Kankorėžinė liauka (corpus pineale) - kvantinis kompiuteris smegenyse

Autorius: Liutauras Mituzas Šaltinis: https://www.facebook.com/profi... 2016-10-06 15:22:15, skaitė 5500, komentavo 1

Kas sieja kankorėžinę liauką ir kvantinį kompiuterį? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendro. Daugelis tikriausiai yra girdėję, kad smegenyse yra nedidelė dalis vadinama epifize arba kankorėžine liauka. Liaudyje ji neretai vadinama trečiąja akimi.

Kankorėžinė liauka (lot. corpus pineale) yra kūgio formos, 6 – 4 mm skersmens darinys, prisitvirtinęs prie trečio smegenų skilvelio (tarp tarpinių smegenų, didžiųjų pusrutulių ir smegenėlių). Joje yra smulkių, kietų dalelių, vadinamų „smegenų smėliu“.

Kokia yra iš tikrųjų kankorėžinės liaukos funkcija nėra žinoma. Prancūzų filosofas ir fizikas R. Dekartas manė, kad ši liauka yra „sielos vieta“. Įdomu, kad ropliai turi net dvi kankorėžines liaukas (priekinę ir galinę). Galinė liauka būna prastai išsivysčiusi, o priekinė suformuoja primityvią ciklopo akį. Naujojoje Zelandijoje gyvena driežas Tuatara, ant kurio viršugalvio yra „trečioji akis“. Ji turi ne visiškai išsivysčiusį lęšį ir tinklainę, nervinių skaidulų.

Šiuolaikinis mokslas negali paaiškinti, kokia kankorėžinėje liaukoje esančio „smegenų smėlio“ tikroji paskirtis. Apie jį, galima sakyti, nieko nežinoma. Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad šios medžiagos nėra vaikų iki maždaug septynerių metų ir beveik nėra psichinėmis ligomis sergančių asmenų smegenyse. Tiek vieniems, tiek kitiems sunku arba neįmanoma užsiimti protine veikla. Okultinių mokslų praktikai teigia, kad „smegenų smėlis“ padeda pasiekti dvasinį sąmoningumą. Tai lyg grandis, jungianti protą su kūnu.

„Smegenų smėlio“ grūdeliai nelygiais kraštais, nuo 5 mikronų iki 2 mm dydžio. Kristalai susideda iš koloidų, kalcio ir magnio druskų fosfatų. Dėl kalcio fosfatų ultravioletinėje šviesoje jie spindi melsvai balta šviesa. Įdomiausia tai, kad jame yra cheminių medžiagų (tiksliau kalcio hidroksiapatito), kuris naudojamas kuriant kvantinius kompiuterius (daug kartų galingesnius nei klasikiniai kompiuteriai). Kažin, ar šis sutapimas yra atsitiktinis. Gali būti, kad kankorėžinė liauka smegenyse yra kvantinio kompiuterio galvoje dalis, o „smegenų smėlis“ – tai kvantinis procesorius. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai galėtų paaiškinti kankorėžinės liaukos ryšį su dvasingumu.

Kai gimsta naujas žmogus, jo smegenyse esantis „kvantinis kompiuteris“ būna tuščias ir švarus. Jame dar nėra jokių įrašytų programų, kurios padėtų orientuotis sudėtingame pasaulyje. Kai vaikas auga smegenyse atsiranda naujos informacijos, kuri padeda užsiimti protine veikla ir priimti loginius sprendimus.

Vaikas paprastai gyvena keliose dimensijose. Fizinis vaiko kūnas vis dar yra sunkiai kontroliuojamas, tačiau jis geba išlikti aktyvus ir suprasti kai kuriuos dalykus, nes skirtingus pasaulius jungia atvira kankorėžinė liauka. Vaikui augant smegenys įsisavina daugiau sąmoningumo, kuris nusėda kankorėžinėje liaukoje kaip smulkūs grūdeliai. Kol žmogaus sąmonė nėra visiškai išsivysčiusi, šių grūdelių yra labai mažai arba nėra iš viso. Tai reiškia, kad kankorėžinėje liaukoje saugoma visa žmogaus dvasinė energija. Ko gero, jei jis išmoktų, kaip ją valdyti, ne tik galėtų naudotis visa reginčia „trečiąja akimi“, bet ir įgytų kitų magiškų galių, apie kurias dabar net nedrįstų pasvajoti.

Kas nutiktų, jeigu kankorėžinė liauka būtų pašalinta? Štai vienas iš galimų scenarijų, kurį papasakojo anonimu panoręs likti asmuo (cituojama iš „learning-mind.com“):

„Stebėjau daugybę pacientų, kuriems buvo paskirtas neurochirurginis gydymas ir kuriems, reikėjo pašalinti kankorėžinę liauką dėl piktybinių auglių. Jų sąmonės būsena pakito: pacientai elgėsi taip, tarsi gyventų iliuzijų ir realiame pasaulyje tuo pačiu metu. Jie tarsi nugrimzdavo į ryškių sapnų būseną, nors tuo pačiu metu išlikdavo visiškai sąmoningi ir galėdavo keisti šias dvi pasąmonės būsenas taip, kaip panorėję. Eksperimentai su pacientais parodė, kad jų egzistavimas šioje realybėje neatitinka to, kas laikoma normaliu dalyku. Eiliniam stebėtojui jų elgesys gali atrodyti keistas ir sunkiai suvokiamas. Įdomu, kad pacientų žvilgsnis buvo fiksuotas, stabilus, akių judėjimas labai nežymus ir vos pastebimas.

Dar įdomiau ir keisčiau yra tai, kad būdami vienoje realybėje, jie lygiai tiek pat laiko praleidžia ir kitoje realybėje. Pavyzdžiui, vienas vyras, kuriam padėjau nueiti iki tualeto, pusiaukelėje staiga sustojo ir negalėjo eiti toliau, nes tuo pačiu metu kitoje realybėje, jis stebėjo žirgų lenktynes, todėl, atsidūręs koridoriuje, suprato, kad yra lenktynių trasos šone. Vyras negalėjo toliau žengti nė žingsnio, kol neprabėgs ristūnai, nes baiminosi, kad jie gali jį sužeisti."