Jie tarp mūsų, jų daug ir jie pavojingesni už teroristus. Jie – mūsų tautiečiai
Autorius: Saulius Veržikauskas Šaltinis: http://www.harmonio.net/jie-ta... 2016-03-24 15:06:00, skaitė 2650, komentavo 1
Tikriausia kiekvienas esate kada nors papuolęs į situaciją, kai už ką nors gėda. Nors niekas nieko nesako, negėdina, tačiau tokiu momentu tu, paprasčiausia, nuleidi akis ir svajoji, kad tai, kas vyksta, kuo greičiau pasibaigtų. Tau gėda, nes tu esi žmogus, turi sąžinę ir realybės suvokimą.
Šiandien facebook’ė perskaičiau vienos moters reakciją į Briuselyje įvykdytus teroristinius išpuolius ir man pasidarė gėda. Gėda, kad turiu tokių tautiečių, kad mes kartu augome toje pačioje šalelėje, tačiau, va, aš esu toks, koks esu, o jis (ji) patapo tokiu gailesčio vertu ir nemąstančiu padarėliu. Net negaliu pasakyti “žmogumi”, nors, be abejo, moteriškė turi ir kojas, ir rankas, kaip ir kiti – šneka bei rašo, netgi bando vertinti situacijas…
Geriau nevertintų.
Kas ši moteris – neskelbsiu, nes man tai būtų nemalonu, o geriau perskaitykite jos post’ą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo labai korektiškas, dvasingas ir pozityvus. Bet tik iš pirmo žvilgsnio, jei nemąstai, jei neįjungi tos savo dėžutės, esančios kaukolėje.
“Šiandien teko būti visiškai šalia arba beveik šalia vietų, kur įvyko šie išpuoliai, tik laimei, nepatekau į jų epicentrą. Išpuoliai oro uoste įvyko kai buvau pakeliui į jį, autobuso vairuotojas mus visus informavo, bet, visgi nuvežė iki pat oro uosto ir ten apsisukęs parvežė atgal į Briuselį. O čia vėlgi, susitarusi susitikti su kolege, atsidūriau visai šalia pat Maelbeeko metro sustojimo kaip tik tuo metu, kai įvyko teroro išpuolis ten. Mačiau kraupius vaizdus, nešamus sunkiai sužeistus žmones, vėliau policija mums liepė trauktis kuo toliau. Taip, – tai žiauru, kraupu, tačiau teroristų tikslas įbauginti žmones – neišdegė. Ką pastebėjau būdama šalia, – ramius, nepanikuojančius veidus, net ir visai šalia sprogimo vietos. Mačiau tik keletą išsigandusiųjų. Žmonės ir be pykčio, ir be keršto troškimo. O tai svarbiausia.
Vakare visi susirinkę vienoje iš pėsčiųjų aikščių rašė kreidutėmis ant grindinio įvairiausius gražius linkėjimus, susirinkęs būrys įvairių tautybių, rasių, religijų žmonių, išsakydami solidarumo žodžius, piešė piešinius, linkėjo stiprybės, drąsos, meilės… Vienas arabų kilmės vaikinas nupiešė širdelės fone du atvirus delnus, laikančius vaiko pėdutę ir išsakė pagarbos gyvybei žodžius. Išsakytas tik pasmerkimas terorizmui. Labiausiai man įstrigo su šios dienos kontekstu ir išmintinga drąsia kilnia žmonių laikysena šios nelaimės akivaizdoje labai taikliai besisiejantys žodžiai „Drąsa – tai ne baimės nebuvimas, o suvokimas, kad yra kai kas daugiau už baimę…“
Pabendravome su daugeliu belgų, susipažinau su vienu dailininku, nešančiu plakatą, išsakantį, kad mes visi esame broliai, kuriuose sieja bendra meilė visai žmonijai.
Taigi, tai, kas įvyko šiandien iš ryto, tai yra blogio siautėjimas. Kaip ir teroro aktai Paryžiuje, kaip lėktuvų sprogdinimai, kaip karas Sirijoje ir visi kiti kariniai veiksmai. Blogis yra silpnumo išraiška, jis maitinasi baime, panika, jo tikslas supriešinti, iššaukti kerštą…Dar t.y. pasijunta stiprus tuomet, kai jo bijoma. Susidūręs su drąsa su žmonių ramybe, su jų nepasidavimu provokacijoms, jiems pasmerkiant tik patį blogį, patį blogio veiksmą, o ne tai, ką blogis norėtų, kad jie pasmerktų, jis pats išsigąsta ir lieka bejėgis… Taip ir turėtume laikytis tokios situacijos akivaizdoje. Kažkaip stebėjausi, kad dar niekada gyvenime nebuvau tokia rami, kaip tą akimirką,
žinodama, kad šalia įvyko sprogimas, matydama nešamus sužeistuosius, esant nežinioje kokių dar galima laukti siurprizų… Nebuvo jokios mirties baimės. Buvo tik skaudu dėl nekaltų žmonių aukų, dėl jų patirto skausmo…. Solidarizuokimės su Belgais ir palaikykime Juos, bet nepasiduokime pykčiui ir neapykantai!!!”
Daugiau panašių nuotrukų galite rasti čia
Va toks, iš pirmo žvilgsnio, politkorektiškas ir gražus laiškutis.
Nelinkiu ir nelinkėsiu moteriai patirti tai, ką šiuo momentu patiria žuvusiųjų artimieji. Negaliu patikėti, kad jie yra ramūs ir visiems linki laimės, labiau linkęs manyti, kad jie keikia visus Europos politimpotentus, kurių pastangomis tokie dalykai ir vyksta.
Smegenų impotencija jau persimetė ir į eilinių žmonių sąmonę: jei ten, Briuselyje, iš tikrųjų susirinkę visų rasių ir tikėjimų žmonės dėliojo žvakutes, piešė širdutes ir vienas kitam linkėjo meilės bei ramybės, tada aš tokios Europos šalia savęs turėti nenoriu. Man šleikščiai saldu, kai Mis Pasaulis, ar Visata renginyje susirinkusios bukos barbės, suteikus joms žodį, linki taikos visame pasaulyje ir neskriausti naminių gyvūnėlių, nekirsti Amazonės miškų ir mylėti viskus ir viską aplinkui. Kas darosi tokių barbių galvose – neišsprendžiama mįslė, tačiau jos bent viešai prisipažįsta: taip, mes barbės, mes bukos, bet mes nors gražios.
Gi mūsų politkorektiški visuomenės nariai ir yra pats baisiausias ginklas, kuris, garantuoju, mūsų, europinę civilizaciją ir sunaikins. Juk pykti negalima, atitinkamai, keršyti taip pat! Kai arabas tavo kaimynui pjaus galvą, tau tereikia jam pasiųsti taikos balandį, o ant savo buto durų nupiešti praskleistus delnus su širdute juose. Viskas. Problema išspręsta.
Viso pasaulio teroristai, pamatę mūsų rimtį ir susikaupimą bei meilės kupinus žvilgsnius, rankose plevėsuojančias įvairiaspalves vėliavėles bus sutriuškinti! Tokios dvasiškai stiprios minios pulti neišdrįs niekas ir niekada!
Juokai juokais, tačiau, mieli žmonės, žinokite: tokie “dvasinguoliai” baisesni už musulmoną su bomba pažastyje. Aną dar gali pamatyti, pabėgti, o nuo tokių politkorektiškų idiotų nepabėgsi niekur – jie aplink tave ir atėjus reikiamam momentui, prie tavo nuo sprogimo sudarkyto kūno uždegs žvakutę ir šypsodamiesi sutiks atėjūnus.