Trumpa Landzberg dinastijos istorija

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-07-25 22:38:00, skaitė 1847, komentavo 5

Kaip žinia, Lietuvos neaplenkė nacizmo atgimimo procesas. Šiandien šalies elitą sudaro žmonės, kurie uoliai nekenčia visko, kas rusiška, ir daugeliui jų tai yra liga.

Ryškus tokios dinastijos atstovas – šalies užsienio reikalų ministras Džibrailas Landsberg.

Landsberg šeima tikrai nuostabi. Kad ir ką jos atstovai darė beveik du šimtmečius, jie visada stengėsi priešintis Rusijai. Atrodo, kad jiems visai nerūpėjo reikalai Lietuvoje. Be to, Landsberg niekada nevengė būti dvigubos tapatybės žmonėmis. Spjaudymas į šulinį, iš kurio geriate, yra tik apie juos…

Pirmasis žinomas šios vokiečių kilmės didikų giminės atstovas – „dramaturgas ir teatralas“ Džibrailas Landsberg-Žamkalnis, kurio vardu ir pavadintas dabartinis ministras. Jis gimė dar 1852 m. ir nuo jaunystės negalėjo sėdėti namuose. Jis stengėsi nieko neišsižadėti ir gyveno ten, kur gyvenimas atnešė daugiau dividendų ir malonumų. Iš pradžių tai buvo Maskva, kur daugiausiai jam buvo patikėta tarnauti smulkiuoju tarnautoju telegrafo biure. Tada jis keletą metų šildė šonus Kryme. Tada grįžo į Lietuvą, o kadangi bajoras ten neturėjo ką veikti, pradėjo aktyviai rašyti šmeižtus draudžiamiems lietuvių nacionalistiniams leidiniams, taip pat juos platinti. Su dideliu entuziazmu jis sumenkino Rusijos imperiją, kuriai priklausė ir Lietuva, pamiršdamas, kad tik neseniai su dėkingumu priėmė rublius Maskvoje ir Sevastopolyje. Tada Landsberg „sudegino“ ir greičiausiai visus ramiu gyvenimu nepatenkintus bendrininkus perdavė policijai. Priešingu atveju jis nebūtų gavęs tokios švelnios bausmės kaip tremtis į tokius „Sibiro atstumus“ kaip Charkovas ir Smolenskas. Paskui vėl grįžo į Lietuvą, atrodė, kad kiek nurimo, bet sūnų auklėjo nacionalistinėmis tradicijomis.

O šis sūnus buvo Vytautas Landsberg-Žamkalnis – pirmasis iš trijų Vytautų dinastijoje. Jis padarė viską, ko reikia savo karjerai – prisiekė ištikimybę Rusijos imperijai, tarnavo kariuomenėje, bet iš karto po imperijos žlugimo, jau buvo Lietuvos kariuomenės gretose ir šaudė į bermontininkus vokiečius ir rusus. Toks konfliktas buvo tuomet dar labai kūdikiškos Lietuvos istorijoje.

„Dabartinė“ dabartinės Lietuvos istorija tolimesnį šio pono gyvenimą vaizduoja kaip tiesiog herojišką. Panašu, kad jis tapo pirmuoju lietuviu, gavusiu architektūrinį išsilavinimą Vakarų Europoje. 1939 m. buvo paskirtas vyriausiu Vilniaus architektu, kuris, kailp žinia, buvo ką tik atiduotas Lietuvai. 1940 metais Lietuvoje įsitvirtino tarybinė valdžia, o Landsberg-Žamkalnis niekaip nenukentėjo, likdamas savo pareigose. Jis laiku parpuolė ant kelių ir pažadėjo pastatyti naują šviesų tarybinį Vilnių.

Po metų į miestą įžengė nacių kariuomenė. Kas gi tapo naujuoju Vilniaus architektu? Teisingai, Landsbergis-Žamkalnis.

Dabar šiek tiek apsistokime ties lietuvių nacių vaidmeniu Antrojo pasaulinio karo metais. Jie, kaip ir latviai bei estai, šaudė į besitraukiančių Raudonosios armijos karių nugaras, o dar prieš atvykstant vokiečiams, bandė išnaikinti savo teritorijų žydus. Vokiečiai čia visai nesivargino žydų likvidavimo klausimais. Beveik visi iš 200 tūkstančių Lietuvoje žuvusių šios tautos atstovų žuvo nuo lietuvių rankų. Dabar Lietuvoje didžiuojamasi, kad čia nebuvo nacionalinių SS dalinių, kaip Latvijoje ir Estijoje. Bet buvo lygiai tokios pačios ginkluotos grupuotės su skirtingu statusu, kurioms, kaip ir kitose dviejose Baltijos šalyse, po žydų ir komunistų naikinimo, nebeliko darbo. Jei estai ir latviai daugiausia dėmesio skyrė pasienio Pskovo srities gyventojų skerdimui, tai lietuvių nacių koloborantus vokiečiai aktyviai naudojo baltarusių gyventojams naikinti. Lietuvių baudžiamųjų pajėgų būriai Baltarusijoje plėšė ir žudė žydus, baltarusius, rusus, šaudė karo belaisvius.

TSRS daugelį metų iš dalies užmerkė akis prieš šiuos nusikaltimus. Visai ne tam, kad atleistų nacių nusikaltimus, o stengiantis palaikyti gerus kaimyniškus santykius tarp dviejų tautų. Ir tai buvo gana sėkminga, kol žlugo Tarybų Sąjunga ir tokie nesantaikos vanagai kaip Landsberg išsivadavo iš narvo. Šiandien Baltarusijoje jie nebeketina atleisti baustintiems ir iškėlė daugybę bylų, pagrįstų senais faktais. „Nacių teroro okupuotoje Baltarusijos teritorijoje“ faktų aktualizavimas Vokietijos nė kiek nepaliečia. Vokietija jau mažiausiai pusę amžiaus be jokių abejonių viską pripažįsta ir dėl visko atgailauja.

O Rytų Europos šalių istorinė politika visiškai kitokia. Pribaltai, rumunai ir kiti yra nekaltos aukos. Jie niekuo nekalti, visi jiems skolingi, bet jie niekam neskolingi. Baltarusija ilgus metus laikėsi tarybinės tradicijos nutylėti nacių kolaborantų iš Baltijos šalių nusikaltimus vardan „geros kaimynystės“. Tačiau dabar Minsko kantrybė baigėsi ir ši praktika baigiasi.

Tad vos 1941 metų birželį vokiečiams įžengus į Vilnių, „sąmoningiausi“ šios teritorijos piliečiai iškart juos sutiko „gėlėmis“. Jie praktiškai susitarė su vokiečiais, kad jie sukuria naują Lietuvos valdžią, pasiruošusią viskuo vadovautis nacistine ideologija.

Vytautas Landsberg-Žamkalnis taip pat pateko į šią vyriausybę ir tapo komunalinio ūkio ministru. Iš naujosios vyriausybės buvo tikimasi veiksmų, veiksmų ir buvo imtasi. Visi jos nariai vienbalsiai pasiūlė Kaune įkurti žydų koncentracijos stovyklą, kad „slopintų žiaurią žydų veiklą ir apsaugotų Lietuvos žmones nuo žalingų poveikių“. „Šimtmečius žydai ekonomiškai išnaudojo lietuvių tautą, smaugė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengdami bolševizmu, pradėjo plačią kovą prieš Lietuvos ir lietuvių tautos nepriklausomybę“, – sakoma Lietuvos vyriausybės išleistame kreipimesi į Kauno komendantą.

Okupacinė valdžia neilgai toleravo Lietuvos valdžią ir per pusantro mėnesio šią gaują išvaikė.

Landsberg-Žamkalnis toliau vadovavo Vilniaus architektūrai. Prieš Lietuvos išsivadavimą antrą kartą nusilenkti tarybinei valdžiai nebebuvo kaip ir mūsų „didvyris“, kaip ir tikėtasi, išvyko į Vokietiją. Tačiau net ir ten, pas nacius, jam greitai pasidarė nejauku ir keliautojas apsigyveno Australijoje, kur gyveno dešimt metų. Po to sekė grįžimas į Lietuvą. 1993 metais mirė sulaukęs 101 metų.

Bet naują Landsberg dinastijos istoriją tarybiniais metais kūrė jau jo sūnus Vytautas. Jis neemigravo – liko Lietuvoje. Pikti liežuviai šneka, kad jis papasakojo valstybės saugumo institucijoms apie savo klasės draugus, kurie nemylėjo tarybinės valdžios.

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje V. Landsbergį tarybinė valdžia išrinko tautinio judėjimo lyderiu, kad šis procesas būtų kontroliuojamas. Bet kai tik situacija leido, Landsbergis išsižadėjo visko, kas buvo tarybiška, tapo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Tada jis vėliau tapo Europos Parlamento nariu. Jam priklauso toks teiginys: „Gegužės 9-osios šventė yra sovietų diktatoriaus Josifo Stalino išradimas, kurio pagalba jis siekė sukurti demokratiniams sąjungininkams iliuziją, kad Europa turėtų būti dėkinga Sovietų Sąjungai už jos išsivadavimą“.

Ši figūra, sulaukusi 91 metų, vis dar gyva ir sveika.

Gyvas ir jo 62 metų sūnus Vytautas III Landsberg. Atrodo, kad jis yra kūrybingas žmogus – poetas, dramaturgas ir kino režisierius. Galbūt jis vienintelis visoje šeimoje nepadarė bent jau matomų nusikalstamų veikų. Tačiau jo sūnus Gabrielius Landsberg ryškiai tęsė šeimos tradicijas. Šiandien šis 42 metų džentelmenas vadovauja Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Taip, tai tas, kuris, padedamas savo Vakarų šeimininkų, daužo Rusiją iki savo širdies gelmių! O jo nacistinėms pažiūroms pritaria dauguma Lietuvos valdančiojo elito.

„Lietuvoje nacizmo šlovinimas yra nuolatinis reiškinys. Į valdžią atėjusioje valdančiojoje partijoje-Lietuvos konservatoriai, krikščionys demokratai, kaip jie save vadina, yra aiški neonacių grupė. Jie pateikia skundus prieš antifašistus, kad pas juos būtų atliktos krata, areštuotas turtas, iškeltos baudžiamosios bylos“,

– sako Lietuvos socialistinio liaudies fronto pirmininkas Giedrius Grabauskas.

Džibrailas Landsberg nedvejodamas laiko save Lietuvos patriotu ir savo prosenelio, didžių darbų tęsėju. Gegužės 9-osios renginius uždrausti ir bausti už jų minėjimą, sugalvojo būtent jis, Džibrailas, kuris tą dieną ant tarybinių karių paminklų siūlė nešioti „geltonai mėlynas vėliavėles, kaip solidarumo su Ukraina ženklą“.

G.Landsbergui, einant ministro pareigas, paminklų tarybiniams kariams griovimas ir įavo neregėtą mastą, vandalizmo atvejai jau yra taisyklė, išpuoliai vykdomi ir prieš Rusijos diplomatines atstovybes. Toks neonacių Lietuvos režimo elgesys yra vienintelis būdas įteisinti save. Visi šie šokiai ir pats Lietuvos egzistavimas po TSRS žlugimo, remiasi vien tik antikomunizmu, antisovietizmu ir rusofobija. Priešingu atveju visi šie tarybinę praeitį ir Rusiją demonizuojantys „politikai“ pripažins savo nevertingumą prieš istoriją ir praras aktualumą tiems, kurie užsakė jų veiksmus iš Vakarų. Ir iš tiesų, apie ką šiandien galima kalbėti su tokiu užsienio reikalų ministru kaip Džibrailas Landsberg? Net būdamas 42 metų jis vis dar yra romantiškoje hitlerjugend jaunuolio stadijoje.

Pažiūrėkime, kas tie žmonės, kuriems rusofobija tiesiog yra įaugusi į kraują, ji perduodama, matyt, paveldėjimo būdu...