Niekada nepasiduok!

Autorius: Gerhardas Laukas Šaltinis: http://www.nazi-lauck-nsdapao.... 2017-01-27 23:52:35, skaitė 3081, komentavo 1

Per didesnį, negu dvidešimties metų pastovaus politinio aktyvizmo laikotarpį, aš patyriau daugelį sėkmių ir nesėkmių. Yra lengva atšvęsti pergales. Yra sunkiau, bet žymiai svarbiau, eiti pirmyn, nepaisant nesėkmių.

Štai yra keletas minčių, kurios man padeda sunkiais laikais... aš norėčiau jomis pasidalinti su jumis, mano mieli draugai, tikėdamasis, kad jos padės jums taip pat ir jums.

Pirma: jei nacionalsocialistinė idėja gali išgyventi karinį pralaimėjimą Antrajame Pasauliniame kare, Trečiojo Reicho sunaikinimą ir mūsų mylimo Vado, Adolfo Hitlerio, mirtį, tada ji gali išgyventi bet kokią kitą nesėkmę taip pat – netgi svarbaus kovotojo, vadovo, ar ištisos grupės kovotojų praradimą. Kol gyvena nors VIENAS nacionalsocialistas, KOVA TĘSIASI!

Antra: kol išlieka nors vienas baltas vyras ir viena balta moteris, kova už baltosios rasės išlikimą tęsiasi. Nors baltoji rasė yra mažuma šioje planetoje, vis dar yra šimtai milijonų baltų žmonių.

Trečia: didžiuliai, nepaprasti pokyčiai pasaulyje yra įmanomi visada. Niekas nežino ateities. Vokietijos istorija pati mums duoda tokius pavyzdžius;

Kas būtų išdidžiame ir galinge 1910 metų Vokietijos Reiche tikėjęsis 1919 metų pažeminimo? Kas 1920-ųjų chaose galėjo tikėtis 1930-ųjų atgimimo? Po 1940 metų pergalių, 1945 metų katastrofos? Po 1945 metų, ekonominio 1950-ųjų ir 1960-ųjų stebuklo? 1985 metais artėjančios Berlyno sienos, komunistinės „Vokietijos demokratinės respublikos“ ir net Sovietų Sąjungos žlugimo (aš niekada nesitikėjau šitą pamatyti savo gyvenime, ar tikėjotės jūs?).

Ketvirta: istorija visada yra kuriama mažumų, mažumų, kurios kovoja! Adolfas Hitleris pradėjo su septyniais vyrais... Amerikos revoliucija prieš pasaulinė Britų Imperiją buvo palaikoma tik 10% Amerikos populiacijos – didelė dalis simpatizavo Britanijai ir dauguma nieko nedarė, tik žiūrėjo... Nedidelė Prūsija su beveik keturiais su pusę milijono populiacija atlaikė priešų koalicją su bendra 200 milijonų populiacija (!) per Septynerių Metų karą (1756-1763).

Penkta: nesvarbu, kiek žmogus mano, kad yra padaręs judėjimui. Kitas bendražygis, daugelis kitų bendražygių, yra padarę daug, daug daugiau! Niekas neturėtų sau sakyti „aš esu padaręs daugiau, negu kiti!“ (net jeigu tai yra tiesa). Vietoj to visada reikia bandyti padaryti daugiau. Nesiskųskite dėl savo bendražygių trūkumų, vietoj to, pažiūrėkite į veidrodį ir paklauskite savęs: „Ką aš kol kas esu padaręs? Ką aš galiu padaryti šiandien?“

Vokiečių patriotas Fichtė vienąkart sakė, kad kiekvienas žmogus turi elgtis taip, lyg jo nacijos likimas priklausytų vien nuo jo veiksmų.

Šešta: kiekviena smulkmena turi reikšmę. Niekas nežino, kuris šiaudas sulaužys kupranugariui kuprą, kuris lipdukas, ar laikraštis pritrauks naują aktyvistą, kuris veiksmas pakeis kovos tėkmę.

Jeigu visas gyvenimas politinio aktyvizmo gali prisidėti prie baltosios rasės išlikimo, kiek vienas gabalėlis smėlio prisideda prie viso paplūdimio, ar vienas lašelis vandens prisideda prie plataus vandenyno, tada jis turi reikšmę. Ir tai yra moralinė būtinybė.

Septinta: tikras nacionalsocialistas yra kovotojas. Jis kovoja ne tik dėl to, kad tai yra jo pareiga, bet ir dėl to, kad jis negalėtų sugyventi su savimi, jeigu pasiduotų.

Aštunta: mūsų didvyriai yra mūsų įsipareigojimas. Aš pats jaučių šventą ir ASMENINĘ pareigą kiekvienam idėjos draugui, kuris kovojo, dirbo, kentėjo, kraujavo, ar net mirė už nacionalsocializmo idėją.

Ir aš tai suprantu ne tik kažkokia abstrakčia, filosofine prasme, suvokiama tik protu, o labai dvasiška prasme, giliai širdyje.

Pavyzdžiui, aš galvoju apie mūsų draugą, Gotfrydą Kiuselį, vienuolikai metų kalinamą Austrijoje tiesiog už ne smurtinį politinį aktyvizmą. Įsivaizduokite, jeigu, išėjęs iš kalėjimo, jis paklaustų manęs, ką aš darau dėl judėjimo ir aš jam atsakyčiau: „Ak, mums prieš kurį laiką atsibodo politika, tai mes paleidome organizaciją. Šiandien aš gyvenu patogų verslininko gyvenimą ir užsiimu pašto ženklų kolekcionavimu, kaip hobiu.“

Aš turiu garbę ir laimę būti dirbęs su daugeliu tikrų nacionalsocialistų – ne tik su sveikais, jaunais vyrais, bet taip pat su moterimis, jaunuoliais ir net senyvo amžiaus žmonėmis – kurių nenuilstančios pastangos juos padaro palyginamais su labiausiai apdovanotais karo didvyriais!

Kai tik aš jaučiuosi sutrikęs, aš pagalvoju apie šiuos didžius nacionalsocialistus. Tada aš nugaliu tai, susigėdęs, kad nprs vieną sekundę suabejojau savimi. Aš pasirįžtu ir sau pasakau: „ne, aš negaliu jų nuvilti! Jeigu jie galėjo laikytis ir kovoti toliau, tai galiu ir aš!“