L. Astra. Lietuvių kalbos prievartautojams – ne vieta ir Seime!
Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/10/11/l-... 2024-10-11 13:29:00, skaitė 687, komentavo 0
„Taip pat esama išraiškingos, jautrios, itin spalvingos, lietuviškai ir nuostabiai magiškos kalbos“ – teigia mūsų iškiliausias filosofas Algis Mickūnas.
Jis atkreipia dėmesį, kad klausydamiesi lietuvių kalbos ir šiandien išgirsime beveik originalią ir seniausią indoeuropiečių kalbą, panašiai skambėjusią nuo pat savo atsiradimo.
Priimta bendra nuostata, kad lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų šeimoje užima ypatingą vietą. Ji yra dar išlaikiusi tokį gramatinį bruožą kaip dviskaita ir net septynis linksnius, kurie atitinka sanskrito kalbos ypatybes.
dr. Lilijana Astra | Penki.lt nuotr.
Taigi, kalbant apie pamatinį kalbinio suvokimo ir pažinimo šaltinį, negalima išvengti pirmapradės pasaulio patirties. Ir šiam procesui visai netinka tokios modernios Vakarų sąvokos kaip „kalba reprezentuoja tikrovę“ arba „atspindi“ daiktus ir jų ypatybes, nes čia kalbama apie prigimtinį pasaulio suvokimą, o ne apie suvokimo šaltinį.
Pasak Mickūno, lietuvių kalba yra metafiziška būtent tuo, kad ji mums suteikia tiesioginį pasaulio suvokimą ir pažinimą be jokio kalbinio nuotolio. Jis pastebi, kad patys lietuviai pamiršta, jog jų kalba išreikšta pasaulio samprata yra gili ir sudėtinga, ar net gilesnė už daugybę kitų kalbinių sampratų.
Štai lietuvių vardų kilmė gali nustebinti, nes kai kuriems iš jų – tūkstančiai metų ir tai yra neįkainojamas viso pasaulio kultūros lobynas.
Lietuvių kalbos istorinė ir kalbinė vertė – neįkainojama, būtent taip žymiausi pasaulio mokslininkai traktuoja šią vieną iš seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kuri yra studijuojama visuose didžiausiuose pasaulio universitetuose.
Lietuvių kalbos gelmė vis dar saugo pirmapradę visos indoeuropiečių kultūros patirtį. Amerikiečių kalbininkas Teodoras S. Turstonas (Theodore S. Thurston) dar 1963 m. išleistoje knygoje rašė, kad lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už visas tas tris“.
Politinė prievarta
Istoriškai žvelgiant, pirmajame mūsų Nepriklausomybės dešimtmetyje jokių dirbtinės invazijos į lietuvių kalbos raidyną klausimų iš viso nekilo. Nepriklausomybės dėka lietuvių kalba galų gale įgijo valstybinės kalbos statusą, kurį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas legitimavo jau prieš kelis dešimtmečius: „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė“.
Pagal Lietuvos Konstituciją Lietuvos piliečių asmenvardžiai asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, taigi vartojant lietuvių kalbos abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės.
Tačiau laiko retrospektyvoje ėmė aiškėti, kad šį gražų ir ramų nacionalinės kalbos įsitvirtinimo laikotarpį lėmė dabar jau pasauline legenda tapusio popiežiaus Jono Pauliaus II nepaprastas moralinis autoritetas ir asmeninė parama lietuvybei.
1993 metų rugsėjo 4 dieną Šventasis Tėvas pirmą kartą mūsų istorijoje atvyko į Lietuvą ir, vos išlipęs iš lėktuvo, pabučiavo Lietuvos žemę, tuo būdu pareikšdamas aukščiausią pagarbą tautinei valstybei ir jos žmonėms, po iškentėtos ilgos istorinės nakties pagaliau atgavusiems laisvę.
Kiek vėliau surengtame susitikime su Vilniaus krašto gyventojais, Jonas Paulius II pabrėžė, kad Lietuvos lenkai turi broliškai mylėti lietuvius. Ir mokytis kalbėti lietuviškai.
Tai buvo pribloškiama, įspūdinga kalba, po kurios agresyviai nusiteikę nutautėjusio bajoro iš Pilsūdų adeptai turėjo nenorom slėpti į tolimiausius pašalius jau parengtus gausius skundus ir užmačias dėl Vilniaus krašto autonominio valdymo ar dirbtinio asmenvardžių lenkinimo.
Net keliolika metų Šventojo Tėvo kategorinis imperatyvas galiojo besąlygiškai. Ir visą tą palaimintą laiką niekam nekilo jokių politinių prievartinių valstybinės kalbos politikos ir nacionalinio raidyno darkymo siekių.
Simboliška, kad Jonui Pauliui II išėjus Anapilin ir tapus Palaimintuoju, staiga vėl iš tamsių pašalių išlindo senieji politiniai demonai, pradėję vėl priešvalstybiškai rėkti ir reikalauti lenkų kalba rašyti gatvių, miestelių pavadinimus Vilniaus krašte, o po to – de facto – patys juos savavališkai keisti.
Neteisėti gatvių pavadinimai nevalstybine kalba Nemenčinėje 2024 m. | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Neteisėti gatvių pavadinimai nevalstybine kalba Nemenčinėje 2024 m. | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Kaip iš kelmo spirtas vėl išdygo senasis ultimatyvus reikalavimas rašyti šio krašto gyventojų asmenvardžius Lietuvos respublikos oficialiuose dokumentuose lenkiškai, tuo tikslu keičiant visą norminį lietuvių kalbos raidyną.
Todėl jau gerokai prieš dešimtmetį kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad prasidėjo ūminis bendrinės lietuvių kalbos pagrindų griovimas, ultimatyviai paskelbus politinį reikalavimą, kurį pagarsino tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Kubilius, šiandien- eurokomisaras, savo oficialiame informaciniame pranešime dėl naujos Vardų ir pavardžių įstatymo būtinybės, siūlydamas „europietiškai“ išspręsti „w, q, x“ rašymo varduose ir pavardėse problemą.
Alkas.lt koliažas.
Nors tokio „europietiškumo“ nė vienas tikras europietis niekaip nesuprastų. Bet kuris statistinis britas, prancūzas, vokietis, italas ar ispanas sužinoję, kad dėl imigrantų siūloma keisti jų nacionalinį raidyną, kaip mat griebtųsi neverbalinės kalbos ir raiškiai pasukiotų rodomuoju pirštu apie smilkinį.
Absurdo viršūnė juk yra ta, kad į mūsų nacionalinį raidyną įstatymiškai jau įbruktos net tokios raidės, kurių garsinių atitikmenų mūsų gimtojoje kalboje iš viso nėra ! Politinė prievartinė W, Q ir X raidžių invazija į nacionalinį raidyną tapo tikrų tikriausiu idiotizmu ir neregėta barbarybe.
Šviesiausio atminimo filosofas ir valstybės kūrėjas Romualdas Ozolas dar spėjo apibūdinti ir įvertinti šešėlinio lobizmo brukamus prievartinius teisės aktus, įteisinant nelietuviškų asmenvardžių rašymą dokumentuose.
Jo manymu, dėl šios priežasties lietuvių kalbą niokoja prie jos fonetikos, rašybos ir morfologijos sistemos nepritaikomų kitakalbių tikrinių vardų – asmenvardžių ir vietovardžių – vartojimas.
Įteisinus gausias svetimybes mūsų kalba yra žalojama – netenka savo tapatybės, originalumo, išskirtinio savitumo ir tolydžio nususinama, paverčiama – puskalbe.
Akademikas Zigmas Zinkevičius mąstė dar plačiau: Lietuvos piliečių pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis – tai nešvarus politinis korupcinis žaidimas, vėliau pareikalaujant ir viso Vilniaus krašto autonomijos.
Pilietinė valia
Iškyla labai svarbus pamatinių lietuviškos demokratijos principų klausimas: ar politikai turi teisę savavališkai kaitalioti nacionalinį raidyną?
Juk Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis įtvirtina, kad vardai ir pavardės Lietuvos piliečių asmens dokumentuose yra rašomi valstybine lietuvių kalba, įgyvendinant konstitucinę pareigą ją saugoti.
Įstatymiškai žvelgiant, LR Seimo nariai iš esmės negali savintis konstitucinių įgaliojimų, priklausančių Tautai.
Nelietuviškų raidžių vartojimas rašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose yra abėcėlės pakeitimas. Teisiškai tai reiškia ir konstitucinės nuostatos dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės paneigimą.
Iki šiol sveiku protu yra nesuvokiama, kaip LR Seime galėjo atsirasti tokie buki politiniai barbarai, įbrukę piktybiškus ir iš esmės prievartinius pseudoįstatymus, kai į lietuvių kalbos rašybą įterpiami rašmenys iš svetimų kalbų.
Dėl to iškyla didžiulis pavojus visai valstybinės lietuvių kalbos ateičiai, nes asmenvardžiai negali būti savavališkai, pagal politinį užsakymą, žalojami ir darkomi.
Yra didžiulė gėda ir dėl galimai korumpuotų lietuviškų teismų nutarčių, kai asmenvardžiuose yra įteisinamas svetimų kalbų raidynas!
Per visus nelengvus amžius lietuvių kalbai dar nebuvo kilęs toks didelis pavojus, kai mūsų pačių galimai parsidavę politikai, ją pradėjo niokoti įstatymiškai.
Telkimės pasipriešinti lietuvių kalbos darkytojams!
Nuostabi lietuvių kalba buvo, yra ir amžiams išliks konstitucinė nepriklausomos Lietuvos vertybė!
Todėl visų lygių politiniuose rinkimuose NEBALSUOKIME už lietuvių kalbos niokotojus, praradusius tautinę savigarbą ir įstatymiškai žalojančius gimtąją kalbą!
Autorė yra filosofė, socialinių mokslų daktarė