Amerikos indėnų genocidas (2)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/amerikos-in... 2016-10-11 10:38:15, skaitė 2669, komentavo 1

1776 metais Šiaurės Amerikos kolonijos sukilo prieš Anglijos Karūną. Abi kariaujančios pusės stengėsi įtraukti į karo veiksmus indėnus, žadėdamos įvairias lengvatas. Ir tai joms pavyko: indėnų gentys vėl atsidūrė skirtingose fronto pusėse ir žudė viena kitą. Irokėzų Lyga palaikė anglus, pavyzdžiui. Rezultate, iškarto po pergalės, naujoji Amerikos valdžia sukėlė naują karą.

Kariaujama buvo nepaprastai žiauriai, belaisvių niekas neėmė, buvo deginami visi užimti kaimai, kankinami ir žudomi seniai, vaikai, moterys, naikinamos maisto atsargos. Po daug metų trukusių atkaklių mūšių indėnų pasipriešinimas buvo palaužtas. 1795 metais tai, kas liko iš Irokėzų Lygos pasirašė kapituliaciją. Baltiesiems atiteko didžiulės teritorijos Didžiųjų Ežerų rajone, o išgyvenę indėnai pateko į rezervacijas.

1803 metais JAV vyriausybė nusipirko iš Prancūzijos Luizianą. Netekę vilties pavergti indėnų gentis ir užsiėmę karais Europoje prancūzai paliko tą darbą naujiems šeimininkams. Pačių indėnų niekas nieko neklausė. Iškart po pirkimo, į Vakarus leidosi gausybė persikėlėlių, trokštančių gauti nemokamos žemės, o vietiniai gyventojai, kaip jau įprasta, buvo naikinami.

1810 metais odžibvių, delaverų, šaunių, majamių, otavų ir kitos gentys susivienijo aplink šaunių vadą Tekumsę ir jo brolį šamaną Tenskvatavą. Tekumsė ėmė vadovauti pasipriešinimui į šiaurę nuo Ohajo upės, iškėlęs idėją sukurti nepriklausomą indėnų valstybę.

1811 metais prasidėjo karas. Į Tekumsės įkurtą sukilėlių atsparos punktą „Pranašo Miestą“ plūdo kariai iš daugelio Vidurio Rytų ir Pietų genčių. Karas buvo itin atkaklus, tačiau ir vėl suveikė baltųjų techninis pranašumas.

Pagrindines Tekumsės pajėgas sumušė 1811 lapkričio 7 dieną mūšyje prie Tipekano, tai padarė būsimas JAV prezidentas generolas Harisonas. Tačiau 1812 metais Tekumsę parėmė dalis galingos kri genčių konfederacijos iš Alabamos ir sukilimas gavo naują impulsą. 1812 birželį Amerikai paskelbė karą Anglija, ir Tekumsė su savo šalininkais prisijungė prie britų armijos.

Vos su 400 karių, neiššovęs nė šūvio, jis užėmė anksčiau neįveikiamą Detroito fortą, karinėmis gudrybėmis privertęs garnizoną kapituliuoti. Tačiau 1813 spalio 5 didysis vadas žuvo kautynėse, prieš tai gavęs iš anglų brigados generolo laipsnį.

Baltųjų išdavystė vėl suvaidino savo lemtingą vaidmenį – lemiamu mūšio prie Daunvilio momentu anglų kareiviai gėdingai pabėgo iš kautynių lauko ir Tekumsės kariai liko akis į akį su pranašesniu priešu. Tekumsės sukilimas buvo numalšintas. Kri gentys išsilaikė iki 1814 metų, bet irgi buvo nugalėtos. Laimėtojai tradiciškai surengė baisias skerdynes, sunaikindami kelis tūkstančius taikių gyventojų. Po to visos žemės į šiaurę nuo Ohajo upės perėjo JAV kontrolėn, indėnus arba išvijo, arba uždarė į rezervacijas.

1818 metais JAV vyriausybė nusipirko iš Ispanijos Floridą. Naujoje valstijoje plantatoriai, ėmė be jokių ceremonijų grobti indėnų žemes ir naikinti tuos indėnus, kurie atsisakė dirbti vergvaldžiams. Gausiausia Floridos gentis buvo seminolai. Jie 40 metų atkakliai kariavo su grobikais ir ne kartą privertė juos pralaimėti, tačiau atsilaikyti prieš JAV armiją nesugebėjo. 1858 metais visi Floridoje likę indėnai, keliasdešimt tūkstančių žmonių, buvo sunaikinti. Išgyveno apie 500 indėnų, kuriuos kolonizatoriai uždarė į rezervacijas pelkėse.

O 1830 metais, spaudžiamas plantatorių, Kongresas priėmė sprendimą deportuoti visus JAV pietryčių vietinius gyventojus. Tuo metu čerokių, čikasų, čoktų, kri gentys pasiekė nemenką išsivystymo lygį. Jie statėsi miestus, užsiėmė žemės ūkiu ir įvairiais amatais, steigė mokyklas ir ligonines. Jų priimtos konstitucijos buvo kur kas demokratiškesnės už JAV konstituciją.

Patys baltieji vadino pietryčių indėnus „civilizuotais žmonėmis“. Tačiau 1830 metais jie buvo prievarta deportuoti į vakarus nuo Misisipės, o visą jų nekilnojamą ir beveik visą kilnojamą turtą pasisavino kolonizatoriai. Indėnus iš esmės apgyvendino plikoje stepėje, nesuteikę jokių priemonių išgyventi, dėl ko iš bado ir kitų su deportacija susijusių bėdų žuvo maždaug trečdalis tų genčių gyventojų.

Už tokią neteisybę negalima buvo nekeršyti. 1832 metais saukų ir foksų gentys su ginklu rankoje pasipriešino grobikams. Jiems vadovavo 67 metų amžiaus vadas Juodasis Vanagas. Tik per daugiau kaip metus labai didelėmis pastangomis baltiesiems pavyko sumušti sukilėlius. Indėnų pralaimėjimas sukėlė naujas represijas.

Prasidėjo masinė genčių deportacija į kairįjį Misisipės krantą. Atėję į ištuštintas vietas baltieji naujakuriai darė su likusiais indėnais, ką norėjo ir likdavo visiškai nebaudžiami. Iki XIX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigos į rytus nuo Misisipės praktiškai nebeliko indėnų.

1849 metais Amerika sutriuškino Meksiką ir atėmė iš jos žemes Uolėtųjų kalnų pietvakariuose, o taip pat Kaliforniją. Anglija tuo pat metu buvo priversta atiduoti JAV Oregoną. Ten tučtuojau plūstelėjo kolonistai. Indėnus vijo iš geriausių žemių. Jau tais pačiais metais šiaurės vakarų gentys (tlinkitai, vakašiai, cimšianai, sališiai ir kt) paskelbė baltiesiems karą. Ištisus keturis metus šiuolaikinių Oregono ir Vašingtono valstijų teritorijoje vyko kariniai veiksmai. Neturėdami šaunamųjų ginklų, indėnai atsispirti negalėjo. Žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, buvo negailestingai deginami kaimai, dauguma genčių buvo išnaikintos iki paskutinio žmogaus, iš kitų beliko vos po kelis šimtus žmonių, kuriuos suvarė į rezervatus Oregono kalnuose.

Labai tragiškas buvo Kalifornijos indėnų likimas. Jau 1848 metais ten surado aukso, į regioną plūstelėjo begalė avantiūristų ir banditų, svajojančių praturtėti. Auksas slypėjo indėnų žemėse, dėl to taikių medžiotojų gentys buvo pasmerktos.

1860 metų vasario 26 Indian Ailendo saloje, šiaurinėje Kalifornijos pakrantėje, šeši vietiniai gyventojai surengė vijotų genties indėnų skerdynes – užmušė 60 vyrų ir daugiau kaip 200 moterų, vaikų ir senelių.

Šasta Sičio Šiaurės Kalifornijoje valdžia mokėjo po 5 dolerius už indėno galvą (1855), gyvenvietė netoli Marisvilio 1859 metais mokėjo atlygį iš gyventojų suaukotų lėšų už „kiekvieną skalpą ar kitokį įtikinamą patvirtinimą“, kad indėnas buvo užmuštas. 1863 metais Hani Leiko apygarda mokėjo po 25 centus už indėno skalpą. XIX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje didžioji dalis Kalifornijos indėnų buvo išžudyti arba perkelti į vidines, dykumines valstijos dalis.

Atkakliausiai grobikams priešinosi modokai, vadovaujami Kintpuašio (Kapitono Džeko). Sukilimas tęsėsi du metus nuo 1871 iki 1873 metų ir baigėsi saujelės modokų mūšiu kalnų citadelėje Lava Bedse. Vadas buvo paimtas į nelaisvę ir pakartas kaip nusikaltėlis. Po tremties į indėnų teritorijas, iš 153 likusių gyvų po karo modokų iki 1909 metų išgyveno 51 žmogus.

Pasibaigus JAV Pilietiniam karui, 1865 metais vyriausybė paskelbė žemes Didžiosiose Lygumose ir Uolėtuosiuose Kalnuose atviromis „laisvai kolonizacijai“. Visa žemė buvo paskelbta baltųjų gyventojų, kurie pirmieji ten nukeliaus, nuosavybe. O kaip gi indėnai – navahai, apačiai, komančiai, šošonai, lakotai – tikrieji prerijų šeimininkai?

Su jais buvo nutarta baigti kartą ir visiems laikams. 1867 metais Kongresas priėmė „Įstatymą dėl indėnų perkėlimo į rezervatus“. Nuo šiol visos indėnų gentys vienu plunksnos brūkštelėjimu prarado savo žemes ir turėjo apsigyventi rezervacijose, įkurtose dykumose ir kalnų vietovėse, toli nuo vandens šaltinių. Be valdžios leidimo nė vienas indėnas nuo šiol negalėjo palikti rezervato.

Tai buvo nuosprendis. Visoms be išimties gentims. Įsikūrę žemyne dar akmens amžiuje, dabar indėnai tapo svetimais gimtojoje žemėje. Indėnų dramoje prasidėjo atomazga. Jie, žinoma, atsisakė kapituliuoti ir pasirengė kariauti. Baltieji irgi neabejojo, kad indėnai kariaus: karo planai buvo sudaryti iš anksto. Indėnus buvo nutarta palaužti visų pirma badu. Amerikos kareiviai pradėjo neregėto masto bizonų naikinimą, mat šie gyvūnai buvo pagrindinis Didžiųjų Lygumų gyventojų maitinimosi šaltinis. Per 30 metų buvo sunaikinti keli milijonai bizonų. Viena Kanzase, vien 1878 metais, buvo sunaikinta apie 50 000 šių gyvūnų. Tai buvo vienas didžiausių ekocidų planetos istorijoje.

Antras nepaklusniųjų smaugimo būdas buvo nuodyti gėlo vandens šaltinius. Amerikiečiai nuodijo upes ir ežerus strichninu pramoniniais mastais. Dėl to žuvo kelios dešimtys tūkstančių indėnų. Tačiau indėnai vis tiek priešinosi, kelias kartus sutriuškino didelius JAV kariuomenės dalinius. Visame pasaulyje nuskambėjo mūšis prie Litl Bighorno upės Montanoje 1876 metais, kai jungtinės sju, šajenų ir arapahų genčių pajėgos sunaikino ištisą JAV kavalerijos dalinį, kuriam vadovavo generolas Kasteris. Ir tokių pavyzdžių buvo nemažai. Indėnai šturmavo fortus, naikino geležinkelius, varė meistrišką partizaninį karą kalnuose. Tačiau jėgos buvo pernelyg nelygios, juo labiau, kad kolonizatorių nestabdė jokios moralės normos. Ugnimi ir kardu buvo šukuojami kalnai ir prerijos, baltieji buvo ginkluoti šešiašūviais revolveriais, greitašaudžiais šautuvais, graižtvine artilerija. Be to, indėnų gentys taip ir nesugebėjo koordinuoti veiksmų tarpusavyje, kuo irgi pasinaudojo kolonizatoriai. Jie naikino kiekvieną gentį pavieniui.

Iki 1868 metų buvo faktiškai visiškai išnaikinti šošonai. 1872 metais baigė priešintis šajenai, 1879 metais buvo galutinai sutriuškinti komančiai. Apačiai kovėsi su pasmerktųjų narsa iki pat 1885 metų. Ilgiausiai išsilaikė sju – iki 1890 metų. Galiausiai buvo sutriuškinti ir jie. Dramos atomazga atėjo 1890 gruodžio 29 dieną netoli Vunded Ni upės Pietų Dakotoje, kai amerikiečių kareiviai iš 7-ojo kavalerijos pulko iššaudė daugiau kaip 300 lakotų genties atstovų, susirinkusių į ritualinę Dvasių Šokių šventę. Likę gyvi lakotai buvo sargybos nulydėti į rezervaciją. Indėnų karai pasibaigė. Kapituliacijos nebuvo – paprasčiausiai nebeliko daugiau kam kautis.

Mokslininkai iki šiol negali tiksliai nustatyti, kiek gi vietinių Šiaurės Amerikos gyventojų žuvo per kolonizaciją. Žuvo nuo kardų, arkebuzų, šautuvų ir patrankų, iš bado ir nuo šalčio per nesiliaujančias deportacijas. Milijonai vyrų ir moterų tapo baisiausios žmonių ydos – godumo – aukomis. Juos naikino paprasčiausiai dėl to, kad gyveno derlingose žemėse, „sėdėjo“ ant aukso telkinių, už tai, kad atsisakė tapti vergais plantacijose.

Indėnai kovėsi didvyriškai. Jie tiesiogine prasme kovojo iki paskutinio kraujo lašo, dešimtys genčių buvo paprasčiausiai nušluotos nuo žemės paviršiaus. Tiems, kurie išgyveno, buvo parengtas liūdnas rezervatų kalinių likimas. Iš esmės tie rezervatai buvo savivaldą turinčiais konclageriais: dešimtys tūkstančių indėnų mirė ten iš bado, sušaldavo žiemą ir žūdavo nuo troškulio vasarą. 1900 metais amerikiečiai oficialiai pripažino faktą, kad visos įmanomos žemės jau užimtos. Apie indėnus tuo metu niekas jau nebegalvojo.