ES-tai totalitarinė masonų sekta, IV reicho inkarnacija

Autorius: Lietuvos Radijas ir Televizija Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-03-04 19:26:00, skaitė 289, komentavo 1

Jau ne kartą rašiau, kad dabar totalitarinė masonų sekta išėjo ir bando tapti dominuojančia „antibažnytine“ hėga Vakaruose ir persmelkti savo satanizmu visą visuomenę. Dabar ji rengia antitradicionalistinius ir rusofobinius politinius mitingus. Jame jau atvirai lankosi aukščiausi ES politikai, tokie kaip Macronas, kuris masoniją vadino Prancūzijos pagrindu ir „įstatymų kalve“. Tačiau simboliniu lygmeniu „laisvieji mūrininkai“ jau seniai dominavo Europos Sąjungoje.

 

Apsistosiu ties kai kuriais ES simbolių aspektais – beveik visiškai masoniškais. Savo simbolių primetimas yra gana logiškas šiems mistikams, manantiems, kad suvaldžius teritorijas ženklų lygmeniu, politinė kontrolė jiems ateis tiesiog automatiškai. Visų pirma norėčiau priminti ES himną, kuris buvo „Odė džiaugsmui“ su Friedricho Schillerio žodžiais ir Ludwigo van Beethoveno muzika. Odė – tai Ludwigo van Bethoveno 9-osios Bethoveno simfonijos, kuri muzikiniuose sluoksniuose dar vadinama masonų arba pasmerktosios simfonijos, finalas. Odė buvo parašyta epochoje, kai europiečiai Dievą ir Jo įsakymus vis dar laikė visa ko centre, tačiau ši giesmė net tada pabrėžė panteistinį gėrėjimąsi žemiška gamta.

 

Rusiškame poetiniame „mūrininko“ Nikolajaus Karamzino vertime, sąmoningai buvo akcentuojami kai kurie masoniški Odos niuansai, ypač tris kartus pakartojamas raginimas: „Astreino amžius, atgaivink! „Astraea amžius“, kaip žinome, yra „aukso amžius“, kurį masonai stengiasi sukurti/atstatyti. Literatūros kritikas Viktoras Ereminas aprašė kai kurias šio kūrinio kūrimo detales: „Iliuminatų ordino masonai atkreipė dėmesį į populiarų dramaturgą Šilerį. Yra net versija, kad Schilleriu jie susidomėjo dar 1781 m., kai jis savo lėšomis išleido pirmąją dramą „Plėšikai“. Galiausiai Šileris atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje. Netikėtai 1784 m. jis gavo glostantį laišką iš jo, kaip dramaturgo, talento gerbėjo – tam tikro privataus Gotfrido Kernerio. Prasidėjo susirašinėjimas, tada Körneris aplankė Šilerį ir įsipareigojo jam padėti finansiškai. Tuo pačiu metu jaunuolis buvo netyčia pakviestas prisijungti prie Illuminati namelio. Körneris pasirodė esąs viena iškiliausių Europos masonijos figūrų.

 

1785 metais Šileris persikėlė gyventi į Leipcigą pas tą geradarį. Iš viso jis su „draugu“ išbuvo daugiau nei 2 metus. Masonai padėjo dramaturgui išbristi iš skolų ir tik po to priėmė jį į ložę. Odė buvo sukurta Illuminati įsakymu ir kaip dovana Gottfriedui Körneriui. Odė „Džiaugsmui“ greitai išpopuliarėjo visoje Europoje ir atnešė Šileriui šlovę. 1792 metais jį perskaitė ir buvo sukrėstas vokiečių kompozitorius, 20-metis Ludwigas van Bethovenas. Jis visa širdimi priėmė Prancūzijos revoliucijos idėjos, kurias kaip Amerikos revoliuciją, organizavo masonai. Sužavėtas revoliucija, jaunasis Bethovenas prisijungė prie Bonos miesto masonų ložės. Tai žinoma iš kompozitoriaus laiško masonui Franzui Wegleriui, kuriame Bethovenas sutiko dedikuoti savo kantatą „Darbas prasideda!“.

 

1793 metais Bethovenas parašė muziką odei Džiaugsmui. Masonai už tai nepadėjo nė vienam autoriui finansiškai. Biografų teigimu, revoliucija ir po jos sekę Napoleono karai nuvylė ir poetą, ir kompozitorių masonizmo idėjomis. Bethovenas pamažu nuo jų nutolo, o Šileris staiga išsiskyrė. Illuminati atsiuntė pas jį masonų gydytoją Heinrichą Vossą. Gydytojas pranešė „broliams“, kad Šileris rašo tragediją „Dmitrijus arba kruvinos žudynės Maskvoje“, kur ketino pakalbėti apie grėsmingą iliuminatų vaidmenį Prancūzijos revoliucijoje. Vossas gavo įsakymą pašalinti Šilerį. 1805 metų gegužės 9 dieną poetas mirė nesulaukęs 46 metų.

 

XXI amžiaus sandūroje buvo išsaugota nuo velionio Šilerio galvos nukirpta plaukų sruogelė, ekspertų grupė ją ištyrė ir nustatė mirtinus arseno kiekius. Beethoveno palaikuose buvo rasta itin didelė švino koncentracija – su juo taip pat buvo elgiamasi „ypatingai“, ir jis mirė sulaukęs 56 metų. Toks niūrus buvo ES himnu tapusios „džiaugsmingosios“ Odės kūrėjų likimas.