Pavydas ir neviltis: kodėl Pabaltijis nekenčia Rusijos

Autorius: Aleksandras Nosovičius Šaltinis: http://www.rubaltic.ru/article... 2016-09-21 09:34:28, skaitė 1942, komentavo 2

Beprotiška Pabaltijo politikų rusofobija aiškinama tuo, kad Rusija po TSRS subyrėjimo išgyveno ir vystosi, o Pabaltijo šalys degraduoja ir miršta. Tos buvusios TSRS respublikos, kurios pasirinko išsigelbėjimą ir senų integracijos ryšių atnaujinimą — Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, — ramiai žvelgia į ateitį, o Pabaltijis neturi ateities: tai suvokdami vietiniai „patriotai“ bejėgiškai niršta ir vis dar skleidžia samanotą perestroikos laikų mitą, kad Rusija ne šiandien ryt nudvės patvory nuo degtinės.

Nė vienas žmogaus kūno organas negali egzistuoti be viso organizmo. Negali gyvuoti nuo kūno atskirta ranka, tik fantastikoje gali protauti nupjauta galva, tik Gogolio fantazijos nosis galėjo vaikštinėti Nevos prospektu.

Panašiai klostėsi reikalai Tarybų Sąjungoje, kurios ekonomiką sudarė vientisas sudėtingas organizmas — jame kiekvienos respublikos ekonomika atliko savas funkcijas, turėjo savą specializaciją, veikė kaip sudėtinė dalis ir buvo tūkstančiais struktūrinių ryšių integruota į bendrą tarybinę ekonomiką.

Ir todėl žlugus Tarybų Sąjungai atskiri bendro kūno organai negalėjo egzistuoti — potarybinę erdvę apėmė visuotinė ekonominė ir socialinė krizė, kurios pasekmės iki šiol galutinai neįveiktos. Tuo įdomiau palyginti, kuo buvusios tarybinės respublikos gyvena po vientisos ekonominės erdvės sunaikinimo — 25 metus kurdamos savas nacionalines ekonomikas.

Po TSRS subyrėjimo išgyveno ir ramiai žvelgia į ateitį Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas, o Ukraina su Moldavija, Užkaukazė ir Pabaltijis, kurie tarybiniais laikais nežinojo vargo Rusijos sąskaita, dabar vargsta ekonomiškai ir miršta fiziškai, nes naujos kartos nenori gyventi šiose šalyse ir bėga iš jų.

Apie tai kalba neseniai paviešinta statistika, kuri Tarybų Sąjungoje buvo užslaptinta (turbūt nenorint diskredituoti socialistinę santvarką ir pakenkti tautų draugystei). Iš 15 tarybinių respublikų tik dvi — Rusija ir Baltarusija — daugiau gamino nei vartojo. Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui RTFSR siekė 17,5 tūkstančio dolerių, o vartojimas vienam žmogui metuose — 11,8 tūkstančio dolerių.

Kiek gamino ir vartojo.

Kur kasmet dingdavo likę 5,7 tūkstančio? Ieškant atsakymo į šį klausimą pakanka susipažinti su kitų respublikų duomenimis. Tarybų Lietuva per metus vienam gyventojui gamino produkcijos už 13 tūkst. dolerių, o vartojo už 23,3 tūkst. Iš kur buvo imami trūkstantieji 10,3 tūkst.? aišku, iš kur: iš sąjunginio Centro investicijų į Lietuvos kelius, visuotinį dujofikavimą, elektrifikavimą, melioraciją ir atominę stotį.

Panaši situacija klostėsi ir kaimyninėje Latvijoje: Latvijos TSR BVP sudarė 16,5 tūkst. dolerių, o vartojimas — 26,9 tūkst. Iš kur trūkstantieji 13 tūkst.? Aišku, iš kur: iš „rusiškų kiaulių“, dėka kurių pastangų ant Rygos prekystalių puikavosi rūkyta dešra, o tolimų Rusijos vietovių gyventojai stovėjo ilgose eilėse norėdami nusipirkti kremzlių.

Estijos TSR per metus gamino produkcijos už 15,8 tūkst. dolerių, o vartojo už 35,8 tūkst. — skirtumas viršija du kartus. Nepriteklių kompensavo vis tie patys „okupantai“.

Tokia situacija buvo susiklosčiusi visose tarybinėse respublikose, išskyrus Baltarusiją, kuri gamino daugiau, negu vartojo, ir iš dalies Ukrainoje, kuri turėjo beveik „nulį“. Ukrainos TSR buvo sukoncentruotas trečdalis TSRS pramonės potencialo, Ukrainos BVP sudarė apie trečdalį RTFSR BVP, o pragyvenimo lygis Ukrainoje buvo aukštesnis negu Rusijoje. Užtat šiandien Ukrainos ekonomika — 9 proc. Rusijos, o pragyvenimo lygis kelis kartus žemesnis nei Rusijoje. Vidutinis atlyginimas Ukrainoje — 156 eurai —mažiausias Europoje, o pagal BVP dabartinė Ukraina — viena iš vargingiausių pasaulio šalių.

Nė viena TSRS respublika negamino daugiau, nei RTFSR, o mažiau Rusijos vartojo tik Kirgizija. Armenija vienam gyventojui gamino dukart mažiau, nei Rusija, o vartojo dukart daugiau. Gruzija gyveno 3,5 karto turtingiau nei RTFSR!

Todėl subyrėjus Tarybų Sąjungai baigėsi ir dosnios Centro investicijos, kurių pagrindine „donore“ buvo RTFSR.

Tai visiškai nereiškia, kad Rusijai buvo naudingas TSRS subyrėjimas — dėl didžiulės bendros ekonomikos sunaikinimo Rusija patyrė tokią pat katastrofą kaip ir kitos respublikos. Tačiau jeigu Jelcino teiginyje „pakaks maitinti pakrančius“ buvo galima įžvelgti bent dalelę tiesos, tai kaip suprasti pakrančių separatistų argumentaciją, jog „jie valgo mūsų lašinius“?

Išcentriniai judėjimai tarybinėse respublikose vadovavosi paprastu šūkiu: „Lik sveika, nepraustoji Rusija“ — jų dauguma (visų pirma sočiai šertas ir save europietišku matantis Pabaltijis) 1991 metais paskelbė, jog jiems geriau išsiskirti su „šiais aptingusiais, amžinai girtais rusais“. Rusija vis tiek miršta ir ryt poryt numirs: geriau laikytis nuo jos kuo toliau ir tapti Vakarų dalimi — atiduoti tai, kas brangiausia, — nepriklausomybę — turtingiems ir veiksmingiems, o ne elgetoms ir girtuokliams.

Žiauri Pabaltijo neapykanta Rusijos atžvilgiu šiandien aiškinama tuo, kad „girta ir neprausta Rusija“ ne tik nemirė, bet ir demonstruoja pasauliui veiksmingumą ir jėgą, tuomet kai Pabaltijo respublikas palaiko eurofondų dirbtinas kvėpavimas, jos emigrantais praranda kartą po kartos ir fiziškai neturi ateities.

Pasaulinio banko duomenimis, Rusijos BVP pagal pirkimo galimybes 2015 metais sudarė 2,5 trilijonų dolerių — tai sudaro 121,9 proc. 1991 metų RTFSR lygio. Rusijos BVP vienam gyventojui sudaro 25,4 tūkst. dolerių — tai pusantro karto daugiau nei RTFSR.

Kai Pabaltijis bėgo iš TSRS, Sąjūdžio ir Liaudies frontų lyderiai įtikinėjo gyventojus, jog netrukus jie gyvens kaip švedai, danai ir suomiai. Kaip tai atrodo dabar, prieš 25 metus išlindus iš po „okupanto bato“? Šiandien vartojimo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje lygus vidutiniam Rusijos. Bet juk tarybiniais laikais vartojimo lygis Lietuvoje ir Latvijoje buvo du kartus, o Estijoje — tris kartus didesnis nei RTFSR!

Kaip matome, Pabaltijo pragyvenimo lygis, lyginant su Rusija, per ketvirtį amžiaus beveik susilygino. O tuo metu Skandinavijos šalių BVP, vartojimas, vidutinis darbo užmokestis ir kiti socialinio gerbuvio rodikliai tapo vis labiau nepasiekiami. Lietuva manė, kad „be ruso“ gyvens kaip Danija? Šiandien vidutinis darbo užmokestis Danijoje keturis kartus didesnis negu Lietuvoje. Sąjūdžio vadai teigė, kad jų pastangomis žmonės gyvens kaip Suomijoje? Suomiai uždirba taip pat keturis kartus daugiau negu lietuviai. Latvių atlyginimai 4,5 karto mažesni nei švedų. Ir tai tik vidutiniai darbo užmokesčiai — kai kurių profesijų Skandinavijos ir Pabaltijo atlyginimai skiriasi šešis-septynis kartus. Ir tas skirtumas tarp regionų per ketvirtį amžiaus vien tik didėjo.

O jeigu iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos BVP minusuoti tiesiogines ir šalutines ES fondų dotacijas, o taip pat tuos pinigus, kuriuos atsiunčia imigrantai, taps akivaizdu, jog Pabaltijo ekonominis išsivystymas toks pat, kaip ir Užkaukazės bei Vidurinės Azijos.

Jau kitame dešimtmetyje visa tai ims badyti akis, nes įsigalios naujas ES biudžetas, kuriame nebus Rytų Europą palaikančio Didžiosios Britanijos įnašo.

Be kiekybinių rodiklių egzistuoja ir kokybiniai. Rusija šiandien stato raketas ir lėktuvus, naujus kosmodromus, atveria naujus atominės energetikos panaudojimo galimybių horizontus. O kur „Baltijos tigrai“? Kur jų išgirtoji inovacinė ekonomika, praktikoje besilaikanti dėka Skandinavijos bankų kreditų? Kur jų tarybiniais laikais garsėjusi aukštų technologijų gamyba? Nieko neliko. Nėra elektros technikos gamyklų ir fabrikų, konstruktorių biurų. Tarybiniais metais veikė Rygos civilinės aviacijos inžinierių institutas. Ar galima įsivaizduoti, jog Latvija šiandien stato lėktuvus?

Visa tai ir gimdo liguistą rusofobiją, kuri pirma skleidė pasibjaurėjimą „girtiems tinginiams rusams“, o vėliau virto isteriška neapykanta „rusų agresoriams“.

Dabar Pabaltijo rusofobija — net komplimentas Rusijai, nes dabar rusai jau ne girtuokliai ir ne tinginiai, jie — grėsmė pasauliui; jei jų „nestabdyti“, jie užgrobs visą Europą.

Ši liguista rusofobija — svetimo ėjimo pirmyn ir savo trepsenimo vietoje derinys. „Lietuvos demokratijos tėvas“ ir Pabaltijo rusofobijos klasikas Vytautas Landsbergis po šių metų Olimpiados lygina Rusijos valstybinę sporto politiką su fašistinės Vokietijos sporto politika. Dėdulė pabrėžia, jog nežino kitos šalies, kurioje sportas būtų taip ideologizuotas, kaip Rusijoje, ir prieina išvados, kad tai reikalinga norint palaikyti „imperiškas ambicijas“.

Ir kodėl vėl „tautos tėvui“ pykčio paūmėjimas? Pirma, todėl, kad nepaisant „Rusijos stabdytojų“ pastangų ir psichologinio spaudimo šios šalies rinktinė puikiai pasirodė Olimpiadoje ir užėmė ketvirtąją vietą. Antra, todėl kad išdidi euroatlantinė Lietuva turėjo tenkintis tik 64-ąja vieta.

Taigi Pabaltijo kovotojams su „rusų grėsme“ belieka viena išeitis — ir toliau skleisti mitą apie amžinai girtą ir mirštančią Rusiją ir tai daryti tuo metu, kai miršta jų ir kitos buvusios tarybinės respublikos, žengiančios pseudoeuropietišku „Baltijos keliu“.

Gyventojų skaičiaus augimas, beveik nulinė emigracija ir aukštas gimstamumas šiandien lydi tik Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną.

O tuomet „europietišką kelią“ pasirinkusios ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos patirtimi besivadovaujančios Ukraina ir Moldavija miršta. Ir miršta ne perkeltine prasme, bet realiai, fiziškai. Todėl jos ir siunta, ir kliedi — Rusiją esą ryt poryt mirs.

Ir Pabaltijis, ir ypač jo virusu užsikrėtusi Ukraina gyvena iliuzija, jog Rusija stovi ant bedugnės krašto, jog ji miršta — žodį „miršta“ vietiniai patriotai kartoja per dieną šimtą kartų. Deja, kol kas jie dar nesugeba suvokti, kad iš tikrųjų miršta patys.