fasadu. Žmogus yra iš tiesų laisvas tada, kai jo Tauta yra laisva.

Tautinė vienybė, kūrybinis darbas ir parazitavimo šalinimas, valdymas per absoliutų autoritetą, iš kurio kyla absololiuti atsakomybė, tikros laisvės ir drausmės iškėlimas ir „laisvės“ abstrakcijos pašalinimas – Gamtos dėsnių loginis pritaikymas organinei žmonių bendrijai – tautinei bendruomenei – nusako nacionalsocializmo esmę ir jį daro materializmo monetos, kurios dvi puses, kapitalizmą ir marksizmą žinome, priešu. Yra aišku, kad nacionalsocializmo formuojamas dvasinis žmogaus tipas iš esmės skiriasi nuo minėtųjų ekonominio determinizmo srovių formuojamų žmogaus dvasinių, o tiksliau, anti-dvasinių, tipų.

Dvasiškai skurdžios atomizuotos visuomenės egoistui-materialistui, nacionalsocializmas priešpastato žmogaus tipą, kuris, per sveiką altruizmą savo tautiečiams ir Dievo Kūriniui, išlaiko ir sveiką – pozityvų – egoizmą, kurį jis vis dėlto galėtų paaukoti kolektyvo vardan (atminkime jau seniau minėtąjį tikrojo socializmo principą). Graikų filosofas, garsus Platono mokinys, Aristotelis, galima sakyti, apibrėžė šį pozityvų egoizmą ir kilnų žmogų savo knygoje „Nikomacho etika“:

„Todėl dorovingas žmogus turi būti savimyla, nes iš savo kilnių veiksmų jis pats turės sau naudos ir kitiems padės, o nedoras žmogus neturi būti savimyla, nes jis, pasiduodamas savo aistroms, kenks ir sau pačiam, ir kitiems. Todėl tai, ką nedoras žmogus turėtų daryti, nesiderina su tuo, ką jis iš tikrųjų daro, o dorovingas žmogus daro tai, ką reikia. Mat protas visada nusprendžia taip, kaip jam yra geriausia, o toks žmogus protui paklūsta. Tiesa ir tai, kad dorovingas žmogus darbuojasi ir dėl draugų, ir dėl Tėvynės, o jeigu reikia, net savo gyvybę atiduoda. Jis atsisakys ir turtų, ir apskritai tų gėrybių, dėl kurių žmonės kovoja, o sau pasiliks tik kilnumą. Jis verčiau sutiktų trumpiau išgyventi stiprius džiaugsmus negu ilgai iš lėto jausti silpną malonumą; jis verčiau norėtų vienerius metus gyventi kilniai negu daugelį metų gyventi kaip pakliuvo, verčiau padaryti vieną kilnų, didingą darbą negu daugybę smulkių darbelių. Tokie yra žmonės, kurie paaukoja savo gyvybę: kaip atlyginimą jie pasilieka didingą kilnumą.“ ... „Todėl visais tais atvejais, kurie susiję su garbingais dalykais, dorovingas žmogus sau pasilieka didesnę dalį kilnaus darbo garbės. Šitokia prasme, kaip jau sakėme, reikia būti savimyla.“

Taip mus moko Aristotelis. Yra aišku, kad viršuje aprašytas žmogaus dvasinis tipas yra idealistinis. Tačiau Aristotelio žodžius puikiai papildo ši ištrauka iš fašizmo teoretiko ir praktiko, Benito Musolinio,veikalo „Fašizmo doktrina":

„Fašizmo žmogus yra individumas, kuris yra tauta ir tėvynė, yra moralus įstatymas, bejungiąs krūvon individus ir kartas į vieną tradiciją ir vieną misiją ir panaikinąs trumpame malonumo rate uždaraus gyvenimo instinktą, kad instauruotų jį aukštesniojo, laisvo nuo laiko ir vietos ribų, gyvenimo pareigoje, - gyvenime, kuriame individumas per savęs išsižadėjimą, per asmeniškų interesų paaukojimą, per pačią mirtį realizuoja tą grynai dvasišką egzistenciją, kurioje yra jo, kaip žmogaus, vertė.“

Mes nesitenkiname esamu degeneruotu visuomenės stoviu: mes kovojame už Naują žmogų. Mes suprantame, kad ATEINANČIAI NAUJAI ERAI REIKIA NAUJOS PASAULĖŽIŪROS, NAUJOS POLITINĖS SANTVARKOS, NAUJO ŽMOGAUS, GALINČIO ĮGYVENDINTI DIDINGUS NACIJOS SIEKIUS! Tai įgyvendinti gali tik Gamtos dėsniais paremta politinė doktrina, tik ariškosios rasės tautų dvasinė revoliucija ir materializmo monetos pašalinimas.

Tautos jėga yra VIENYBĖJE. Idėjos draugai, su šiais žodžiais savo protuose ir širdyse mes tęsime kovą už Lietuvių Nacijos atgimimą ir Tautą vesime į pergalingą Nacionalinę Revoliuciją.