Laiškas: J. Pundziau, mums atkeršijote su kaupu
Autorius: Autorė Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/laiska... 2016-10-21 09:22:25, skaitė 2504, komentavo 1
J. Pundzius. Nuotr. tsajunga.lt
Laiškas Juozui Pundziui, buvusiam Kauno klinikinės ligoninės vadovui.
Autorės pavardė redakcijai žinoma. Faktinė medžiaga redakcijai pateikta.
Nerašysiu gerbiamam, nes negerbčiau savęs. Eilę metų bandžiau pamiršti įvykius nuo 2005 iki 2013 metų. Priešingai negu jūs, nepersekiojau, nesidomėjau jūsų veikla, stengiausi tai, kas atsitiko, priimti kaip Dievo siųstą pamoką, visiems atleidau ir stengėmės kaip nors gyventi toliau, jeigu tai įmanoma pavadinti gyvenimu.
Ar reikėjo tokiam žmogui kaip jūs bandyti patekti į Seimą? Ko? Ko per maža? Kaip drįstate brautis į valstybės valdymą? Ar dar daug liko asmenų, kuriems norite atkeršyti, sutrypti, sulaužyti gyvenimus? Ar neužteks tų, kurie jus galbūt šiandien keikia, kiti už jus meldžiasi ir prašo Dievo atleidimo jums, ar neužtenka jums žmonių ašarų, kraujo ir mirčių?
Pamačius jūsų nuotrauką socialiniuose tinkluose atgijo visi skausmingi prisiminimai, nors praėjo 11 metų, verkiau taip, lyg tai būtų atsitikę vakar. Ir dabar rašydama verkiu.
Pavardės, manau, pačiam nereikia, nes šitiek metų, pasitelkus savo „galią“, persekioto 16 metų jaunuolio ir sulaužyto jo gyvenimo pamiršti turbūt neįmanoma.
Apie autoįvykį dabar nerašysiu, kas ko nepadarė ir kas ką padarė, kad jis įvyktų. Jūs – medikas, tai apie Hipokrato priesaiką nereikia. Klausimas būtų – kas nustato „stavkes“ ligoninėje, kad nespėjus paduoti palatos gydytojui 50 Lt, ligonis po trijų dienų išmetamas, nepaisant jo būklės?
ISTORIJA. Penktadienį vakare atvežami 4 jauni žmonės į Klinikų vaikų neurochirurginį skyrių, darbuotojai susinervinę, jau pasiruošę poilsiui ir še tau – sunkios traumos, kraujo tyrimai, rentgeno nuotraukos, kompiuterinės tomografijos. Įtampa, įtampa, įtampa. Trečią valandą nakties pasiekiame palatą, kažkas atneša vandens, kad apiplautume kruvinus vaikus. Ateina labai labai pagyvenęs gydytojas apsižvalgo, kažkodėl patikrina penių būseną... Aš ne medikė, nežinau, ar pagal tai nustatomas stuburo lūžimas. Šeštadienį, sekmadienį palatos gydytojas Ragaišis nedirba, nors būnu dieną naktį, bet paduoti „privalomus“ pinigus neturiu kam, budintiems gydytojams nelabai įdomu, kas ir kaip.
Sūnaus būklė domina tik mane, lekiu, priperku vaistų, darau viską, ką galiu, kad sumažinčiau nepakeliamus skausmus, karts nuo karto išprašau seselės, kad suleistų vaistų nuo skausmo, seselė baiminasi, kad per didelis kiekis, o sūnus kaukia iš skausmo. Prisiimu atsakomybę aš. Kadangi išsitiesti negali, slaugytoja padeda sulenkti lovą, taip išsėdi dieną ir naktį nuo penktadienio iki antradienio. Pirmadienį šeštą ryto išvažiuoju į darbą, po pietų palatos gydytojo jau nėra. Antradienį ryte gaunu sūnaus žinutę, kad išrašė, atvažiuočiau pasiimti.
Metu darbą, lekiu pas gydytoją, bandau įrodyti, kad tai ne raiščių patempimas, kad padarytų dar kartą bent rentgeno nuotrauką, galiausiai verkiu, maldauju. Atsakymas trumpas ir aiškus – „Jūs – ne medikė, kas reikia, padaryta“. Su receptu minkštam kaklo įtvarui, einam į vaistinę ir važiuojam namo. Ką išgyvenome beveik mėnesį, man per sunku rašyti. Dėl nepakeliamų skausmų sūnaus noras nusižudyti, dar du kartai į Klinikas, maldavimai padaryti nuotraukas, kreipimasis į privačią kliniką Vilniuje...
Vilniaus nepasiekėme, draugai nukreipė pas pažįstamą traumatologą, jis – pas geriausią suaugusių „kaklų“ specialistą neurochirurgą Klinikose. Labai geram specialistui padėtis atrodo valdoma, pasako, kad reik guldyt į skyrių, dviejų kaklo slankstelių kompresinis lūžis. Bet kai sužino, kad praėjo jau beveik mėnuo, vedėjo veido spalva pradeda keistis, darosi pilka, jis garsiai mąsto – „16 metų, jeigu jau bus ištirpę slanksteliai, jeigu reikės įdėti kažkokį įtvarą“, ir aš tada galutinai suprantu, kokia baisi tragedija atsitiko. Pagal medicinos nustatytus kriterijus, lūžus kaklo slanksteliams ir nesuteikus pagalbos, mirštama.
Aišku, po to viskas vyko kaip pagreitintame kine – visi rūpinosi, netgi apsimetė, kad gailisi to, kas atsitiko. Pašalinti du kaklo slanksteliai su tapslanksteliniais diskais, supjaustyta koja išimant šeivikaulį ir panaudojant kaip implantą. Pooperaciniu laikotarpiu prižiūrėjo pats vaikų neurochirurginio skyriaus vedėjas, siūlė geriausias sanatorijas, bet paprašius pažymos, neduodavo.
Jaunuoliui sutriko visa kaulinė sistema, sąnariai, pradėjo strigti koja per kelį, nebegalėjo vaikščioti. Nenorėjote, kad būtų išduotas neįgalumas. Nesiruošėme skųstis, vienintelis prašymas buvo, kad tas žiaurus gydytojas būtų atleistas iš darbo. Bet turbūt tokie jums ir surinkdavo didžiausia duoklę?
Juozai Pundziau, dėl savo elgesio privertėte kreiptis į Auditą, bet jūsų rankos ilgos – ten dingo priduota medžiaga. Bet kažkas pražiūrėjo, kad sekretorė man patvirtino visas priduotas kopijas, Auditas buvo priverstas tęsti darbą. Ten „susitvarkėte“, labai jie jus gyrė ir gynė nuo visokių tokių „priešų“, kaip aš.
Buvo likusi pacientams žalą atlyginti Komisija prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ką veikia ta „įstaigėlė“, įkurta 2005 metais, taip ir nesupratau. Skundo esmės ji nenagrinėja, bet taip puola besiskundžiančius, kad močiutės išeina verkdamos ir nesuprasdamos, kur ir kodėl buvo atvažiavę.
Kokią teisę turėjote siųsti patį geriausia specialistą į Komisiją? Kodėl bylą nagrinėjo teisėjas, kuris stipriai susipainiojęs su pedofilijos byla, žinome mes abu. Bylą jūs laimėjote, nes manau, kad daug jums teismai „skolingi“. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti teisėjos Linos mirties aplinkybes, tai taip pat buvo 2005–2006 metai. Jūs žinote, kaip buvo, žinau ir aš. Ką rašė spauda ir rodė televizija, su tikrove neturi nieko bendra. Su jūsų „pagalba“ pasodino niekuo dėtą žmogų. Jeigu nesusidūrėte rimtai su J. Pundziumi, nesuprasite, kokią baisią galią tuo metu jis turėjo.
J. Pundziau, mums atkeršijote su kaupu – eilę metų tampė teismai dėl blogos vyruko savijautos, nes medikai negalėjo nustatyti, kad jis jau seniai serga onkologine liga, nuo ko ir mirė.
Baigiu rašyti ir nebeverkiu. Ko jums palinkėti? Gal nesibrauti prie „lovio“, sustoti ir susimąstyti, kiek šeimų kenčia nuo jūsų „darbelių“, kiek keikia, kiek jau išėjo anapilin. Nueikite į bažnyčią, uždekite žvakeles ir melskite Dievo atleidimo, nes ne visi žmonės gali atleisti.
Aš jau seniai atleidau, ir ne dėl to, kad man dabar lengviau, man su kiekviena diena blogiau – aš 2006 m. dėl susidariusios situacijos tapau neįgali, nors niekada nebuvau sirgusi. Aš jums atleidžiu todėl, kad ne tik neturiu teisės teisti, bet todėl, kad man jūs tuščia vieta, bevertis pinigų besivaikantis subjektas. Būkite vyras ir drąsiai deklaruokite pinigus surinktus iš ligonių, močiučių, drebančiom rankom atiduodančių paskutinį litą.
P. S. Jeigu norėtumėte mane paduoti į teismą už šmeižtą, garbės ir orumo įžeidimą, nes Lietuvoje tapo madinga savo negarbingą elgesį pridengti teismais, reikalaujant pinigų, tikrai to laukčiau.
Susiję: