Urugvajaus rašytojo Eduardo Galeano mirties metinės

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-04-14 16:58:00, skaitė 916, komentavo 0

Prieš dešimt metų, 2015 m. balandžio 13 d., mirė Eduardo Galeano, Urugvajaus rašytojas, žurnalistas ir publicistas.

 

Be jo knygų ir straipsnių būtų neįmanoma suprasti Lotynų Amerikos.

 

Jo knyga „Lotynų Amerikos atviros venos“, išleista 1971 m., ne tik tapo tikra žemyno istorijos biblija ir laikui bėgant tapo vis aktualesnė, bet ir tapo rekordininke dėl įvairių diktatūrų uždraudimo.

 

Chavezas per pirmąjį susitikimą davė Obamai šios knygos vertimą į anglų kalbą.

 

Galeano tekstai yra ryškus pavyzdys, kaip žodžiai gali būti ginklas, vaistas, laiko mašina ir statybinė medžiaga. Nedaugelis kitų Lotynų Amerikos rašytojų turėjo tokį poveikį skirtingų kartų idėjoms ir pažiūroms, sugrąžindami žmonėms istorinę atmintį ir viltį.

 

Jis daug kalbėjo apie netikėjimą grynai intelektine žurnalisto ir rašytojo veikla, atsiskyrusia nuo konkretaus fizinio darbo ir gyvo dalyvavimo gamyboje.

 

Būdamas 14 metų jis tapo gamyklos darbininku ir jau brandaus amžiaus, būdamas žinomas, asmeniškai kraudavo knygas ir žurnalus iš leidyklų, su kuriomis bendradarbiavo, nuolat susitikdavo su žmonėmis, dalyvaudavo įvairių politinių organizacijų susirinkimuose. Bendravo su paprastais žmonėmis su didesniu malonumu nei su prezidentais ar įvairiomis valdžios institucijomis, kurios dažnai jį kviesdavo.

 

Iš daugybės knygų ir rinkinių, išverstų į milijonus egzempliorių į dešimtis kalbų, rusų kalba buvo išleistos tik dvi jo knygos: „Atviros Lotynų Amerikos gyslos“ ir „Meilės ir karo dienos ir naktys“ bei keli straipsniai. Lietuvių kalba jo knygos išverstos nebuvo.

 

Labai svarbu, kad ši leidybos neteisybė būtų ištaisyta.

 

O čia nuoroda į knygą „Atviros venos…“. Ji rusų kalba:

https://scepsis.net/library/id_2649.html

 

Vėlesniais savo gyvenimo metais jis savo esė rašė:

 

„Jaučiu, kad esame lašai vienoje iš daugelio upių, kurias nuolat niokoja žmogus, kuris primygtinai reikalauja sunaikinti rojų, kuriame galėtų gyventi. Esame kaip vėjas, kuris neužmiršta, kai gyvenimas baigiasi. Ir todėl netikiu jokiu kitu nemirtingumu, išskyrus šį, nes esu tikras, kad išgyvename atmintyje.“

 

Urugvajaus rašytojo ir žurnalisto Eduardo Galeano mirties metinės, skirtingai nei futbolininkų, krepšninkų, televizijos žvaigždžių ir politikų mirtys, liko nepastebėta. Ji atsidūrė spaudos paraštėje...spaudos, kuri visada moka nuslėpti pagrindinį dalyką.

 

Jo žodžiai ir mintys visada yra apie mus, kad ir kur bebūtume. Jie yra apie mūsų šiandieną, jie mums paaiškina, kad „galų gale mes esame tai, ką darome, kad pakeistume tai, kas esame“, kaip kadaise rašė jis.

 

Štai dar vienas jo tekstas, kuris dar nebuvo publikuotas rusų kalba:

 

PIRMOS PAMOKOS

 

Kurmiai mus išmokė kasti tunelius. Bebrai – daryti užtvankas. Paukščiai – statyti namus. Vorai – megzti. Šlaitu riedantis medžio kamienas padėjo mums išrasti ratą. Srove plaukiojantis kamienas – sukonstruoti laivą. Vėjas išmokė mus buriuoti.

 

O iš ko mes tada perėmėme bjaurius įpročius? Kas mus išmokė žeminti savo kaimynus ir tyčiotis iš mus supančio pasaulio?