Adolfas Hitleris - kalba Zeughauso lichthofe Didvyrių atminimo dienos proga Berlyne, 1943 m. kovo 21 d.

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-04-12 18:56:00, skaitė 1382, komentavo 20

Jau ketvirtą kartą šioje salėje švenčiame mūsų Tautos Didvyrių Atminimo Dieną. Datos atidėjimas įvyko todėl, kad tik dabar man pavyko palikti savo darbo vietas ramia sąžine, kadangi buvau pririštas prie jų daugelį mėnesių. Dėka mūsų karių aukų ir didvyriškumo rytų fronte, pagaliau pavyko įveikti krizę, į kurią Vokietijos kariuomenė buvo įstumta nepelnyto likimo, stabilizuoti frontą ir pradėti tas priemones, kurios užtikrins sėkmę ir galutinę pergalę per artimiausius mėnesius.

Esant tokioms aplinkybėms, šiandien buvo galima panaikinti atostogų draudimą, galiojusį daugelį mėnesių, kad mūsų narsūs vyrai artimiausiais mėnesiais vis dažniau galėtų susitikti su savo artimaisiais tėvynėje. Dėl to man emociškai lengviau būti čia šią dieną. Jeigu tikrai būtų reikėję mūsų tautai paaiškinti šios milžiniškos gyvybės ir mirties kovos rimtumą sausumoje, jūroje ir ore, tai praėjusi žiema būtų pakakusi pašalinti paskutines abejones. Rytų stepės dar kartą pasiuntė milijonus į Europą. Juos varė pirmyn ta jėga, kuri visada kurstė karus tam, kad pasipelnytų iš jų, ir ypač mūsų laikais sujungė kapitalistinius interesus ir bolševikinius instinktus tam pačiam tikslui.

Kiek didelis buvo pavojus, kad seniausias pasaulyje civilizuotas žemynas šią žiemą bus užlietas, spręs vėlesni istoriniai tyrimai.

Tai, kad šis pavojus baigėsi, dabar priklauso tiems kariams, kurių atminimą šiandien minime.

Užtenka žvilgtelėti į milžiniškus bolševizmo pasiruošimus sunaikinti mūsų pasaulį, kad su siaubu suvoktume, kas galėjo nutikti Vokietijai ir likusiai žemyno daliai, jei prieš dešimt metų šioje valstybėje nebūtų atėjęs į valdžią nacionalsocialistų judėjimas ir jei po daugelio bevaisių pastangų nusiginkluoti nebūtų su jam būdingu ryžtu pradėjęs atkurti Vokietijos vermachto. Juk Veimaro Vokietija su savo centristų-marksistų-demokratų partijų politika būtų buvusi nušluota šios Vidurinės Azijos invazijos kaip šiaudas uragano.

Vis aiškiau suvokiame, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo Europoje vykstanti konfrontacija pamažu ima panašėti į kovą, kurią galima lyginti tik su didžiausiais praeities istoriniais įvykiais. Amžinoji žydija privertė mus kariauti negailestingą ir negailestingą karą. Jei nesugebėsime sustabdyti naikinimo stichijos prie Europos sienų, šis žemynas pavirs vienu griuvėsių lauku.

Sunkiausios šio karo pasekmės tada būtų ne tik sudeginti miestai ir sunaikinti kultūros paminklai, bet ir žvėriškai išžudytos minios, kurios taptų šio Vidurinės Azijos tvano auka, kaip ir hunų bei mongolų invazijų atveju.

Tai, ką Vokietijos ir sąjungininkų kariai šiandien saugo rytuose, yra ne akmeninis šio žemyno veidas ar jo socialinis ir intelektualinis charakteris, bet jo amžinoji žmogiškoji substancija, iš kurios prieš amžius ir amžius kilo visos vertybės ir kuri šiandien davė išraišką visoms žmonijos civilizacijoms, ne tik Europos ir Amerikos.

Be šio barbariškumo pasaulio, grasinančio iš Rytų, mes matome šėtonišką naikinamąjį jo sąjungininko, vadinamųjų Vakarų, šėlsmą. Apie mūsų priešų karo tikslus žinome iš daugybės publikacijų, kalbų ir atvirų reikalavimų. Atlanto chartijos plepalai verti tiek pat, kiek Vilsono Keturiolikos punktų, palyginti su įgyvendintu tikruoju Versalio diktato projektu.

Kaip Anglijos parlamentinėje demokratijoje karo kurstytojas Čerčilis 1936 m., kai jis dar nebuvo atsakingas Didžiosios Britanijos vadovas, savo teiginiu, kad Vokietiją reikia vėl sunaikinti, nurodė kelią vėlesniems įvykiams, taip ir už dabartinių taikos reikalavimų tose pačiose demokratijose esantys elementai šiandien jau planuoja būklę, iki kurios jie siekia privesti Europą po karo.

O jų tikslai visiškai atitinka jų sąjungininkų bolševikų apraiškas, apie kurias ne tik žinojome, bet ir buvome jų liudininkais: visų žemyno žmonių, išdidžiai suvokiančių savo tautybę, išnaikinimas, o jų priešakyje - mūsų pačių vokiečių tautos išnaikinimas.

Nėra jokio skirtumo, ar anglų, ar amerikiečių laikraščiai, parlamentarai, oratoriai ar rašytojai ragina sunaikinti Reichą, pagrobti mūsų tautos vaikus, sterilizuoti mūsų vyriškos lyties jaunuolius ir t. t., kaip pagrindinį karo tikslą, ar bolševizmas praktiškai vykdo ištisų žmonių grupių - vyrų, moterų ir vaikų - žudymą.

Juk varomoji jėga tebėra amžina neapykanta šiai prakeiktai etninei grupei, kuri, kaip tikra Dievo rykštė, daugelį tūkstantmečių baudė tautas, kol jos, atėjus apmąstymų metui, ėmė gintis nuo savo kankintojų.

Tai sakau ne dėl vokiečių tautos. Jų šiandien nereikia skatinti dėl jų moralinės laikysenos. Daugiau nei tūkstantį dienų frontas rodė savo tylų didvyriškumą. Šiandien Vokietijos tėvynė stovi jo pusėje, o didžioji Reicho dalis pati tapo karo zona. Tai ne tik mūsų karių aprūpinimo ginklais klausimas. Ne, jis priverstas kariauti pats. Moterys ir net vaikai, kurie toleruoja ir ištveria naikinantį priešo įniršį, demonstruoja didvyriškumą, kuris dažnai nesiskiria nuo fronto didvyriškumo.

Kalbant apie vadinamąjį "neutralųjį pasaulį", sąlygos arogantiškam, beveik meditaciniam, beveik didaktiniam požiūriui į įvykius yra tokios populiarios, kad žmonės pasirengę paaukoti tuos, kurie juos saugo, kad nepajustų žiaurios tikrovės. Nes aišku viena: tokiais laikais tautos ilgainiui gali išlikti tik tada, jei užims aiškią poziciją. Štai kodėl turėtume būti dėkingi savo priešams. Jie savo rankomis iš vokiečių tautos vienvaldiškai šalina netikro objektyvumo dvasią ir pakeičia ją šiais prigimtiniais instinktais: karšta meile tėvynei ir mūsų tautai, nepaisant jokių kilmės ir gimimo barjerų, ir deginančia neapykanta priešui. Gaisrai mūsų miestuose ir kaimuose dar labiau sustiprins mūsų tautos ryžtą, kuris nebebus įkvėptas kosmopolitinių sentimentų, bet kurstomas mirtinos grėsmės suvokimo ir gaivinamas nuožmaus fanatizmo, norinčio kartą ir visiems laikams išnaikinti šią grėsmę Europoje ir mūsų tautoje. Ir aš kartoju savo seniai išsakytą pranašystę, kad šio karo pabaigoje bolševizmo aukomis taps ne Vokietija ir jos sąjungininkės, o tos šalys ir tautos, kurios vis labiau atsiduria žydų gniaužtuose, kurios vieną dieną žlugs ir žus nuo bolševikinių nuodų, nuo kurių dėl savo pasenusios socialinės santvarkos yra mažiausiai apsaugotos. Ne nacionalsocialistiniai ir fašistiniai režimai bus sudraskyti į gabalus, bet senasis Reichas bus sudraskytas į gabalus. Nuodėmė prieš savo ir savo artimųjų kraują vieną dieną šiose šalyse sukels kančias ir katastrofas, kurios šauksis dangaus.

Pagerbti didvyrių atminimą visais laikais turėjo teisę tik tas, kuriam nereikia gėdytis prieš juos. Šių metų žiema ne tik nesukėlė vokiečių tautos defetizmo, bet ir paskatino dar didesnę visų jo jėgų mobilizaciją. Šiuo metu jos nuolat dislokuojamos.

Karo reikmenų gamyba nuolat didėja. Į frontą plūsta milijonai vyrų: jaunų kareivių, išlaisvintų vyrų ir atsigavusių karių. Be to, vyresnio amžiaus vyrai ir jauni berniukai valdys gynybinius ginklus tėvynėje; jiems talkins šimtai tūkstančių moterų ir mergaičių. Taigi Vokietijos vermachtas vis labiau virsta kovojančia tauta. Nacionalsocializmas, kuris jau seniai įnirtingoje kovoje nugalėjo savo priešus tėvynėje - net negalvodamas apie kompromisus, - šiandien ir ateityje susidoros su Reicho priešais užsienyje, kaip pagrindinė jėga. Tai daryti Reichui padeda sąjungininkų tautos, kurios nuo Europos iki Rytų Azijos taip pat pasiryžusios ginti savo kraujo esmę ir savo kultūros vertybes. Visų pirma jis turi bendražygių tose tautose, kurios supranta, kad jų pačių ateitis įmanoma tik santvarkos, sėkmingai besipriešinančios bolševizmui kaip velniškam naikinimo įrankiui, rėmuose.

Kuo ši konfrontacija bus galutinė ir kuo bekompromisiškiau ji bus vykdoma, tuo ilgesnė bus taika, kurios ypač reikia mūsų žemynui, kad būtų užgydytos jo žaizdos. Tačiau šios naujos epochos esmę lems ne tie žmonės, kurie nesugebėjo suvokti praėjusios taikos vertės, kurie dvasiškai apakę agitavo už karą ir dėl to sužlugdė savo tautas, bet tie valstybės vyrai, kurie dar prieš karą suprato, kaip užtikrinti savo tautoms aukštą socialinį ir kultūrinį išsivystymą, nepaisant jų kuklios žemiškos nuosavybės. Todėl tikrai civilizuotų tautų ateitis nebus nei žydų-bolševikų, nei žydų-kapitalistų.

Priešingai, ji vis labiau stengsis visur, tarnaudama nacionaliniams interesams, įgyvendinti tikrą tautos bendruomenę kaip aukščiausią idealą. Juo labiau po karo šio tikslo nuo pat pradžių siekusi Vokietijos nacionalsocialistinė valstybė nenuilstamai dirbs, kad įgyvendintų programą, kuri galiausiai padės visiškai panaikinti klasinius skirtumus ir sukurti tikrą socialistinę bendruomenę.

Taigi penki šimtai keturiasdešimt du tūkstančiai žuvusiųjų, kuriuos iki šiol pareikalavo šis Antrasis pasaulinis karas, nebus žuvę veltui. Priešingai, jie amžinai gyvens mūsų gretose kaip nemirtingi didvyriai ir geresnio amžiaus pradininkai.

Tegul Visagalis, kuris per šiuos išbandymus neatsisakė mums savo palaiminimų ir kuris taip sustiprino mūsų prigimtinę stiprybę, taip pat suteikia mums savo pagalbą vykdant tai, ką turime padaryti dėl savo tautos, ką esame jam skolingi, iki pergalės. Mes dar kartą pagarbiai lenkiamės prieš savo žuvusius bendražygius, gedinčius jų šeimų narius, nužudytus vyrus, moteris ir vaikus tėvynėje ir visas mūsų sąjungininkų aukas.