Gintautas Sakalauskas: Mūsų bausmių vykdymo sistema ginasi nuo humaniškumo daigų

Autorius: Bernardinai.lt Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/stra... 2016-04-22 10:32:14, skaitė 2027, komentavo 1

LDiena: iš faceboke komentarų viena mano liberalių pažiūrų kolegė pareiškė kad "Tokių straipsnių daugiau reikėtų Delfi." Tačiau reikėtu brangiai draugei paaiškinti, kad tokiais straipsniais delfi nesuinteresuotas, kadangi jis (delfi) aptarnauja valdantį režimą ir ne jo kompetencija pateikinėti rimtą informacija - jie tik pletkus moka stumdyti.

Masinio manipuliavimo priemonės (MMP), tokie kaip delfis, minios-elito sistemoje atlieka esminę režimo palaikymo: jie reikšmingus visuomenei dalykus pateikia kaip mažmožius, o visiškai nereikšnimgus ir neaktualius, kaip grandiozinės reikšmės įvykius. Taip nukreipiamas žmonių dėmesys ir energija ir neleidžiama ivykti reikšmingoms permainoms.

Gintautas Sakalauskas: „Mūsų bausmių vykdymo sistema ginasi nuo humaniškumo daigų“

Šiandien Lietuvos įkalinimo įstaigose už padarytus nusikaltimus kali beveik 9 tūkstančių žmonių. Šis skaičius, palyginti su kitų Europos valstybių statistika, kiek įkalintų asmenų tenka 100 tūkst. gyventojų, yra didžiausias Europoje, nors, kaip teigia specialistai, nusikaltimų statistika Lietuvoje nėra niekuo išskirtinė.

Kodėl bausmė mūsų šalyje labai dažnai suprantama kaip laisvės atėmimo sinonimas? Kodėl kasmet vis ilginami įkalinimo bausmių terminai ir taip mažai kalbama apie nusikaltimą padariusio žmogaus integraciją į visuomenę? Ar Lietuvos bausmių sistemoje yra mąstoma apie ilgalaikę perspektyvą? – apie tai pokalbis su socialinių mokslų (teisės) daktaru, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentuGintautu Sakalausku.

Mūsų visuomenėje, ypač po didelį rezonansą sukėlusių nusikaltimų, vis pasigirsta kalbų apie mirties bausmės grąžinimo būtinybę, per mažas bausmes nusikaltėliams ar per geras jų laikymo sąlygas kalėjimuose. Kaip galima paaiškinti tokią reakciją?

Tokia reakcija yra sena kaip žiniasklaida, nes apie didžiąją dalį nusikaltimų visuomenė sužino iš žurnalistų. Visose šalyse, kur žiniasklaida yra laisva rašyti ką ir kaip nori, manoma, kad kriminaliniai įvykiai gyventojus labai domina, tokios žinios pritraukia jų dėmesį ir tokiu būdu galima išsikovoti savo pozicijas, iš to uždirbti ir pan.

Kodėl aš kalbu apie žiniasklaidą? Todėl, kad žiaurių kriminalinių faktų, pateikiamų žiniasklaidoje, yra neatsakingai daug. Tai šokiruoja visuomenę, sukelia baimę, kurią labai sunku valdyti, todėl žmonėms dažnai atrodo, jog viskas aplink tik blogėja.

Tačiau mūsų visuomenėje nusikaltimai, dėl kurių galima sukelti rezonansą, įvyksta nuolatos, tokių įvykių būta ir prieš penkerius, ir prieš dešimt, ir prieš dvidešimt ir net prieš penkiasdešimt metų, tik žmonės juos greitai pamiršta. Juk žiniasklaidą tai domina labai trumpą laiką, o kiekvienas naujas nusikaltimas pateikiamas su didele išmone ir entuziazmu.

Tuo tarpu Lietuvos statistika rodo, kad sunkių nusikaltimų mūsų šalyje kasmet mažėja. Ypač tai galima pastebėti per pastaruosius penkerius metus. Taip pat mažėja sunkių smurtinių nusikaltimų, o bendras nusikalstamumas išlieka panašus. Taigi, galima teigti, kad žiniasklaida visuomenę gąsdina nepagrįstai bei šališkai, nes šalia informacijos apie žiaurius nusikaltimus, kurių yra ir visada bus, nepateikia objektyvios statistinės informacijos.

O iš kur kyla noras griežtinti bausmes – ilginti įkalinimo terminus ar net grąžinti mirties bausmę?

Iš dalies tai natūralu, mat žmonės nori saugumo ir jiems atrodo, kad nusikaltėlio įkalinimas, geriausiai ilgesniam laikui, užtikrina jų pačių saugumą. Neseniai pasirodė pranešimas, jog planuojama griežtinti bausmes už gyvūnų kankinimus, taip pat ir ilginant įkalinimo bausmę. Dauguma turbūt jau pamiršo, jog šias bausmes sugriežtinti siūlantis projektas jau buvo parengtas vos prieš keletą metų, kai grupė jaunuolių nuo tilto numetė šunį. Tai buvo didelio dėmesio visuomenėje, ypač žiniasklaidoje sulaukęs įvykis, ir teisinė sistema reagavo žaibiškai bausmes griežtinančiais projektais. Tačiau šiandien realaus pagrindo dar labiau griežtinti bausmę už tokį nusikaltimą tiesiog nėra. Problema ta, jog mūsų posovietinėje visuomenėje vis dar įsigalėjęs suvokimas, jog geriausias būdas nusikalstamumui mažinti yra griežtos bausmės, o įkalinimas – veiksmingiausia priemonė.

Politiniuose sprendimuose Lietuvoje nėra profesionalų teisininkų, kriminologų, socialinių darbuotojų bei kitų organizacijų atsvaros, kurios sustabdytų tokias tendencijas. Tarkime, Vokietijoje, jei yra analogiškas atvejis, kai be racionalių argumentų bandoma griežtinti bausmes, teisėjų asociacija pasakytų, jog toks sumanymas neteisingas, populistinis, neatneš jokių teigiamų rezultatų, o šiuo metu taikomos bausmės yra pakankamos. Arba organizacijos, dirbančios su jaunimu ir vienijančios ne tik socialinius darbuotojus ar pedagogus, bet ir teisėjus bei prokurorus, taip pat pasakytų, jog toks įstatymo pakeitimas yra neteisingas. Juk jaunimui būdinga peržengti tam tikras ribas, nors jų negalima pateisinti, tačiau būtina suprasti. Tad šiuo atveju bausmių turi būti, bet jų griežtinimas nepakeičia situacijos iš esmės. Analogiškoje situacijoje sureaguotų ir rimtoji Vokietijos žiniasklaida, kurioje būtų pateikta analizė bei komentarai, kodėl griežtinti bausmę Vokietijos visuomenei yra nenaudinga.

Tuo tarpu Lietuvoje profesionalų atsvaros nėra, nors egzistuoja ir teisininkų, teisėjų, kriminologų ar socialinių darbuotojų asociacijos, tačiau jos niekada nėra viešai pasakiusios, kad bausmių griežtinimo karuselė niekur neveda. Juk jei vadovausimės principu „daugiau to paties“, kada nors sistema bus tokia iškreipta, kad mes nebežinosime, kodėl, pavyzdžiui, už tyčinį žmogaus nužudymą bausmė yra vienokia, o už neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant kelių eismo taisykles – didesnė.

Kodėl bausmių griežtinimas niekur neveda?

Dabartinė statistika rodo, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo tiek daug kalinių kaip per pastaruosius dešimt metų. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį įkalinimo trukmė niekada nebuvo tokia ilga kaip šiuo metu. Iki šiol dar niekada lygtinai nebuvo paleidžiama tiek mažai žmonių kaip dabar. Ir niekada Lietuvoje taip neaugo kalinių skaičius (pagal kalinių skaičių 100 tūkst. gyventojų pirmaujame Europoje, o mus lenkia tik Rusija ir Baltarusija), nors nusikalstamumo rodikliai to neatspindi. Beje, Skandinavijos šalyse, Nyderlanduose ar Vokietijoje nusikaltimų registruojama kur kas daugiau, tačiau į kalėjimus patenka daug mažiau žmonių.

Turint galvoje šią Lietuvos statistiką, tenka pripažinti, kad bausmės griežtinimas – kultūros dalis. Jei taip ir toliau, kaip iki šiol kad buvo, dvejų metų įkalinimo bausmė automatiškai bus keičiama ketverių metų bausme ir pan., ši sistema pateks į aklavietę. Juk žmonės, kurie daugeliui metų atsidurs izoliacijoje, patirs ne teigiamą, bet, priešingai, neigiamą poveikį, vadinasi, jie bus dar labiau dezintegruoti. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad įkalinimo sistemos išlaikymas visuomenei labai daug kainuoja, o poveikis – priešingas, nei tas, kurio visuomenė turėtų norėti.

Blogiausia, kad griežtinant bausmes išvengiama realių pokyčių, nes įsivaizduojama, jog bausmės pailginimas yra ilgalaikis sprendimas, nors tai netiesa. Tačiau tokiu būdu yra nuraminami tie, kas nori pokyčių, kuriems svarbu, kad mūsų visuomenėje būtų mažiau agresyvumo, patyčių, gyvūnų kankinimo ar mirčių keliuose. Būtent taip išties rimti sprendimai, kurie yra labai sudėtingi ir kompleksiški, nustumiami į šalį ir paliekamas tik sankcijų griežtinimas. Būtent todėl mūsų kalėjimai perpildyti, kalinių gyvenimo sąlygos yra pasibaisėtinos, o Lietuva viena po kitos pralaimi bylas Europos žmogaus teisių ir nacionaliniuose teismuose.

Ar galima sakyti, kad visuomenė, kurioje įkalinimo bausmė taikoma tik išimtinais atvejais, o didžiausias dėmesys skiriamas alternatyvioms bausmėms, vertybine prasme yra brandi, nes žiūri ne tik į nusikaltimą, bet ir į žmogų? Ir atvirkščiai: visuomenė, kurioje pagrindinė bausmė yra įkalinimas, žmogaus, padariusio nusikaltimą, vertė yra niekinė?

Visiškai sutinku. Kalbėdamas apie skirtingų šalių kultūrų skirtumus dažnai miniu tokį pavyzdį: Antrojo pasaulinio karo metais naciai visą olandų inteligentiją, įskaitant ir baudžiamosios teisės ekspertus, susodino į kalėjimus. Kai karui pasibaigus šie žmonės buvo išlaisvinti, Nyderlanduose, kurie ir tuo metu garsėjo savo liberalumu, atsirado žmonių karta, kuri suprato, kas yra kalėjimas. Nuo to laiko įkalinimo bausmė šioje šalyje taikoma labai retai.

Lietuvoje taip pat yra daug žmonių, kurie sovietmečiu buvo įkalinti ar ištremti, vadinasi, turėję represinę patirtį, tačiau susidaro įspūdis, kad tai suteikia priešingą reakciją – patyrę skausmą jie nori matyti kenčiančius ir kitus. Kai olandai suvokė, jog kalėjimas yra blogis ir reikia jo vengti, o įkalinimo bausmę taikyti tik išimtiniais atvejais, kai tai neišvengiama, pas mus įkalinimas tapo bausmės sinonimu.

Pavyzdžiui, Vokietijoje 80 proc. visų bausmių sudaro baudos, tuo tarpu Lietuvoje, kai žmogus nubaudžiamas ne įkalinimo bausme, bet bauda, žiniasklaidoje rašoma, jog nusikaltėlis „išsisuko“, o teismas jam buvo „gailestingas“. Ką daryti, kad toks požiūris pasikeistų – labai sudėtingas klausimas.

Nusikaltimą padaręs žmogus Lietuvoje dažniausiai yra suvokiamas kaip užkietėjęs banditas, bet ne tas, kuriam visų pirma reikalinga pagalba. Apie kokią pagalbą kalbama? Juk toks požiūris būtų suprastas kaip nepagarba, niekinimas nukentėjusios pusės.

Išties čia esama didelės įtampos, nes nusikaltimas jau įvykdytas, o aukų skausmas sunkiai pamatuojamas, ypač tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė. Tad aukos interesų turi būti paisoma. Tačiau valstybė yra ne tik nukentėjusiųjų, bet ir kaltininkų. Todėl jei aukos sako, kad kaltininkui turi būti įvykdoma griežčiausia bausmė, nebūtinai turi būti jų klausomasi, nes aukos nėra visa valstybė bei visuomenė. Juk, aukoms reikalaujant ilgo įkalinimo, už tai moka visa visuomenė.

Tarptautiniuose teisės aktuose pripažįstama, kad įkalinimas yra žalingas, nors kartais ir neišvengiamas. Tai – neginčijamas faktas. O už tą žalą, kurią patirs žmogus įkalinimo įstaigoje praleidęs, tarkime, 10 metų, o paskui vėl nusikals prieš kitą auką, taip pat mokės visa visuomenė.

Taigi, pagalba nuteistiesiems nėra savitikslis dalykas, nuolaida ar privilegija, bet pačios visuomenės interesas. Tikslas turėtų būti visų žmonių integracija. Šalys, kurios ilgesnį laiką gyvena demokratinėmis sąlygomis, suvokė, kad nusikalstamumas niekur nedingsta, tačiau svarbiausia – kaip surasti visuomenei tinkamiausius, racionalius būdus integruoti nusikaltusį asmenį į visuomenę, o ne vadovautis keršto troškimu baudžiant jį daugeliu įkalinimo metams. Yra ir „užkietėjusių banditų“, bet tokių yra vos keli asmenys iš dešimčių tūkstančių.

Akivaizdu, kad nusikaltimą padariusiems žmonės reikia pagalbos, juk jų nusikalstamas elgesys dažniausiai yra susijęs su problemomis – nusikalsta, nes yra priklausomas, patyręs prievartą, neturi socialinių įgūdžių ir t. t. Tad padėti, o ne izoliuoti – toks turėtų būti visuomenės požiūris, juk anksčiau ar vėliau viskas sugrįžta jai atgal. Kartais padėti yra neįmanoma arba žmogus nenori, kad jam būtų padedama, tačiau tikrai niekas nesidžiaugia būdamas nuteistas ir tik labai retas nori toliau likti nusikaltėliu.

Ar galima sakyti, kad Lietuvoje kalėjimai neatlieka integracijos, o tik izoliacijos funkciją?

Lietuvos įkalinimo įstaigose pagalba žmogui daugiau ar mažiau yra atsitiktinė, o ne sistemos dalis, mat įkalinimas orientuotas į pasyvų atsėdėjimą. Įkalinimo sistemoje yra labai mažai galimybių užsiimti pozityvia veikla, per mažai darbuotojų, kurie galėtų tikslingai dirbti su įkalinimo bausmę atliekančiais asmenimis bei skatinti jų integraciją.

Tuo tarpu daugelyje Vakarų šalių, kuriose pati sistema yra aktyvi ir motyvuoja įkalintus asmenis pozityviai veiklai, skatina jų pokyčius, čia ir rezultatai žymiai geresni. Tačiau svarbiausia yra principinė nuostata, jog įkalinimas žalingas, nors kai kuriais atvejais jis ir neišvengiamas. Todėl sistema turi veikti taip, kad kiek įmanoma labiau sumažintų šią žalą ir būtų orientuota į žmogaus gyvenimo perspektyvą po bausmės atlikimo.

O koks procentas teisiamųjų nubaudžiama įkalinimu?

Apie 30 proc. visų teisiamųjų Lietuvoje įkalinama. Dar 30 proc. skiriamos baudos, o likusiai daliai – alternatyvios bausmės. Tiesa, be minėtų 30 proc., dar apie 10 proc. sudaro arešto bausmė, vadinasi, taip pat, nors ir trumpalaikis, tačiau įkalinimas. Tad turime jau 40 proc. įkalintų žmonių. Taip pat ir tam tikrų bausmių nevykdymas gresia areštu. Taigi, jei žmogus vengia sumokėti baudą, galiausiai teismas jam skiria areštą. Tad galutinis rezultatas – maždaug pusė visų nuteistųjų atsiduria už grotų.

Bet jei kalinių įkalintųjų asmenų skaičius nemažėja, nors, kaip teigėte, nusikaltimų skaičius neauga, peršasi išvada, kad pati įkalinimo sistema yra neveiksminga. Ar Lietuvos teisinėje sistemoje matote pokyčių, kuriais būtų siekiama nusikaltimą padariusiam žmogui suteikti pagalbą?

Prieš tejus metus Lietuvoje įsigaliojo Probacijos įstatymas, kuris suteikia galimybę labiau individualizuoti darbą su asmenimis, kuriems laisvės atėmimas buvo atidėtas arba kurie iš įkalinimo įstaigų buvo paleisti lygtinai – anksčiau laiko. Tad probacijos tarnybų užduotis – išsiaiškinti žmogaus socialinę padėtį ir jam padėti lengviau integruotis į visuomenę, o ne tik jį kontroliuoti.

Tačiau problema ta, kad priemonių bei įrankių, kurie būtini probacijos darbuotojams, jie neturi. Pavyzdžiui, konsultacija dėl skolų grąžinimo – tai paslauga, kuri Vakarų valstybėse yra plačiai siūloma. Ji labai svarbi, mat išėjęs iš įkalinimo įstaigos žmogus dažnai neturi jokio supratimo, kaip gyventi, kad galėtų grąžinti skolas ir pajėgtų išgyventi iš to, ką gauna. Šioje situacijoje akivaizdu, jog žmogui reikalinga pagalba, tačiau Lietuvoje tokios paslaugos neteikiamos. Lygiai taip pat mažai dėmesio skiriama konsultacijoms dėl įsidarbinimo, socialinių pašalpų, teisės į būstą bei kitų klausimų, kurie yra itin svarbūs, o jų išsprendimas ar palikimas savieigai gali turėti didelės reikšmės ne tik laisvėn sugrįžusio asmens gyvenimui, bet ir pačiai visuomenei. Arba gydymasis nuo priklausomybių – mūsų įkalinimo įstaigose labai mažai dėmesio skiriama šiai problemai, nors ji yra viena dažniausių nusikaltimų padarymo priežasčių.

Vilniuje tokias konsultacijas neseniai pradėjo teikti „Caritas“, tiesa, tik vykdydamas Europos Sąjungos projektą, nes Lietuvos valstybei tai neatrodo svarbu ir ligi šiol nėra sukurta sistemingo ir nuoseklaus svarbias socialines paslaugas teikiančių nevyriausybinių organizacijų finansavimo sistema. Taip pat yra dar kelios organizacijos, tiesiogiai dirbančios su iš įkalinimo įstaigos grįžusiais žmonėmis. Tačiau Alytuje, Marijampolėje ar Kaune tokios paslaugos neteikiamos. Šio projekto darbuotojai patys važiuoja į Pravieniškes ir ten dirba su į Vilniaus regioną grįšiančiais nuteistaisiais.

Arba vadinamųjų „pusiaukelės namų“ problema. Juk į laisvę išėjęs žmogus, neturėdamas kur prisiglausti, gali prisiglausti „Carito“ ar savivaldybės nakvynės namuose. Tačiau savarankiško gyvenimo tiesiai iš nakvynės namų pradėti jis nesugebės. Tam reikia tarpinių namų, kur su kitais žmonėmis, prižiūrimas socialinio darbuotojo, pamažu jis ugdytų savarankiško gyvenimo įgūdžius. Tačiau tokių namų Lietuvoje nėra. Tuo tarpu Vokietijoje 20 proc. nuteistųjų iškart keliauja ne į kalėjimą, o į tokio tipo įstaigas, kuriose dienos metu jie laisvai dirba, mokosi, vaikšto į teismo skirtas programas, savanoriauja ir pan., o naktį grįžta į šiuos namus. Tokia forma atveria labai daug integracijos galimybių, juk, tarkime, laisvėje įdarbinti žmogų yra žymiai lengviau nei įkalinimo įstaigoje.

Lietuvoje veikia panašaus tipo „atvira kolonija“ Pravieniškėse, kur gyvena tik maždaug 50 nuteistųjų iš 8 tūkstančių, kalinčių visoje šalyje. Tad, palyginti su visa įkalinimo sistema, tai tik mažas skyrelis, kuris yra, nes pagal įstatymą tokia galimybė turi būti, bet nelabai kas rūpinasi jo plėtimu.

Taigi, apie kokius pozityvius pokyčius galime kalbėti, jei šioje sistemoje nėra tinkamos infrastruktūros, o probacijos darbuotojai neturi deramų galimybių ar instrumentų veikti. Tad iš įkalinimo įstaigos išėjęs žmogus tiesiog paliekamas vienas tvarkytis su savo problemomis, ir neretai jo mėginimai susitvarkyti vėl baigiasi įkalinimo įstaigoje.

Minėjote, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose iš esmės orientuojamasi į pasyvų atsėdėjimą, tai yra kalintis žmogus pasmerktas nieko neveikti, nes nėra jam ko pasiūlyti.

Daug kas priklauso nuo konkrečios įstaigos bei administracijos požiūrio. Pagal statistiką Lietuvoje maždaug 15 proc. visų nuteistųjų dirba gamybinį darbą. Šis skaičius labai mažas. Juk sukurti darbo vietas įkalinimo įstaigose reikalingas strateginis mąstymas bei investicijos. Pas mus nėra pirmojo dėmens, tad niekas net nesvarsto ir apie antrąjį.

Maždaug 15 proc. dirba ūkio darbus įstaigos viduje – šluoja, tvarko, gamina maistą ir pan. Tai nėra tikras darbas, nes už tai jie negauna pinigų, bet vis šiokia tokia veikla. Dar maždaug 30 proc. mokosi, ir tai jau visai neblogai. Tačiau likę 40 proc. neveikia absoliučiai nieko. Turint galvoje, kad dirbantys taip pat dirba tik dalį dienos, lygiai kaip ir besimokantys mokosi ne visą dieną, tad didžiąją laiko dalį ir šie 60 proc. žmonių taip pat neveikia nieko. Ir kas tuo pasiekiama?

Nors negalima sakyti, kad įkalinimo įstaigose nėra jokių paslaugų, tačiau statistika akivaizdžiai rodo, kad kažką prasmingo veikiančiųjų procentas yra itin mažas. Tenka apgailestauti, kad tiek mažai dėmesio įkalinimo įstaigose skiriama programoms, kurios realiai padėtų tvarkytis su priklausomybėmis bei psichologinėmis problemomis, padėtų ruoštis gyvenimui laisvėje, ugdytų pozityvų požiūrį bei ugdytų asmenybę. Neturėtų susidaryti įspūdis, kad įkalinimas turėtų tapti gera priemone integracijai. Tokia jai tapti labai sunku, todėl įkalinimas turi būti taikomas tik kaip išimtis. Bet jei jau žmogus ten pateko, tai turi būti galvojama apie jo ateitį.

Kodėl, Jūsų manymu, pastaruoju metu nuteistiesiems vis rečiau taikomas lygtinis paleidimas, nors jau ne vienus metus galioja jį naujai reglamentuojantys įstatymų pakeitimai?

Taip, išties įkalinimo sąlygos vis labiau prastėja, o lygtinai išleidžiama vis rečiau – tai yra paradoksas. Visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad lygtinis paleidimas – tai nuolaida nuteistajam, todėl kokią bausmę jis gavo, tokią ir privalo atsėdėti. Tačiau lygtinio paleidimo taikymas naudingas pačiai visuomenei, mat tiek laiko, kiek yra anksčiau paleidžiamas iš įkalinimo įstaigos, nuteistasis prižiūrimas probacijos tarnybų. Kitu atveju žmogus, atlikęs visą bausmę, išeina tiesiog į niekur, be jokio palydėjimo, koordinuoto darbo, socialinės pagalbos ar pareigos registruotis. Būtent tokia situacija visuomenei yra gerokai nepalankesnė. Tačiau suvokiant bausmes dažniausiai viršų paima ne racionalūs argumentai, bet negatyvios emocijos – kerštas, neapykanta, už skausmą atsilyginimas tuo pačiu...

Jūsų manymu, kas gi slypi už noro griežtinti bausmes, netaikyti lygtinio paleidimo ar kalbų apie mirties bausmės grąžinimą?

Tyrėjai yra pastebėję, kad šalyse, kuriose yra didelis pasitikėjimas tarp žmonių bei jų pasitikėjimas institucijomis, kalinių skaičius mažesnis. Tuo tarpu šalys, kuriose kalinių skaičius didelis, pasitikėjimo rodiklis mažas. Tad klausimą reikėtų formuluoti taip: kas nutiko, kad mūsų šalyje yra toks mažas pasitikėjimas ir ką daryti, kad jo būtų daugiau?

Šalyse, kuriose imama kurti demokratinė sistema, humaniškas požiūris į žmogų vėliausiai pasiekia institucijas – mokyklą, globos namus, psichiatrijos ligonines ir kalėjimus. Mokyklas, rodos, Lietuvoje šis procesas jau pasiekė, bet likusios įstaigos dar laukia savo eilės. Stebina, kad Lietuvoje šis procesas vyksta taip lėtai. Manau, jog visa tai kaip tik ir susiję su pasitikėjimo trūkumu mūsų visuomenėje.

Vis dėlto, ar matote pozityvių pokyčių Lietuvos teisinėje sistemoje?

Taip, visiškai juodame danguje galima pastebėti kelias pavienes žvaigždes... Tačiau tokios blogos situacijos, kokia yra pastaruosius keletą metų, Lietuvos įkalinimo įstaigose nebuvo nuo 1999-ųjų. Iš esmės tokia situacija susiklostė todėl, kad dešimt metų nieko pozityvaus šioje srityje nebuvo daroma. Įkalinimo sąlygos labai blogos, kalinių daugėja, lygtinai paleidžiama vis mažiau, įtampa įkalinimo įstaigose auga, kalėjimuose didėja savižudybių bei nužudymų skaičius – visos šios problemos konservuojamos, ir niekas realiai jų nesprendžia. Taigi, šiai sistemai akivaizdžiai reikia pokyčių. Tačiau renovacijos nevyksta, nes laukiama naujų įstaigų, tačiau jų neatsiranda, nes viskas užstringa biurokratiniuose, o gal ir korupciniuose viešųjų pirkimų procesuose. Taigi – jokių pokyčių.

Iš gerųjų pavyzdžių galima paminėti „pusiaukelės namų“ steigimą Vilniuje, Kaune, kurie, rodos, netrukus jau turėtų atsirasti, tiesa, jų steigimą remiant ne Lietuvos valstybei, bet norvegams. Bet čia taip pat susiduriama su problemomis: gyventojai, sužinoję, kad jų rajone bus kuriami tokie namai, pradėjo reikšti pasipiktinimą, užvertė kalėjimų administraciją skundais ir nepasitenkinimu. Tad iš visų pusių žiūrint situacija yra gan niūri, tačiau, nepaisant to, vis tiek tai turi būti daroma.

Liūdniausia, kad niekas iš šalies negali pakeisti sistemos, ji turi keistis iš vidaus. Vadinasi, kol pačioje bausmių vykdymo sistemoje neatsiras pakankama kritinės masės, žmonių, besiremiančių humaniškumo principais, tol visos problemos ir toliau bus marinuojamos, bausmių vykdymo sąlygos prastės. Juk iki šiol net tarp aukščiausių valstybės vadovų įsigalėjęs mąstymas, kad įkalinimas turi atlikti atgrasymo nuo nusikaltimo vykdymo funkciją... Tad tenka pripažinti, kad mūsų bausmių sistema ginasi nuo bandymų joje pasėti humaniškumo sėklų.

Beje, daugelis turbūt jau pamiršo faktą, kad 2000-aisiais į laisvę buvo paleista beveik 10 tūkstančių kalinių – ketvirtadaliui jų buvo pritaikyta amnestija, trečdaliui – lygtinis paleidimas, o kitai daliai jau buvo pasibaigęs bausmės laikas. Ir nieko nenutiko, nusikalstamumas nepadidėjo, nors kai kas to baiminosi. O dabar bet kuris lygtinio paleidimo atvejis, ypač jei yra vadinamoji „rezonansinė byla“, teisėjai ar Probacijos komisijos nariai yra priversti teisintis, kodėl paleido nuteistąjį anksčiau laiko.

Priešiškumas, kurį neretai neatsakingai skatina žiniasklaida, yra labai stipriai išaugęs. Žinoma, negalima ištrinti iš atminties nusikaltimo fakto, tačiau turi būti ir bausmės ribos – kiekvienas žmogus turi turėti teisę į gyvenimą po nusikaltimo. Juk iš esmės žiniasklaidai nerūpi nusikaltimo įvykdymo priežastys, kelias, kuriuo žmogus atėjo iki nusikaltimo. Apmaudu, kai žurnalistams rūpi tik sensacija, kurios tikslas – sudirginti žmonių jausmus ir pakelti savo reitingus. Tai, kad po tokių žinių lieka sugriauti ne tik aukų ar nusikaltėlių, bet ir jų artimųjų gyvenimai – mažai kam rūpi. Toks požiūris yra ne tik netoliaregiškas, bet ir destruktyvus, visuomenei atnešantis daug žalos.

Mes visi – internatuose skriaudžiami vaikai, benamiai, šeimos žmonės, laimingi vaikai, solidūs verslininkai, seneliai ir psichiniai ligoniai, neįgalūs asmenys ar nuteistieji – esame viena visuomenė, todėl vieni už kitą esame atsakingi. Solidarumas ir pasitikėjimas vienam kitu gali sukurti geresnę visuomenę – tai, mano supratimu, yra vienintelis kelias.

O bausmių vykdymo sistema privalo keistis, bet tai gali padaryti tik ji pati. Prieš beveik 4 metus „Bernardinai.lt“ publikavo man labai patikusį interviu su Estijos įkalinimo sistemoje dirbančiu Latsinu Alijevu, kuriame jis teigė, kad po reformos Estijos įkalinimo sistema įgijo žmogišką veidą. Bus tikrai džiugu, kai kas nors iš mūsų įkalinimo sistemos darbuotojų galės pasakyti tą patį.

Kalbino Gediminas Kajėnas