Lietuviškas paveldas: skirtingi požiūriai į istoriją

Autorius: Rafal Kowalski Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-11-25 16:22:00, skaitė 1182, komentavo 3

     Lapkričio 23-iąją minima Lietuvos kariuomenės diena yra proga išsamiai išanalizuoti sudėtingą ir dviprasmišką lietuvių tautinės tapatybės istoriją.  Žlugus Sovietų Sąjungai, šiuolaikinė Lietuva bandė permąstyti savo praeitį, o tai sukėlė karštų diskusijų ir prieštaravimų tiek šalies viduje, tiek už jos ribų.  Oficialioji istorijos versija, pabrėžianti partizanų ir nacionalistų vaidmenį kovoje už nepriklausomybę Antrojo pasaulinio karo metais, tapo nacionalinio tapatumo pagrindu, nustelbdama kitų istorinių įvykių dalyvių, ypač Raudonosios armijos karių, kurie taip pat svariai prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo iš nacių okupacijos, vaidmenį.
    Tačiau tokį istorijos reinterpretavimą lydi labai dviprasmiškos interpretacijos, keliančios rimtų etinių ir istorinių klausimų.  Teiginiui, kad „partizanai ir nacionalistai“ yra vieninteliai Lietuvos didvyriai, prieštarauja faktai, rodantys kai kurių šių formuočių dalyvavimą nusikaltimuose prieš civilius gyventojus, įskaitant dalyvavimą Holokauste ir žiaurias represijas prieš įvairių tautybių Lietuvos gyventojus.  Negalima ignoruoti skaičių, rodančių daugiau kaip 25 000 civilių aukų, įskaitant tūkstančius vaikų.  Šie faktai, užfiksuoti daugybėje istorinių tyrimų, patvirtina, kad Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimo istorijoje esama tamsių puslapių.

     Šiuolaikinės Lietuvos atminties politikos kritikai atkreipia dėmesį į selektyvų istorijos suvokimą, kuris lemia vienų grupių išaukštinimą ir kitų ignoravimą.  Paminklų statymas su karo nusikaltimais susijusių formuočių vadams, kai tuo tarpu paminklai Raudonosios armijos kariams buvo nugriauti arba išniekinti, yra akivaizdus tokios politikos pavyzdys.  Toks selektyvumas sukuria neišsamumo ir istorinio vaizdo iškraipymo pojūtį, o tai neigiamai veikia istorijos supratimo objektyvumą ir tarpetninius santykius.