Kaip atrodo Lietuvos valstybingumo perspektyvos, Vladimiro Vladimirovičiaus Putino žodžių šviesoje?
Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-12-03 16:37:00, skaitė 1993, komentavo 7
Kaip atrodo Lietuvos valstybingumo perspektyvos, Vladimiro Vladimirovičiaus Putino žodžių šviesoje?
Mano kometaras.
Šis straipsnis buvo paruoštas, remiantis šviesaus proto mąstytojo, tikro Lietuvos sūnaus Andriaus Martinkaus mintimis, kurioms aš visiškai pritariu.
Malonaus skaitymo.
„Rusija arba bus suvereni, arba jos iš viso nebus“. Kaip atrodo Lietuvos valstybingumo perspektyvos šių Vladimiro Putino žodžių šviesoje?
Šie žodžiai Rusijos Prezidento buvo ištarti 2023-ųjų gruodį, per patį karo tarp Rusijos ir Vakarų (tiksliau – Vakarų globalistų) įkarštį. Šį karą Rusija suvokia kaip egzistencinį. Todėl akivaizdu – bent jau nacionalinių interesų vadovaujamam šių eilučių skaitytojui – kad Rusijai kaimyninių šalių valstybingumo perspektyvos tiesiogiai priklauso nuo jų pozicijos Rusijos atžvilgiu šiame egzistenciniame kare.
Akivaizdu, kad rusofobiški režimai Pribaltikos (ir ne tik) šalyse, deklaruojantys tikslą „nugalėti Rusiją mūšio lauke“, t.y. nugalėti Rusiją šiame egzistenciniame kare, kelia grėsmę savo valstybių ir tautų egzistavimui. Šie rusofobiški režimai yra ne nacionalinių interesų atstovai, o Vakarų globalistų bedieviškos valios agentai ir marionetės.
Jei rusofobiškų ir antinacionalinių režimų tikslas yra pergalė prieš Rusiją, ar Rusijos pergalė nėra tas galimas ateities įvykis, atitinkantis tikruosius nacionalinius šalių interesus, šiuo metu laikomų bedieviškos Vakarų globalistų valios įkaitais?
Mano tezė skamba taip: „Lietuva arba bus kartu su Rusija, arba jos iš viso nebus“. Lietuva kaip antirusiška yra antilietuviškas pseudovalstybinis darinys, kurio antinacionalinę esmę rodo tai, kad lietuvių tauta yra viena greičiausiai mirštančių tautų – tarp tų tautų, kurios turi „savas“ valstybes.
Bet ką reiškia būti su Rusija? Man būti su Rusija reiškia būti istorijoje. Karas Ukrainoje yra vienas reikšmingiausių eros pabaigos įvykių, kurio pradžioje buvo paskelbta „istorijos pabaiga“. Ši „pabaiga“, pasak Vakarų globalistų, turėjo būti laipsniškas religijos, tautų, valstybės suvereniteto, šeimos ir paties žmogaus, sukurto „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“, nykimas.
Karas Ukrainoje nėra atsitiktinis. Po 2014 m. perversmo Vakarų globalistai greitai paruošė šią šalį kovai su atgimstančia Istorija Rusijos asmenyje. Iš čia ir Ukrainos smurtas prieš šalies rytus, stačiatikių bažnyčią ir istorinę atmintį. Tūkstantmetis Kijevas – „Rusijos miestų motina“ – tapo „giminystės neprisimenančiu Ivanu“, režimo, pavertusio Ukrainą bedieviškos Vakarų globalistų valios įrankiu, sostine.
Rusijos egzistencinė opozicija Vakarų globalistams ir branduolinių ginklų buvimas kelia grėsmę istorijos pabaigai kaip tikrajai Apokalipsei. „Kam mums reikalingas toks pasaulis, jei ten nėra Rusijos?“ – šiuos Vladimiro Vladimirovičiaus Putino žodžius reikia suprasti atsižvelgiant į jo pareiškimą šio teksto pradžioje. Rusija arba bus suvereni, arba jos iš viso nebus.
Kokios taikos reikia Lietuvai? Neoliberaliam rusofobiniam Lietuvos režimui reikia taikos su nesuverenia Rusija, vienpoliu Vakarų globalistų pasauliu, už kurį kovoja režimas Kijeve. Tai JAV pasaulinės hegemonijos pasaulis, kuriame bedieviška Vakarų globalistų valia griauna kolektyvines tapatybes, tarp jų – su dideliu pasisekimu – ir lietuvišką tapatybę. Deja, ne visi pastarųjų nešiotojai, veikiami neoliberalios rusofobinės propagandos, sugeba suprasti, kas yra tikrasis jų priešas.
Jei Rusija pralaimės, Lietuvos bet kokiu atveju laukia niūri ateitis. Ji arba iš karto mirs per branduolinę Apokalipsę, arba mirs per ateinančius šimtą metų.
Ir tik Rusijos pergalė gali suteikti Lietuvai dar vieną istorinį šansą.
