„Holokaustas” - draudžiama tema...

Autorius: Ekaterina Nenaševa Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2016-12-08 08:48:23, skaitė 3088, komentavo 1

„Rusijas-24“ vedančioji Evelina Zakamskaja ištarė frazę, kad „holokaustą“ priartino patys žydai, ir iš kanalo žurnalistę atleido...

Nesenai „Rusijas-24“ kanalo vedančioji Evelina Zakamskaja pokalbyje su Aleksandru Prochanovu ištarė frazę, kad „holokaustą“ priartino patys žydai. Žurnalistę iš kanalo atleido, o nelemtoji citata pasklido po visą internetą.

Mes kreipėmės į žurnalo „Naš sovremenik“ (mūsų bendraamžis) vyriausią redaktorių Stanislavą Kuniajevą su klausimu – kas gi yra „holokausto religija“ ir kodėl ta tema yra draudžiama.

Stanislavas Kuniajevas. Sąvoka „holokausto religija“ susiklostė šeštojo dešimtmečio viduryje. „Izraeliui“ buvo reikalingas tokio reiškinio kultas, kas buvo pavadinta „holokaustu“. Kontinentus ėmė užpildyti „holokausto“ muziejais, ekranuose pasirodė dešimtys kino filmų, skirtų šiai temai. Ėmė veikti gigantiška propagandos mašina, kurios esmė glūdėjo aforizme: „Ar bus apvainikuotas sėkme mūsų naujos pasaulio tvarkos siekis, priklauso nuo to, ar mes išmoksime „holokausto“ pamokas.“

Galimybę naujos pasaulio tvarkos siejo su tuo, ar bus priimtas „holokausto“ kultas. Ir tai įvyko: Amerikoje nėra nei vienos valstijos, kurioje nebūtų „holokausto“ muziejaus. Palaipsniui „holokaustas“ įgijo religijos bruožus. Pagrindu tapo idėja, kad krikščionybė yra krizėje, Kristaus Golgotos auka beprasmė. Jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė „šešių milijonų žydų tautos auka“. Todėl „holokausto“ muziejai – tai naujos religijos šventyklos.

Tam, kad sukurti „valstybę“ „Izraelį“, reikėjo didelio imigrantų skaičiaus, tačiau Europos žydai po Pirmojo pasaulinio karo nenorėjo palikti savo pamėgtų vietų. Idėja sugrąžinimo į „protėvynę“ patyrė pilną krachą. Ir tuomet būsimas „Izraelio“ prezidentas Ben-Gurionas pakvietė kurti būrius, kurie terorizuos žydus ir privers juos važiuoti į Palestiną, o vienas iš sionizmo veikėjų Chaimas Vaicmanas ištarė baisius žodžius: „Aš keliu klausimą: ar mes sugebame perkelti šešis milijonus žydų į Palestiną? Aš atsakau: ne. Iš tragiškos bedugnės aš noriu išgelbėti du milijonus jaunų... O seni turi išnykti... Jie – dulkės, ekonominės ir dvasinės dulkės žiaurioje jūroje... Tik jauna šaka gyvens”.

Senos – tai šakos „žydų tautos“, kurios nenusipelno gyventi „Izraelyje“ ir nereikalingos „Izraeliui“, tiek jos sugadintos europiniu gyvenimu. Iki to laiko Hitleris atėjo į valdžią, ir sionistų žvilgsniai nukrypo į jį. Vaicmano šalininkas Chaimas Arlazorovas parengė sutartį su Hitleriu, taip vadinamą „Chaavaro susitarimą“. Susitarimo tikslu buvo suteikimas paramos Vokietijos žydų emigracijai į Palestiną. Sutartis buvo pasirašyta 1933 metų rugpjūčio mėnesį, bet Arlazorovas iki to laiko jau užmušė, nes jo planai nepatiko kai kuriems žydijos lyderiams, pavyzdžiui, Vladimirui Žabotinskiui, kuris visaip pasisakė prieš tokius persikėlimo į Rytus planus. Tačiau paminklai Arlazorovui stovi vos ne visose stambių „Izraelio“ miestų aikštėse. Chaavaro sutartyje susipynė kartu nacistų jėgos, Vaicmano ir Ben-Guriono ideologija. Po to paaiškėjo, kad pusė milijono Vengrijos žydų faktiškai padedant saviems vadams buvo išsiųsti į mirties stovyklas, tik dalis buvo išgelbėta ir išsiųsta į Šveicariją. Štai kokia kaina tikslingai buvo kuriama „Izraelio“ „valstybė“.

Apie tai rašė daugelis sąžiningų žydų autorių – autorius knygos „Holokausto industrija“ Norman Finkelštein, Hanna Arendt, pažymėjusi, kad visos vietos, iš kur buvo siunčiami žydai sunaikinimui, buvo koordinuojamos vietinių žydų atstovų. Skaitoma, kad „holokausto“ tema šiandien neliečiama, kaip kažkokia „šventa karvė“. Negalima abejoti dėl „holokausto“ istorijos, aukų skaičiaus. Kai kuriems istorikams buvo skirtos įkalinimo bausmės, buvo persekiojami dėl temos tyrimo.

Negalima neprisiminti Allą Gerber, kuri persitvarkymo pabaigoje platino gandus apie tai, kad TSRS žydams „rengiami persekiojimai“. Kalba, kad po to ji atvyko į „Izraelį“ ir pareiškė, kad verta paties aukščiausio apdovanojimo, nes dėka jos veiklos į Artimuosius Rytus persikėlė apie 1 milijonas žydų. Devintą dešimtmetį jau buvo masė straipsnių, kuriuose atvirkščiai rašė, kad niekur žydai negyvena taip gerai, kaip Rusijoje. Visi gandai apie pogromus ir persekiojimus nutilo, tarytum jų niekada ir nebuvo.

Dabar intereso viršūnė praėjo, projektas „Izraelis“ nepalaikomas pasaulio žydijos jėgų, o žydų visuomenėje stipriai nusivylė. Jie mato, kaip Amerika atšalo žydų „valstybės“ projektui. Žinomas publicistas Izraelis Šamiras pranašauja greitą procesą degradacijos tos „valstybės“, kuri išaugo iš teroro ir prievartos. Juk „Izraelis“ buvo sukurtas ir arabų tautų sąskaita, SNO įvykdė kažkada didžiulę neteisybę, kada nusprendė sukurti „Izraelį“ Artimuose Rytuose. Juk iš pradžių buvo kalbama apie valstybę dviem tautoms, arabų ir žydų. Bet realybėje išėjo, kad žydiškas konglomeratas tiesiog išstūmė arabus.

Man atrodo, reikia remtis darbais sąžiningų žydų autorių, kurie smerkė žinomą „Izraelio“ „valstybės“sukūrimo praktiką. Ir jeigu mūsų televizija siektų objektyvumo, tai apie „holokaustą“ kalbėtų atvirai, pasitelkiant įvairius požiūrio taškus. Šią temą reikia nušviesti: kur pasidėsi nuo istorinės tiesos?

Ekaterina Nenaševa
http://communitarian.ru/news/v-rossii/kholokost-zapretnaya-tema_06122016