Pirmieji Danijos savanoriai iš SS-Verfügungstruppe

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-04-17 20:38:00, skaitė 1114, komentavo 16

Paskelbta žurnale "Siegrunen", XI tomas, 3 numeris, visas numeris 65,

1998 m. pavasaris

Autorius: H. T. Nielsen

 

Kai pasakojama apie Danijos Waffen-SS savanorius, dažniausiai kalbama apie FREIKORPS DANMARK vyrus. Jų mūšiai prie Ilmenzės ežero (Ilmensee) ir netoli Velikije Luki (Velikije Luki) visada buvo laikomi Danijos dalyvavimo bendroje Europos kovoje pavyzdžiu. Šis dalinys, veikęs nuo 1941 m. birželio 19 d. iki 1943 m. gegužės 20 d., buvo vidutiniškai apie 1 200 vyrų, o iš viso jam priklausė tik apie 1 800 vyrų.

Iš viso 1940-1945 m. "Waffen-SS" gretose tarnavo daugiau kaip 12 000 danų savanorių, iš kurių maždaug trečdalis krito mūšyje. Šių danų buvo visose 38 "Waffen-SS" divizijose. Tačiau daugiausia jų buvo III. (vokiškame) SS-Panzer korpuse, savanorių formuotėse "Nordland" ir "Nederiand". Pagrindinis šių vyrų savanoriško užsirašymo motyvas, be jokios abejonės, buvo tikėjimas komunistine Sovietų Sąjungos grėsme Danijai ir Europai. Tarp jų buvo galima sutikti ir tokių, kurie jau buvo savanoriškai įstoję į kariuomenę Suomijoje per 1939-1940 m. Žiemos karą.

Labai mažai žinoma, kad 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui (operacija "Barbarossa"), žinomoje SS divizijos "Wiking" karių gretose jau buvo 216 danų. Šie savanoriai skyrėsi nuo didžiosios dalies Danijos savanorių, nes jie įstojo gerokai anksčiau, nei nutrūko Vokietijos ir Sovietų Sąjungos santykiai. Šie jauni vyrai prisijungė ne tam, kad kovotų prieš kažką, ko bijojo, o susibūrė dėl to, kuo tikėjo.

 

 

 

Netrukus po 1940 m. balandžio 9 d. (Weserübung operacija - įsiveržimas į Daniją ir Norvegijos išlaisvinimas) Danijoje prasidėjo pirmieji, nors dar slapti, bandymai verbuoti savanorius į buvusias SS-Verfiigungstruppe (vėliau Waffen- SS). Visa tai vyko per Danmarks National-Socialistiske Arbejder Parti (Danijos nacionalsocialistinė darbininkų partija, DNSAP arba Danijos nacionalsocialistinė darbininkų partija). Atsiliepė jauni vyrai iš DNSAP SA (Sturm Abteilung - šturmo būrys) ir National- Socialistisches Ungdom, NSJ arba Nacionalsocialistinio jaunimo, taip pat kai kurie partijos nariai arba žmonės, kurie turėjo tam tikrų ryšių su DNSAP.

 Naujokų verbavimas vyko didesniuose Danijos miestuose esančiose SA patalpose, prižiūrint SS pareigūnams, vilkintiems Luftwaffe uniformas. Rekrūtai buvo informuoti, kad tarnybą atliks SS štabe "Nordland". Jie iš tiesų nieko nežinojo apie SS- VT, tik tiek, kad tai elitinis Vokietijos ginkluotųjų pajėgų dalinys, ir dėl savo įsitikinimų norėjo ten eiti. Jiems nebuvo patarta, kokiu tikslu jie tarnaus karo veiksmų atveju. 1940 m. balandžio 20 d. fiurerio dekretu buvo leista steigti SS-Standarte "Nordland", kuri turėjo būti suformuota iš savanorių iš Danijos ir Norvegijos.

 

Viršuje kairėje: Viršuje viršuje: SS-Staf. Mölleris ir SS-Ostubaf. Jakobsenas Flensburge, 1940 m. birželio 26 d. Viršuje dešinėje: SS-Ostubef. Jakobsenas su vienu iš savo seržantų Flensburge, 1940 m. birželio 26 d. (H. T. Nielsenas).

Įdarbinimo komisija buvo labai atrankinė ir nustatė aukštus standartus. Didelis dėmesys buvo skiriamas tinkamam naujokų kūno sudėjimui ir sveikiems dantims. Priimtiniems šauktiniams buvo duodami nurodymai, kur prisistatyti, dažniausiai į geležinkelio stotis, ir nurodomos išvykimo datos. Pirmasis 40 Danijos savanorių kontingentas (atrinktas iš 120 kandidatų, kurių amžius buvo nuo 17 iki 23 metų) į Vokietiją išvyko 1940 m. gegužės 8 d. Jie buvo gabenami griežtai laikantis slaptumo, kirsdami sieną Vokietijos kariuomenės sunkvežimiais, kurie turėjo būti tušti. Netrukus buvo surengtas ir nedidelis etninių vokiečių savanorių transportas iš Šiaurės Šlėzvigo.

Kitą transportą 1940 m. birželio 26 d. sudarė dar didesnis 72 etninių danų ir 19 etninių vokiečių kontingentas. 72 danai buvo paimti iš raportavimo punktų ir sunkvežimiais su uždarais šonais nugabenti į Vokietijos ir Danijos pasienį. Konvojus sustojo miške į šiaurę nuo Krusau. Čia buvo surašyti visi vykstantieji, ir būtent čia prie likusiųjų prisijungė 19 danų savanorių Volksdeutsche. Sunkvežimiai vėl kirto sieną apsimesdami tuščiais Vermachto automobiliais ir galiausiai sustojo Flensburgo policijos prezidiumo kieme. Čia juos pasitiko SS- Obersturmbannfiihrer Jakobsenas, buvęs l./BNordland" vadas, kartu su SS-Standartenführer und Oberst der Polizei Mölleriu. SS-Staf. Mölleris supažindino savanorius su tuo, kad dabar jiems taikomos Vokietijos karo meto taisyklės.

Kitą rytą danai pradėjo trijų dienų kelionę traukiniu su trimis krovininiais vagonais per Vokietiją į Klangenfurtą Ostmarkoje (Austrija). Tada jie pėsčiomis iš geležinkelio stoties žygiavo į kareivines, kuriose buvo įsikūrusi 1./"Nordland". Čia danai buvo paskirti į skirtingas kuopas.

Iš šios 72 danų grupės, tarnavusios SS-VT, šiandien man žinomos 15 pavardės... Beveik visi tie, kurie nežuvo mūšyje, tapo karininkais arba karininkais-aspirantais ir buvo apdovanoti daugeliu aukštų ir aukščiausių apdovanojimų. Po 14 dienų danai buvo individualiai kviečiami į bataliono štabą, kad būtų nustatyta jų tarnybos prievolės trukmė: trijų mėnesių bandomasis laikotarpis, dveji metai, ketveri metai arba iki karo pabaigos. Iš nedaugelio pasirinkusiųjų tarnauti tris mėnesius, beveik visi jie tęsė tarnybą pasibaigus laikui.

Mokymo laikotarpis vyko be didelės trinties. Tik tarp etninių danų ir etninių vokiečių iš Šiaurės Šlėzvigo kilo nesutarimų dėl būsimos Danijos ir Vokietijos sienos eigos. SS vyriausioji valdyba išsiuntė SS unteršturmfiurerį Wernerį Grothmanną (Vernerį Grotmaną), kad šis pabandytų sušvelninti šiuos nesutarimus.

Kitais mėnesiais į Ostmarką atvyko daugiau danų. Tarp jų buvo 10 Danijos kariuomenės karjeros karininkų, įskaitant Danijos karališkosios gvardijos kapitoną leitenantą Christianą Frederiką von Schalburgą, aukščiausio rango Europos savanorį ir atstovą vadavietėje. 1940 m. spalio mėn. danai atvyko į II ir III. Nordlando batalioną", kurie tuo metu buvo įsikūrę Vienoje. Tuo pat metu Danijoje buvo įteisinta verbavimo programa, todėl padaugėjo savanorių.

1940 m. gruodį danai buvo išsiųsti į SS mokymo stovyklą Sennheime, Elzase, kur kartu su bendražygiais iš Norvegijos, Olandijos ir Flandrijos buvo surinkti į pagrindinius karinius mokymus. Po to 1941 m. kovo-gegužės mėn. germanų savanoriai buvo išsiųsti į SS stovyklas "Germania", "Westland" ir "Nordland". "Germania" jau buvo suformuota taikos metu, o "Westland" buvo daug flamandų ir olandų SS savanorių.

Tuomet trys minėti Standarten buvo sujungti į naujausią SS-VT padalinį - diviziją "Wiking", pirmąją karo metu suformuotą daugianacionalinę diviziją. Ši divizija buvo suburta Heubergo karių rengimo stovyklos teritorijoje, vadovaujant jos vadui, plačiai gerbiamam SS obergrupenfiureriui Feliksui Šteineriui, kuris vėliau buvo apdovanotas Riterio kryžiaus kalavijais ir ąžuolo lapais. 1941 m. gegužės 22 d. diviziją apžiūrėjo reichsfiureris-SS Heinrichas Himleris, o tada ji pradėjo savo kelią į rytus.

Visi šie jauni danai savo noru stojo į Waffen-SS dėl savo įsitikinimų, nes buvo įsitikinę, kad naujoji Vokietijos vadovaujama Europa taps didžiąja galybe, nepriklausoma nuo angloamerikietiškojo kapitalizmo ir sovietinio bolševizmo. Didesnė dalis pirmųjų Danijos savanorių bendražygių, tarp jų ir FREIKORPS DANMARK (1941 m. liepos 19 d. įkurtas danų pulkininko leitenanto Christiano Peterio Kryssingo vadovaujamas FREIKORPS DANMARK), atėjo vėliau. Šie savanoriai, kaip ir daugelis jų bendražygių Europoje iš nacionalinių legionų ir kitų savanorių formuočių, buvo įsipareigoję kovoti tik prieš bolševikus, o ne prieš Vakarų valstybes.

Tai negaliojo 1940 m. savanoriams. FREIKORPS DANMARK legionieriai kovojo su raudonąja grėsme rytuose po Dannebrog (Danijos vėliava). Savanoriai nuo pat pirmos valandos siekė, kad Europa būtų po germanų pergalės runomis, prieš bolševikus iš rytų, taip pat prieš pasenusias demokratijas ir jų imperializmą iš vakarų. Sužinojęs, kad mano tėvas ir dėdė buvo tarp pirmosios 216 danų savanorių grupės, siekiau ne pabrėžti savanorių susiskaldymą, o išsiaiškinti, kas skyrė vieną grupę nuo kitos.

Aš tik nerimavau, kad ši pirminė nedidelė savanorių grupė (ir jų motyvai) gali būti pamiršti istorijos. Vėliau, 1943 metų gegužę Grafenvėro (Grafenwöhr) kariuomenės mokymo poligone suformavus SS šarvuotųjų grenadierių 24-ąjį pulką „Danmark“, „Wiking“ divizijos nariai ir legionieriai buvo sujungti į vieną specialų dalinį. Visi šie danų savanoriai vėliau pasižymėjo Kroatijoje, prieš Narvą, Pomeranijoje ir galiausiai – prieš Berlyną ir pačiame Berlyne.

 

Viršuje kairėje: Viršuje viršuje: du iš trenerių, dešinėje - Uscha. K. Dirvožemis. Viršuje dešinėje: Žemiau ant viršaus: Ustuf. Werneris Grothmannas Klangenfurte, 1940 m. vasara. (H. T. Nielseno archyvas).

 

 

 

*****

 

 

 

POSTSCRIPTAS: legiono oberšturmfiureris Kristenas Madsenas Brodersenas

 

 

 

H. T. Nielsenas

 

 

 

"Didvyriška" leg.-Ostuf. Broderseno, kaip pasakojama SR Nr. 64, buvo oficiali versija, tačiau, kaip paaiškėjo, tiesa buvo šiek tiek neherojiškesnė. Iš tikrųjų 1942 m. birželio 17 d. leg.-Ostuf. Brodersenas kvailai vaidino prieš savo vyrus, gyrėsi ir puikavosi. Jis norėjo jiems parodyti, kokia neveiksminga yra vokiška lazdinė granata, ir padarė tai taip kvailai, kad ji sprogo ir jį užmušė vietoje. Kai kurie gandai netgi teigia, kad jis buvo neblaivus. Nors tai buvo tragiška FREIKORPS DANMARK netektis, karo eigoje tiesos pasakyti nebuvo įmanoma. "Oficialiai" nebuvo įmanoma, kad Europos elitinių Waffen-SS pajėgų karininkas pasielgtų taip negarbingai!

Viršuje: 3/FREIKORPS DANMARK Posen Treskau, 1942 m. pavasaris. Iš kairės: Leg.-Oscha. Erling Haiias, SS-Ustuf. Hennecke (vokietis), Leg.-Uscha. Andersenas, leg.-Ostuf. Kristen Madsen Brodersen, leg. Pedersen, Leg.-Uscha. Birkmar, Leg.-Uscha. Jörgensen. Jie dėvi "trifos" apykaklės raištį.