A. Navys, M. Sėjūnas. Imperinis virusas Rusijoje ir Lietuvoje
Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/02/01/a-... 2023-02-02 14:28:00, skaitė 844, komentavo 8
Norime su jumis aptarti ligas, kuriomis kaltiname sergant kaimyninę Rusiją. Tai Imperinis virusas: imperializmas, šovinizmas, fašizmas, rašizmas ir kitai izmai, kuriais yra apsėsti milijonai Rusijos piliečių (ne būtinai etninių rusų), aktyviai arba pasyviai talkinančių nusikalstamam Kremliaus režimui.
Imperializmas nėra kažkuo ypatingai skirtingas nuo kitų buvusių imperijų siekio plėsti savo valdomas teritorijas: nukariaujant ar paperkant valstybes, žudant ar asimiliuojant tautas, aktyviai kišantis į kaimyninių šalių vidaus ir užsienio politiką.
Tai tamsaus, nesąmoningo, neišsivysčiusio intelektualiai ir dvasiškai žmogaus liga, kurios simptomai nebūtinai būdingi tik rusams.
Visos didesnės tautos šia liga arba persirgo, arba vis dar serga, tik itin kruopščiai maskuoja požymius – vokiečiai ar britai, prancūzai ar italai, ir net ne tokia jau ir didelė tauta kaip portugalai.
Didelės tautos šalia to turėjo ir kitą didelę bėdą, kuri jas buvo apėmusi beveik du šimtmečius atgal – šovinizmo kultūrą, kai imperializmas buvo teisinamas tuo, kad didesnė, skaitlingesnė tauta turi teisę į savo mažesnius kaimynus.
Be abejo, kad šovinizmas turi aiškias sąsajas su vergove ir rasizmu, ir po teisybei, šovinistinis rasizmas dar visai palyginti neseniai buvo teisinamas natūralia evoliucine atranka, kai Darvinas patvirtino Ezopo pasakėčią apie vilką ir ožiuką. Pamenat, ką sakė vilkas: aš esu teisus jau vien dėl to, kad esu alkanas?
Tautinės valstybės pasauliui atnešė ir dar vieną ligą – kraštutinį nacionalizmą, kuris išsivertė į fašizmą.
Kai kurios imperinės – kolonijinės valstybės šia liga taip pat persirgo, o daugelis paprastų šiuolaikinių žmonių fašizmu serga ir iki šiol.
Ši liga neaplenkia nė vieno – ruso, lietuvio, vokiečio ir net buriato, kuris šventai tiki, kad jo tauta yra aukščiau visų kitų, geriausia ir gražiausia, ir kurią pats dievas pasirinko valdyti pasaulį.
Taip, žydai šia liga serga lygiai taip pat, kaip ir visi kiti.
Visos trys ligos pavieniui – o kai kam natūralūs evoliucijos dėsniai – jau pačios savaime yra žmogaus, mąstančios būtybės, kultūrinio, dorovinio, dvasinio, moralinio ir netgi tam tikra prasme politinio sifilio, ardančio protus, žmoniškumo esmę apraiška.
Bet yra žymiai baisiau, kai visos trys ligos valstybę ir tautą apsėda vienu metu.
Imperialistinis – šovinistinis rusofašizmas yra to XXI amžiaus maro gyvasis pavyzdys. Šiai ligai priskiriami požymiai: virimas „didžiosios“ rusiškosios kultūros sultyse, manant ar teigiant, jog Rusija, Rusijos kultūra, rusų kalba, rusų žmonės, muzika, religija ir visa, kas kilę iš Rusijos – yra išskirtinai ypatinga, teisinga, aukščiau visų kitų tautų ir valstybių.
Kad visą tai reikia plėsti, nešti pasauliui kaip gėrį, kaip vienintelį ir tikrąjį žmonijos išgelbėjimą, tankais, gradais ir perkreiptu nuo agresijos ir adrenalino beraščio, žudančio ir žudomo ordos marodieriaus veidu.
Tokia ideologija sukuria uždarą asmenų, išpažįstančių tik šią pseudokultūrą arba imperialistinę rusofašizmo kultūrą uždarame šovinistiniame Ruskij mir, tarpusavio sąveikos katilą.
Jame verda ne tik fašistinis Kremliaus režimas ir jo atstovai, ne tik Rusijos opozicija, etniniai rusai, tačiau taip pat ir visi save priskiriantys rusams, gimę, augę ir gyvenę Sovietų sąjungoje ir Rusijoje, t.y. vienaip ar kitaip įkalinti savo proto kalėjimuose ir psichologiškai, jei norite – mentaliai, susiję su Rusija, ir niekaip negalintys ištrūkti iš šio uždaro rato.
Daugiamilijoninės imperijos piliečių maitinimas „išskirtinės Rusijos kultūros“ vaisiais užtikrina imperinės Rusijos tęstinumą įvairiose formose.
Todėl nesvarbu, ar asmuo Putino bendrininkas, ar opozicionierius, tačiau jei jis gyvena Rusijos kultūros ir rusų pasaulio rėmuose – jis savo esme šovinistas, imperialistas, pats nejučiomis iš savo pasąmonės kartas nuo karto išleidžiantis šį rusofašizmu persmelktą tvaiką, arba imperialistas de facto, pati tikroji Žirinovskio, Navalno ir Dugino trigalvė chimera su Prigožino smegenimis ir Putino širdimi.
Toks yra rusų pasaulio atstovas, kuris, galbūt, prie visų smerkia Putiną ir Rusijos prievartos valstybę su jos visais grobikiškais karais ir karo nusikaltimais bei nusikaltimais žmogiškumui, tačiau sąmoningai arba širdyje yra už Rusijos, kaip imperijos išsaugojimą, jos atkūrimą, tik galbūt kita forma.
Tai ir tikrasis bolševizmo veidas, kuris persikreipia iš skausmo išgirdęs klausimą, kam priklauso Dagestanas, Abchazija, Šiaurinės salos arba Ičkerijos čečėnų respublika.
Nes su nuoširdžia atjauta turime pasakyti, kad jei kitos tautos ir valstybės pagijo, per atgailą, per jų dabar daromus veiksmus, kuriamus meno kūrinius, politines – ekonomines gerbūvio sistemas, tai rusų pasaulio atstovas, kuris viešai sakosi esąs „nei baltasis, nei raudonasis“, kaip kolektyvinis Putinas nešiojasi savo sinapsių neuromediatoriuose užkratą.
Ir tokio žmogaus kalbos, galimai net ir nuoširdžios, iš tiesų nesudaro esminio skirtumo. Nes kolektyvinė liga, patologinis giliai užslėptas, iš sąmonės išstumtas ar užblokuotas rusofašistinės imperijos saugojimo ar kūrimo informacinis genas, nesvarbu kokia forma, anksčiau ar vėliau prives prie to paties rezultato, kurio liudininkais esame šiandien.
Tai, jog imperijos negali būti kuriamos jokia kita forma, kaip tik kruvina agresija, mes žinome iš daugiau nei penkių šimtų metų bendros su Rusija karų istorijos, kuri praeitame amžiuje baigėsi lietuvių tautai genocidu.
Todėl daugelio milijonų rusų ir ne rusų virimas tose pačiose Rusijos ir rusų pasaulio sultyse veda į aklavietę – tą patį rusiškąjį imperializmą, fašizmą ir šovinizmą.
Būtent dėl to šia ideologija persmelktos visos rusų ir Rusiją palaikančių piliečių diasporos visame pasaulyje. Jos telkiasi, gyvena uždarose bendruomenėse ir elgiasi taip, tarsi vakar būtų atvykę iš Rusijos – t.y. nei kiek nepaveikti vakarietiškos kultūros.
Taip yra dėl to, kad šioms diasporoms nereikia kitos kalbos, nereikia kitos kultūros, nereikia bendrauti su kitų kultūrų žmonėmis, nes jie – didelė tauta, aukščiausia, išskirtinė rusų pasaulio rusiškosios „kultūros“ dalis, išgrynintas rusofašistinis šovinizmas, akinantis savo apolonišku nuogumu.
Virimas savo sultyse, savo milžiniškame prievartos ir fašizmo burbule, sudaro sąlygas ir toliau tarpti rusiškajam imperializmui sąmonės ir pasąmonės lygmeniuose, su kiekviena karta pastiprinant imperinį-bolšvekinį Trečiosios Romos archetipą, korumpuotą dvasinę „ruso“, apimančio 180 tautų ir tautelių runą, kuri yra visos šios valstybės nuo pat Muskovijos susikūrimo pamatų pamatas, kertinis akmuo, nevykusios, netinkamos, netikslios, iškreiptos statybos alfa ir omega.
Ir šis archetipas, ši runa, šis užkratas, civilizacijos vystymosi klaida veda prie to, kad Rusijos piliečiai, emigrantai ar pabėgėliai, nepaisant savo politinio statuso ar buvimo vietos, ir toliau mentaliai gyvena Rusijoje.
Jie gali būti prieš Putiną, gali būti už Putiną, tačiau ir toliau myli rusiškąjį fašizmą pagimdžiusią kultūrą: ideologus, vadus, įkvėpėjus, poetus, rašytojus, karvedžius, istorikus, t.y. visus asmenis ir įvykius, kurie ir sukūrė šį vis dar egzistuojantį monstrą – Rusijos imperiją.
Norint išgydyti „rusų pasaulio“ atstovus nuo iškreiptos rusofilijos, būtina Rusijos piliečius, nepriklausomai nuo tautybės, integruoti į įvairias visuomenes: reikalauti išmokti tos šalies, kurioje suteiktas laikinas prieglobstis, kalbą, istoriją, aktyviai juos stebėti ir versti dalyvauti bendruomenių užsiėmimuose, įtraukti į įvairias, sąmoningumą didinančias, plečiančias akiratį išsivysčiusio šiuolaikinio žmogaus veiklas, taip darant viską ir tikintis, kad bent jau jų kitos kartos išsivaduos nuo šių siaubingų ligų.
Tik toks Rusijos pasaulio atstovų integravimas, pradžioje net ir su daline prievarta, gali sudaryti sąlygas pastariesiems susipažinti ir įsileisti į save kitas kultūras, į jas integruotis, tapti jų dalimi. Tai įgalintų Rusijos piliečius nebejausti atskirties tarp savęs ir Vakarų – Rosija Vs Zapad.
Mūsų pačių netolimoje ateityje taip pat laukia kultūrinis – istorinis auditas, siekiant atsisakyti okupacinio paveldo, kuris giliai įsišaknijęs ne tik mūsų miestuose, miesteliuose ir viešose erdvėse, bet ir, deja, didžiosios daugumos galvose.
Mintys, klišės, stereotipai, kuriais šiandien vadovaujamės, labai dažnu atveju atėję iš sovietmečio ideologijos įskiepių, kurie pasiekė šias dienas.
Natūralu, jog kartos, kurios gyveno sovietmečiu, neturėjo kito pasirinkimo ir galimybių, todėl rusų pasaulio įtaka, žinios, mąstymo būdas, šaltiniai mums buvo susriegti prievarta ir apgaulės būdu iš rytų.
Tai ne kaltinimas – tai realybė. Ši realybė sudėtinga ir tuo, jog trijų šimtų metų laikotarpyje, buvome okupuoti 250 metų ir patyrėme rusifikaciją. Rusišką kultūrą, rusišką mąstymą, filosofiją, meną, istoriją, gyvenimo būdą, kalbą.
Net ir tarpukario laikų politikai, kultūros veikėjai, intelektualai veikė tiesiogiai arba įtakoti rusiškojo kultūros lauko. Ir tai natūralu, nes carinės Rusijos laikotarpiu absoliuti dauguma intelektualų ir inteligentų mokėsi ir dirbo Rusijoje.
Šiandien vėl kylantis pasididžiavimas mokslu Maskvos, Peterburgo aukštosiose mokyklose rodo didžiulę priklausomybę nuo Rusijos. Rusijos įtaką mūsų kasdieniame gyvenime ir mąstyme. Tai, jog prasidėjus diskusijai apie rusų kultūrą, auditorija pasidalina į dvi dalis: vieni už Tolstojų, kiti prieš, vieni už „Po pirties“, kiti – prieš, rodo, jog mes patys vis dar verdame rusų pasaulio sultyse.
Nesvarbu ar esame už ar prieš – mes visi kalbame apie tą patį, nes mes tame ir tuo gyvename todėl, kad tai geriausiai pažįstame, tai mus jaudina. Mes sergame Stokholmu sindromu, mes kabiname savo prievartautojų paveikslus miegamuosiuose, mes bandomis traukiame į šovinistinių ir rusofašistinių idėjų persmelktus spektaklius ir operas, mes keikiamės rusiškai ir to net nepastebime, o mūsų savidestrukcija lenkia net Maskvos centrinio vokzalo odekolono gėrikų įgūdžius.
Didele dalimi atvejų, kuomet kyla ginčai dėl tam tikrų istorinių faktų interpretavimo, mes patys to nejausdami, vadovaujamės svetimais, mums primestais naratyvais, klišėmis ir stereotipais.
Mes kalbame naudodami svetimas rusiško pasaulio mintis, mes mąstome kaip „rusai“. Mes sergame priklausomybe rusiškam pasauliui, patys to nesuvokdami, nematydami, daugelis tikrai nenorėdami.
Ir kokia tragiška bebūtų šio amžiaus pradžia Europai su visiškai neišmoktomis karų pamokomis, karo nusikaltėlių valdoma ir apgyvendinta Rusija, šį kartą, kaip niekada aiškiai ir tvirtai mums rodo, kad atėjo metas atsisakyti šios priklausomybės. Ir mums, lietuviams, Lietuvai, ir visai Europai.
Kaip žiauriai tai beskambėtų, turint galvoje žūstančius, žaginamus, kankinamus, deginamus ukrainiečius ir ukrainietes, vaikus ir senolius, mums pagaliau duotas šansas labai ryškiai ir aiškiai suvokti, kokiomis baisiomis ligomis vis dar serga žmonija. Ir nedelsiant pradėti gydytis, visų pirma, pradedant nuo savęs.
Gerbiamiems skaitytojams siūlau trumpą apžvalgą apie "galutinį Rusijos klausimo sprendimą", kurį vykdo taip vadinamas "visas civilizuotas pasaulis":