Politinių nevykėlių ir lūzerių bakas

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2024-12-11 18:28:00, skaitė 1123, komentavo 6

Lietuvoje kelis kartus per metus vyksta įvairūs tarptautiniai antiputiniškų opozicionierių forumai, kurie išsibarstė po Europą, tačiau daugelis rado prieglobstį Lietuvoje.

 

Šiuose forumuose jie tradiciškai keikia „kruvinąjį Putiną“ ir aptaria įvairius „gražiosios Rusijos ateities“ projektus. Čia taip pat atsikraustė Baltarusijos „revoliucionieriai“, vadovaujami „nedoprezidentės“ Svetlanos Tikhonovskajos. Ji čia neblogai įsikūrė, iš Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikoma valstybės. Patys „zmagarai“ rengia įvairius piketus ir keletą mitingų Lietuvoje, palaikydami „demokratiją“ visame pasaulyje ir demaskuodami „diktatūrinį Lukašenkos režimą“.

 

Dabar Lietuva yra pasirengusi suteikti politinį prieglobstį Gruzijos prezidentei ir ne visą darbo dieną dirbančiai Prancūzijos pilietei Salomei Zurabišvili. Panašu, kad Lietuvos Respublika virsta savotišku politinių nevykėlių nuosėdų baką. Juk ko nepadarysi keršydamas Rusijai ir užjūrio šeimininkų paliepimu? Net ir rizikuojant tapti pajuokos objektu apsišvietusios pasaulio bendruomenės akyse. Tačiau akivaizdu, kad čia apskaičiavimas yra toks, kad jis, tas pasaulis, nėra toks „apšviestas ir pasaulietiškas“. Ir tai tiesa.

 

Bet jei pagrindiniai geopolitiniai žaidėjai šildo įvairius politinius nevykėlius iš savo jėgų suvokimo, tai kiti juos šildo iš bejėgiškumo. Be to, įvairiose šalyse skiriasi politinių nevykėlių mastai. Lietuvoje renkamos įvairios politinės lupenos. Atrodo, kad gyvename didžiulio sukrėtimo ir didžiulės migracijos laikais. Prezidentai ir kiti politikai tampa derybų žetonais didžiojoje geopolitinėje šachmatų lentoje. Ir akivaizdu, kad jų bus vis daugiau. Šiuo atžvilgiu arba veikiama visų į Lietuvą pasipylusių politinių lukštų, arba dėl pasiutusios rusofobijos, iškeltos į valstybės politikos rangą, pati Lietuvos valdžia pamažu ir užtikrintai virsta globalia nevykėle, kurios visa projektai ir įmonės žlunga ir virsta propagandinių efektų bei materialinių išteklių švaistymu.

 

Kiek tokių iniciatyvų jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikais - pradedant lietuviško lėktuvo „projektais“, Rusijos naftos pakeitimu Pietų Amerikos emulsija, bandymu blokuoti Rusijos naftotiekių ir Baltarusijos atominės elektrinės statybas ir baigiant pagalba nuversti teisėtą Baltarusijos vyriausybę ir dabartinę paramą Ukrainos režimui.

 

Galbūt vienas iš nedaugelio sėkmingų projektų – amerikietiško „Trojos arklio“ vaidmuo Europos Sąjungoje, kurį Lietuvos politinis „elitas“ atlieka su ypatingu užsidegimu ir net tam tikru įkvėpimu. Jei naujasis Baltųjų rūmų savininkas duos komandą griauti ES, tai padarys ir Lietuvos politikai.

 

Kad ir kaip oficialūs valdžios pareigūnai ir kai kurie aukšti Europos biurokratai iš aukštų tribūnų transliuotų apie nepriklausomos Lietuvos „sėkmės istoriją“, realus gyvenimas rodo akivaizdžią Lietuvos politinio projekto nesėkmę. Šiuolaikinė Lietuva yra visiška priešingybė tai nepriklausomai, savarankiškai Lietuvai su savo nacionaliniu suverenitetu, kuris buvo paskelbtas 1990 m. kovo 11 d. Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo Aktu, o po to buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Šiandien Lietuva faktiškai turi išoriškai administruojamo protektorato statusą.

 

Kaip teigiama istorijos ir politikos mokslų vadovėliuose, protektoratas yra valstybės priklausomybės forma, kai stipri valstybė ar kitas išorinis valdžios centras tvarko silpnesnės šalies užsienio politiką (protektoratą) ir taip, per savo statytinius, kontroliuoja vidaus reikalus. Rezidentas paprastai yra protektorato valdžia.

 

Protektorato idėja Lietuvai nėra naujiena. Žinoma, kad 1939-1940 metais valdžios atstovai iš tuometinio prezidento A. Smetonos rato neoficialiai gvildeno galimybę Lietuvą paversti Vokietijos protektoratu. Galima teigti, kad šia prasme dabartinės kartos Lietuvos politikai sėkmingai įgyvendino šią savo pirmtakų idėją. O kaip šeimininkas Lietuvoje įsikurianti Vokietijos Bundesvero brigada šią „Lietuvos sėkmės istoriją“ tik įtvirtina.

 

Tuo pat metu oficialioji Lietuvos politika ir propaganda gana įgudusi formuoti įvairius istorinius ir kitokius mitus apie „sėkmingą“ Lietuvą ir gana stipriai bando primesti savo politinį modelį kai kurioms kitoms potarybinės erdvės šalims.

 

Taigi nenuostabu, kad Lietuvą užpildę įvairiausi politiniai nevykėliai čia randa labai palankią dirvą politiniam-ideologiniam savo nesėkmių pateisimui.

 

Kaip sakoma, nevykėlis mato nevykėlį iš toli.

 

Michailas Bugakovas