Europos Sąjunga: kur dingo pompastiškas optimizmas?
Autorius: Monika Morkūnaitė Šaltinis: http://versijos.lt/europos-saj... 2016-03-07 09:55:44, skaitė 1848, komentavo 1
Turbūt neatsitiktinai Europos Sąjunga yra kone vienas dažniausiai pasitaikančių šiuolaikinių politikos teoretikų bei apžvalgininkų kritikos taikinių. Įsigilinus į esminius šio unikalaus ir ligi šiol konceptualiai neapibrėžiamo kvazipolitinio darinio idėjinius principus, tai suprasti darosi nesunku. Gelminis Europos Sąjungos nuostatų prieštaringumas, vis labiau iškylantis į paviršių šiandienių jos problemų kontekste, tik patvirtina egzistencinį Europos Sąjungos paradoksą, leidžiantį kvestionuoti šio supranacionalinio darinio mentalinį pagrindą ir kelti retorinį klausimą, ar jis iš principo pajėgus išlikti šiandienos pasaulio kontekste.
Svarstant apie Europos Sąjungos genezę paprastai tenka neišvengiamai prisiminti Antrąjį pasaulinį karą ir egzistencinį ties susinaikinimo riba atsidūrusios žmonijos siaubą. Europos Sąjunga turėjo pastatyti nepralaužiamą sieną, apsaugosiančią Senojo žemyno gyventojus nuo potencialių ateities konfliktų užmezgus glaudžius ekonominės partnerystės bei strateginio bendradarbiavimo tinklus. Tačiau šiandieną žvelgiame į gilios krizės ištiktą Europą, ir tampa akivaizdu, jog pamatiniai Europos egzistenciniai prieštaravimai kyla iš ideologizuoto mąstymo, laipsniškai iškilusio europietiškosios minties eigoje.
Ideologizuotas mąstymas pavojingas tuo, jog sąmoningai atsisakydamas tikrovės orientyrų siekia plėsti tam tikrą vaizduotės konstrukciją ir šiuo būdu pavojingai priartėja prie totalitarizmo ribos. Kertiniai Europos Sąjungos principai, tokie kaip siekis eliminuoti tautinius, taigi ir kitus bendražmogiškus kultūrinius saitus įskaitant ir joje glūdintį teleologinį žmogiškosios prigimties suvokimą, pasirodo esą labai natūrali moderniojo mąstymo, siekusio dekonstruoti tradicinę žmogaus sampratą, tąsa. Politiškai tai reiškia, kad žmogus, atkirstas nuo savo racionalumo ir natūralių prigimtinių tikslų, imamas traktuoti kaip savaiminę vertę praradusi medžiagiška forma, įgalinanti nesunkiai suprojektuoti alternatyvias politinės realybės variacijas ar, kitaip tariant, įgyvendinti revoliucingus ideologijos užmojus.
Ką tik minėta žmogaus ir žmogiškumo sampratos transformacija, plėtota tokių mąstytojų kaip Thomas Hobbesas, Jeanas-Jacquesas Rousseau bei Karlas Marxas, atrodo tiesiog tobulai nuosekliai išsivysčiusi Senojo žemyno filosofinė gija. Dėl šios priežasties tampa akivaizdu, jog laikyti Europos Sąjungą ankstesniųjų, ypač XX a. išryškėjusių ideologijų priešprieša, yra esminė klaida, neleidžianti suprasti šiandienės Europą ištikusios krizės masto.
Žmogaus teisės kaip tautų naikinimo įrankis
Pasak prancūzų filosofo Pierre Manent, Europos Sąjunga remiasi liberalia denacionalizacijos idėja. Naikinant tautą kaip fundamentalų politinį subjektą, iš žmonių atimamas politinis kūnas ir savo ruožtu pereinama prie kosmpolitinės žmogaus teisių idėjos – žmogaus teisės tampa tautos pakaitalu. Anot P. Manent, žmogaus teisių idėja stiprina biurokratiją, mažina pilietinę atsakomybę, atitolina sprendimų priėmimus nuo piliečių, juos suvienodina ir skatina susvetimėjimą. Tačiau kartu reikia pripažinti ir tai, jog šioje iš pažiūros kilnioje ir nekvestionuotinoje koncepcijoje egzistuoja reikšminga dialektinė prieštara.
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo elementaraus sąvokos „teisė“ apibrėžimo: teisė – tai tam tikra privilegija, leidimas kažkam kažką daryti, turėti, įsigyti ir pan. Elementari logika suponuoja tai, jog teisės, kaip ir pareigos, iš principo gali atsirasti tik dviejų ar keleto subjektų santykyje. Tuo tarpu vien mintis, kad tam tikras teises ar pareigas žmogus galėtų suteikti pats sau, atrodo mažų mažiausiai absurdiška.
Žinoma, teisių idėja visiškai prasmingai gali būti realizuota ne tik tarp fizinių asmenų. Pavyzdžiui, teisės yra įmanomos ir pagrindžiamos valstybės viduje kaip pilietinės ar politinės teisės – šiuo atveju subjektai, tarp kurių egzistuoja tarpusavio santykis, yra valstybė bei jos piliečiai. Tačiau svarstant apie sąvoką „žmogaus teisės“ neišvengiamai kyla klausimas, kokiame santykyje savo teises gali įgyvendinti žmonija? Santykyje su pačia savimi? Europos Sąjunga, remdadamasi sekuliarizuota pasaulio samprata, negali pagrįsti jokių transcedentinių jėgų egzistavimo ir savo ruožtu yra priversta pripažinti, jog žmonijos idėja uždaro pasaulio supratimą. Todėl žmogaus teisių idėja pasirodo esanti tiesiog beprasmiška. Niekas negali ir neturi jų įgyvendinti, nes jos yra tiesiog nereikalingos.
Europos Sąjungoje šią loginę spragą bandoma kompensuoti tam tikromis supranacionalinėmis juridinėmis institucijomis, tokiomis kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas. Bet akivaizdu, jog tokia praktika vis tiek yra prieštaringa. Tarkime, individualių bylų atveju, kurias EŽTT pateikia konkretūs fiziniai asmenys, Europos Sąjungos institucija tampa arbitru tarp to piliečio ir jo valstybės, ir čia neišvengiamai kyla klausimas, ar toks teisingumo ieškojimas savaime nekiršina piliečio ir jo valstybės, kada yra tikimasi, jog kažkas, egzistuojantis anapus valstybės, sugebės apginti pilietį nuo jo patiriamos skriaudos. Nykstant pasitikėjimui bei iširus natūraliems žmonių saitams tampa bene neįmanoma kalbėti apie tokį kultūriškai ir morališkai glaudų bendruomeninį darinį kaip tauta, todėl nesunku suprasti, kad žmogaus teisių išaukštinimas ir denacionalizacija – tai vienas kitą implikuojantys procesai.
Žmogaus teisių idėja, nepaisant jos loginio prieštaringumo, yra neįgyvendinamas uždavinys Europos Sąjungos ribose dar ir todėl, kad ši, nebūdama valstybė nėra pajėgi akumuliuoti ir veiksmingai paskirstyti žadamų teisių įgyvendinimui reikalingų išteklių. O negalėdama to padaryti ji priversta pripažinti, kad šie pažadai ir deklaracijos yra tiesiog graži idėja, bet ne realus žmonių tarpusavio santykių reguliavimo būdas.
Taikus pasaulis be politikos
Žmogaus teisių idėja savo ruožtu leidžia suprasti, kad Europos Sąjunga iš esmės remiasi universalia žmonijos samprata. Ši, kaip minėta, neturi argumentų pateisinti tautos egzistavimo prasmei, o kartu privalo atmesti bet kokius kultūrinius skirtumus, diferencijuojančius žmones tautiniu pagrindu. Taigi, pasak P. Manent, ES yra nepajėgi apsibrėžti savo ribų. Tai – ne tik intelektinė, bet ir egzistencinė Europos Sąjungos liga.
Šiuo metu intensyviai aptarinėjamas pabėgėlių klausimas yra tiesioginė minėtos problemos išdava. Idėjinis Europos Sąjungos universalizmas tarytum implikuoja, kad Europos Sąjunga tikisi homogenizuoti ne tik Europą, bet ir visą pasaulį, ir čia neišvengiamai iškyla depolitizacijos problema. Politika visada kyla iš susipriešinimo, ir dėl šios priežasties svajoti apie amžiną pasaulinę taiką išsaugant politikos egzistavimą tampa neįmanoma. Negalima neigti, kad karas, kaip kraštutinė šio susipriešinimo forma, yra nepateisinama politikos įgyvendinimo priemonė, tačiau fanatiškas taikos siekis yra toks pat pavojingas. Jis naikina politiką kaip sferą, įprasminančią žmogaus egzistenciją per tam tikrus kultūrinius, moralinius ir dvasinius saitus, kuriamus ryšyje su savo prigimtine bendruomene. Tai yra aukštesnis, metafizinis žmogaus būties determinantas, nepriklausomas nuo žmogiškosios valios, ir bandymas pakeisti šią egzistencinę būtinybę gali būti katastrofiškas.
Turint omenyje kraštutinį Europos Sąjungos pacifizmą, realiausia grėsmė iškyla būtent tada, kada yra susiduriama su bendruomenėmis, puoselėjančiomis kardinaliai priešingą pasaulėvaizdį. Ne be reikalo aršiausi ginčai vyksta būtent dėl musulmonų migrantų: tokiu atveju Europoje susiduria priešingų civilizacijų pasauliai. Taip ji priverčiama prisiminti egzistuojant neišvengiamą žmonijos kultūrinę ir pasaulėžiūrinę diferenciaciją ir sutikti, jog Europos valstybių užsienio politikoje aršiai diegta multikultūralizmo ideologija galiausiai atsisuko prieš jas pačias. Vadovaudamasi skambiais laisvės, lygybės ir tolerancijos šūkiais, Europos Sąjunga siekė ištrinti bet kokius kokybinius skirtumus tarp europiečių ir atvykėlių, taip siekiant užkirsti kelią „nehumaniškai“ imigrantų asimiliacijai ar kultūriniam prisitaikymui. Demonstruodama besąlygišką svetingumą atvykėliams, Europa ėmėsi aršiai naikinti savosios tapatybės ženklus, tarp kurių bene svarbiausia auka tapo krikščioniškasis tikėjimas. Buvo pasitelktas neoliberalizmo ir neomarksizmo ideologijų diegiamas kraštutinis sekuliaristinis ateizmas, turėjęs padėti įvykdyti vidinės homogenizacijos ir multikultūriškumo įtvirtinimo uždavinius. Ir čia išsyk tenka prisiminti praėjusią žiemą po pasaulį nuvilnijusią „Charlie Hebdo“ tragediją, puikiai patvirtinančią pražūtingą ką tik išsakytos minties paradoksą: karingas Europos ateizmas ir multikultūralizmas ėmė naikinti ją pačią. Europa buvo priversta atsibusti iš slogaus sapno, kuriame jau kone stabais tapusios abstrakcijos, tokios kaip žodžio ir saviraiškos laisvė, nepripažįstančios jokio šventumo ir aukštesnių dvasinių ryšių, buvo paniekintos kardinaliai priešinga pasaulėžiūra besivadovaujančio islamo pasaulio, kuriam Europa pati svetingai atvėrė duris. Iš čia kyla esminis mąstysenos, ant kurios pastatyta Europos Sąjunga, paradoksas: apeliuodama į visą žmoniją, ji negali būti uždara, o būdama atvira visiems be išimties ji privalo paminti savo principus. Susidūrus su kitomis civilizacijomis, neišvengiamai kyla konfliktas – Europa priverčiama suprasti, jog visai šalia egzistuoja pasaulis, kur šaipymasis iš religijos nėra laikomas laisve ir norma.
Depolitizacijos kaina
Dabarinis migrantų klausimas dar ryškiau atvėrė skaudžiausias Europos mąstysenoje žiojėjusias žaizdas. Sunaikinusi fundamentalius tradicinės žmogaus ir pasaulio sampratos atraminius stulpus ir nebegalėdama jų atkurti Europa neišvengiamai metėsi į dar painesnį prieštaravimų liūną. Svarstant pabėgėlių klausimą Europoje buvo staiga atsigręžta į krikščioniškuosius principus, ant kurių gimusi Europos civilizacija vėliau ryžtingai jų atsisakė. Todėl akivaizdu, kad apeliavimas į žmogiškąjį gailestingumą ir atjautą negali būti nuoširdus. Tai tik dar viena ideologizuoto mąstymo išdava, kada manipuliuojant emocijomis siekiama įgyvendinti grynai savanaudiškus tikslus, atnešiančius pirmiausiai finansinę naudą, kaip kad atvykėlių iš kitų kraštų pavertimas pigia darbo jėga. Šis principas ryškus ne tik svarstant migrantų krizės klausimą, bet ir kitus tos pačios ideologijos siekius, tokius kaip seksualinės revoliucijos, prasidėjusios bolševikinėje Rusijoje, padariniai. Bandymas iškreipti prigimtinio žmogaus reprodukcinio tikslo ir lytiškumo sampratą atvėrė kelią neregėto masto komerciniams projektams, neatsitiktinai įgavusiems aktualumą įvykus milžiniškai medicinos pažangai. Taigi ir čia buvo pasitelkti tie patys laivės ir tolerancijos šūkiai, gėdingai besitaikantys į elementarią žmonių psichologiją ir sėkmingai vykdantys mąstymo atrofiją.
Ir vis dėlto kokią grėsmę Europai kelia susidūrimas su priešingomis civilizacijomis? Įvykus tokiam susidūrimui, neišvengiamai kyla politika, kuri Europos Sąjungoje buvo kruopščiai ir nuosekliai naikinama. Dabartinis Europos sąmyšis minėtu klausimu įspėjamai liudija apie nebesugebėjimą spręsti politinių problemų. Kilus politinei krizei, biurokratinis aparatas tampa bejėgis. Kaip teigė P. Manent, Europos Sąjunga žada politikos pabaigą: atsisakius tautų ir demokratijos, hierarchijos ir istorinių perspektyvų, ir pati politika kaip vienas iš žmogiškumo įrodymo tarpininkų tampa tiesiog nebereikalinga. Politika suvokiama kaip priespauda, kažkas išorinio, todėl, atvirkščiai nei sovietmečio supolitinimo programa, politiką bandoma suvesti į kažką, kas nėra politika. Bet toks politikos naikinimas savaime neužtikrina, kad įmanoma susikurti saugią oazę, kurioje taptų įmanomas idiliškas taikus žmonijos egzistavimas. Nepaisant to, jog Europos Sąjunga mėgina primesti savo pasaulėžiūrą globaliu mastu apeliuodama į žmonijos konceptą, tokiam mąstymui egzistuoja ribos. Neseniai įvykusios Paryžiaus žudynės dar kartą patvirtino skaudžią Europos depolitizacijos kainą. Nutraukusi natūralius žmonių tautinius, kultūrinius ir moralinius saitus ir apakinta kultūrinio marksizmo kanonų Europa pasirodė esanti bejėgė pripažinti, jog visai šalia egzistuoja jos civilizacijai ir išlikimui grėsmę keliantis priešas, mat tai būtų grynai politinis žingsnis. Tokia Europa rizikuoja nesunkiai tapsianti geidžiamiausiu bet kokio politinio priešo grobiu. Po neutraliomis politinio korektiškumo kaukėmis besidangstantys Europos šalių lyderiai nėra pajėgūs apginti savo pačių valstybėse žudomų nekaltų žmonių, nes yra daugų daugiausia biurokratai, bet ne politikai. Kruvinoji naktis Paryžiuje dar kartą patvirtino tai, kokią grėsmę Europos išlikimui kelia P. Manent apibrėžta depolitizavimo strategija: susidūrusi su saviegzistuojančiais politiniais, religiniais bei kultūriniais kūnais, Europos Sąjunga pasirodo esą tik milžiniška, tuščia ir iškūnyta biurokratinė įstaiga, neturinti savo politinio turinio ir principinės egzistencinės atramos, galinčios padėti stoti į lygiavertę kovą su priešiškai nusiteikusiomis jėgomis.
Ar visa tai reiškia, jog Europos Sąjunga pasmerkta žlugti? Tokios spekuliacijos greičiausiai būtų pernelyg drąsios ir bent jau kol kas mažai prasmingos. Kur kas svarbiau, ko gero, būtų atkreipti dėmesį į dabartinę Europą kamuojamų problemų ištakas, kurios, kaip buvo matyti, slypi po dar moderniosios mąstymo srovės pradžioje kilusiomis idėjomis. XX a. karai neabejotinai buvo žmogaus nužmogėjimo kulminacija, kada pasidarė visiškai aišku, jog žmogus tiesiog nebeturi jėgų būtų žmogumi. Žmonės išsigando savo pačių žiaurumo, ir nors Europos Sąjungos nuostatomis buvo siekiama susitelkti į nevaržomas laisves ir malonumus, dėl to žmogus neatgavo savo žmogiškumo, o priešingai – tapo dar intensyviau „gyvulinamas“. Akivaizdu, kad kardinaliai pakeisti sinchronišką žmonijos mentalinio vystymosi eigą būtų pernelyg sunku. Tačiau tikrai įmanoma ir reikalinga būtų kiek įmanoma labiau išsilaisvinti iš Europos Sąjungą sustingdžiusio pragaištingo ideologinio snaudulio ir taip užkirsti kelią ateities tragedijoms, kuriomis gali tekti skaudžiai sumokėti už mėginimą atsiriboti nuo realybės ir konstruoti ją patiems remiantis fanatiškomis proto fikcijomis.
Žurnalas „Tribūna“