Vaidas Žemaitis. Aš ligoninėje

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/vaid... 2023-08-10 19:17:00, skaitė 849, komentavo 22

Apie viską nuo pradžių. Užsiregistravau registracijoje, paprašė patvirtinti tapatybę, nusiunčiau savo asmens dokumentų kopijas. Praėjo, viskas tvarkoje – ir aš jau ligoninėje. Laukiu koridoriuje, kol pasitiks koks daktaras, kad mane apžiūrėtų. Belaukdamas ligoninėje sutikau daug draugų (na, iki tol jie nebuvo man matyti, bet iš karto tapo mano draugais).

Per labai trumpą laiką jų įgijau labai daug. Nusibodo būti koridoriuje ir nutariau savavališkai pasivaikščioti po ligoninę ir pasižvalgyti, nes ligoninėje sutikti nauji draugai pasakojo, kad čia yra įvairių skyrių. Pradžioje nesupratau, kas tai per ligoninė, nes ji buvo labai didelė ir su labai daug aukštų.

Tęsiu toliau… Pradėjau vaikščioti po skyrius. Pirmas pasitaikęs skyrius buvo su užrašu UPS (ūmių psichikos sutrikimų skyrius), į kurį patekau be sunkumų – čia iškart maloniai priėmė ir leido pasižvalgyti. Tame skyriuje mačiau daug durų ir supratau, kad tai buvo palatos, kurios turėjo pavadinimus. Iš pradžių pavadinimai man pasirodė keistoki ir kažkur jau girdėti: “Tievinė Žemaitėjė”, “Šlovė Lietuvai”, “Chemtreilai”, “Subjektyvūs pamįslijimai”, “Suverenai”, “Bemiegės naktys”, “Šviesa-platus matymas”, “Teisingumo aušra”, “Tikroji valdžia”, “Plokščiažemiai” bei kiti. Tiesa, durys buvo be rankenų, nes neva jose esantys pacientai yra neprognozuojami ir pavojingi visuomenei.

Pasidarė baugu – pagalvojau, kad nenorėčiau atsidurti tame skyriuje ir praleisti savo likusias dienas. Tad toliau tęsiau savo kelionę po ligoninę. Koridoriuose sutikdavau tuos pačius, jau matytus veidus, kurie kartojo, kad yra mano draugai. Žmonės buvo bendraujantys, bet kažkuo ir labai keisti – dauguma buvo su kaukėmis, nors pandemija jau seniai baigėsi. Paklausus jų, kodėl jie vaikšto su kaukėmis, atsakydavo, jog nenori, kad matytųsi jų veidai. Kai bandydavau susipažinti, jie man prisistatydavo labai keistais vardais: “nesvarbu”, “savi žino”, “Slaptas agentas”, “Nikas  Vėjas”, “Absoliučiai nenugalimas karys” ir t.t.

Žinoma, kad pradėjau jų klausinėti, kodėl jie neprisistato savo vardu ir pavarde, arba bent jau vardu, kaip aš. Jie teigė, kad juos seka sistema, kuri nori juos sunaikinti, todėl jie tokiu būdu ją apeina ir, būnant ligoninėje, personalas nežino, su kuo turi reikalų.

Mano smalsumas vedė toliau, nes visi sutikti asmenys kvietėsi pas save į palatą. Aš išsigandau – pagalvojau: jeigu jie įsives mane į palatą, kurioje nėra durų rankenų, kaip iš ten reiks pabėgti? Todėl pradėjau klausinėti, kokiu tikslu jie nori mane įsivesti ir, kaip susitarę, visi kartojo, kad ten vyksta rimti dalykai, nes susirinkę žmonės kovoja prieš sistemą.

Bevaikštant koridoriuose sutikau manęs ieškančią daktarę ar seselę (nebuvo jokių identifikuojančių ženklų, kas tai per personalas), kuri sakė, kad aš negaliu taip elgtis ligoninėje ir vaikščioti, kur noriu, o tuo labiau, garsiai reikšti mintis. Sako: “šį kartą aš jus tik įspėju”. Pagalvojau, kad tai gali būti tik dar viena iš pacienčių ir nekreipiau dėmesio, nes visi mano sutiktieji keikėsi, šaipėsi ir garsiai kalbėjo.

Man betęsiant pokalbius su ligoninės klientais – pacientais, koridoriaus gale pamačiau du vyriškius, kurie rankose turėjo tramdomuosius marškinius ir supratau, kad jie ateina manęs. Taip ir buvo – jie man užmovė marškinius ir sakė, kad 30 parų negalėsiu vaikščioti po koridorius, bendrauti su ligoninės draugais ir būsiu uždarytas į vienutę.

Ir staiga mane kažkas pradėjo purtyti, tampyti už nosies! Atmerkiu akis, o ten mano žmona Eglė sako: “prabusk, kelkis, jau pusryčiai ant stalo!” Pabudau ir supratau, kad šis baisus sapnas buvo apie feisbuką. Ir, ačiū Dievui, kad tai viso labo buvo tik sapnas.