Rinkimai „kazino“. Ką mes žinome apie amerikietiškos demokratijos ypatybes?

Autorius: Kūlgrinda.lt Šaltinis: http://kulgrinda.lt/1210/rinki... 2016-02-10 22:13:03, skaitė 1812, komentavo 1

Perrašom temą apie rinkimus iš Nikolajaus Starikovo knygos „Krizė, kaip tai daroma“. Kai kur įdėsim ir savas pastabas, patikslinimui. Be abejo, žinom, jog bus daug triukšmo, jog cituojame Kremliaus propagandistą, na, bet lauksim patikslinančių komentarų ir diskusijos.
Aišku, jeigu kam nepatinka – gali ir neskaityti. Visada galima apsilankyti Delfi ir gyventi įsivaizduojamame pasaulyje.
Pagarbiai, Kūlgrinda.lt redakcija.

Kaip formuojamos JAV valdžios struktūros? Rinkimais.

Kas juose dalyvauja? Įvairios partijos.

Vadinasi, būtina kontroliuoti politines partijas. Ką paprasčiau kontroliuoti, dešimt partijų ar dvi? Savaime suprantama, dvi. Keisčiausiu būdu politinė kova JAV vyksta tik tarp dviejų partijų atstovų: demokratų ir respublikonų. Tik šių politinių struktūrų atstovai per visą JAV istoriją tapdavo prezidentais (Reikia patikslinti, jog iki 1853 metų buvo du nepartiniai prezidentai (Džordžas Vašingtonas ir Džonas Teileris) ir kiek kitaip vadinosi politiniai judėjimai, bet po 1853 metų dominavo vien respublikonai ir demokratai.Jau 163 metus iš eilės. Redakcijos pastaba). Galbūt Valstijose apskritai yra tik dvi partijos? Ne, jų ten šimtai. Tai kodėl tik demokratai ir respublikonai patenka į Baltuosius rūmus? Todėl, kad  tik šios partijos turi milžiniškus finansinius išteklius ir neribotą medijų palaikymą Gali būti puikus, nuostabus žmogus, dvasinėmis savybėmis pranokti motiną Teresę arba šventąjį Pranciškų, bet per rinkimus galimybių neturėsite jokių. Politikai tai žino, ir todėl tie, kurie nori ne vien „dalyvauti“, bet ir nugalėti, į kitas partijas neeina. Tai žino ir rinkėjai. Jie nenoriai balsuoja už trečiųjų partijų kandidatus, nes tie neturi jokių galimybių nugalėti.

Pavyzdžiui, panagrinėkime 2008 metų JAV prezidento rinkimus. Kaip žinome , juos laimėjo demokratas Barakas Obama, o jo priešininkas buvo Džonas Makeinas. Tai žino visi. Bet ar esate tikri, jog rinkimų biuletenyje buvo tik dvi pavardės? Tais pačiais metais į Rusijos prezidento postą buvo keturi kandidatai. Nejaugi demokratiškiausioje šalyje jų buvo tik du, tai yra dukart mažiau negu despotiškoje Rusijoje? Tokio dalyko negali būti, nes rinkimai – tai amerikietiškos sistemos giliausias pamatas. Tai amerikiečių ideologijos Biblija, Koranas ir Tora. Renkamų pareigybių JAV yra daugiau kaip 18 000, nuo prezidento iki suvargusio miestelio šerifo. Argi gali būti, kad į svarbiausią šalies postą pretenduotų tik du kandidatai?

Žinoma, ne. Kandidatų buvo daug, juk JAV – demokratinė šalis. Įvairios partijos iškėlė labiausiai nusipelniusius.

Libertarų partija – Robertas Baras
Socialistų partija – Brajanas Mūras
Konstitucinė partija – Čakas Boldvinas
Žaliųjų partija – Sintija Makini
Naujoji amerikiečių nepriklausoma partija – Frenkas Makenolti
Partija už socializmą ir išsivadavimą – Glorija La Riva
Socialistinė darbininkų partija – Rožeras Kapero
Amerikiečių nepriklausomybės partija – Alanas Kejesas
Bostono arbatėlės partija – Čarlzas Džėjus
Draudimo partija – Džemas Amondsonas
Reformistų partija – Tedas Veilas.

Kaip matote, visiška tvarka. Pristatytas visas politinės universalinės parduotuvės asortimentas.

Štai tau dviejų rūšių socialistai, žalieji ir amerikietiškos demokratijos šaknų link krypstanti „Bostono arbatėlės partija“.

Reformų partija, draudimo partija – dvi nepriklausomos partijos. Trumpai tariant, visiška tvarka – 11 partijų, neskaičiuojant respublikonų ir demokratų. Dėl visiško „tobulumo“ pridėkime dar vieną kandidatą, Ralfą Neiderį, kuris balotiravosi savarankiškai. Galutinis rezultatas – į Jungtinių Amerikos Valstijų vadovo postą pretendavo 14 kandidatų.

O dabar užduosiu jums klausimą. Ką iš 14 pretendentų jūs įsiminėte per rinkimų į aukščiausią JAV postą laikotarpį? Esu įsitikinęs 99 procentais, kad nieko, išskyrus respublikonų ir demokratų kandidatus – Makeiną ir Obamą. „Marsas“ ir „Snikeris“. Čipas ir Deilas. „Koka kola“ ir „Pepsi kola“. Vienas ir tas pats principas. Tai, kad kova nerimta, rodo net dviejų svarbiausių JAV partijų emblemos: asilas ir dramblys. Šou ir yra tik šou. Čia svarbus dizainas, pateikimas, spalviniai sprendimai, o ne mintys ir idėjos. Kas gi per šou girdi idėjas, kas stengiasi suprasti jų esmę?

Rinkimų kampanija tęsėsi beveik visus 2008 metus. Kiekvieną dieną mums pasakojo ir rodė per televizorių, kalbėjo per radiją, spausdino laikraščiuose. Ir ką gi? Medžiagą tik apie du kandidatus: Džoną Makeiną ir Baraką Obamą. Štai todėl mes ir pažįstame šiuos du kandidatus. Visos apklausos, visi reitingai skirti būtent šiai „saldžiąjai porelei“. Tiesiogiai transliuojami reportažai iš partijų suvažiavimų – tik iš šių DVIEJŲ partijų suvažiavimų. Tad ar verta stebėtis, kad tokio smegenų plovimo rezultatas – minimumas balsų, atiduotų bet kuriam kitam kandidatui, išskyrus Obamą ir Makeiną.

Kandidatas (partija),       rinkikų balsų skaičius,  %, rinkėjų balsų skaičius,  %

Barakas Obama (demokratų),         365,   62,     68 162 737,           52,78

Džonas Makeinas (respublikonų),   173,    30,     59 223 402,          45,85

Ralfas Neideris (nepriklausomas),      0,     0,          723 112,            0,56

Robertas Baras ( libertarų),                0,     0,          531 363,            0,41

Čakas Boldvinas (konstitucionalistų), 0,     0,          189 924,            0,15

Sintija Makinli (žaliųjų),                     0,     0,           156 551,           0,12

Bet juk mums visada sakydavo, kad JAV yra lygių galimybių visuomenė. Kur kitur, jei ne per rinkimus, tai turi būti patvirtinta? Kodėl visa žiniasklaida kalba tik apie du kandidatus jei iš viso jų yra keturiolika?

Todėl, kad laisvi ne tik politikai, bet ir žurnalistai. Jie gali rašyti apie tuos ir rodyti tuos, kurie jiems atrodo reikalingi. Kam įdomūs iš anksto nesėkmei pasmerkti statistai? Niekam, todėl visas dėmesys būsimajam prezidentui. Juk jis renkamas tik iš dviejų žmonių, o visai ne iš keturiolikos. Nereikia nieko versti, visi televizijos kanalai ir laikraščiai rodys tik respublikonų ir demokratų kandidatus, tik apie juos rašys. Bet gal rinkimų rezultatų iš anksto neįmanoma įspėti? Kodėl, rezultatas net labai lengvai įspėjamas. laimės arba Obama, arba Makeinas. Kur čia neįspėjamumas?

Bet devynis mėnesius trunkančios priešrinkiminės kampanijos, kai visa žiniasklaida kalba tik apie du kandidatus iš keturiolikos, neužtenka. Kad tikrai niekas neturėtų nė milimikroninės galimybės pasikėsinti į demokratų ir respublikonų valdžios monopoliją, sugalvotas dar vienas triukas. Jis vadinamas praimeriz (primaries) (šiuo metu tą mes ir matome žiniasklaidoje (2016.02.08), redakcijos pastaba). Tai vadinamieji pirminiai rinkimai, partijos viduje vykstantys vienintelio geriausio rinkimai. Jie trunka bemaž tiek pat laiko, kiek ir tikrieji Amerikos prezidento rinkimai. Uždavinys – atrinkti iš kelių kiekvienos partijos kandidatų tą, kuris pateks į antrąjį turą ir atstovaus savo partijai kovoje dėl JAV vadovo posto. Kur slypi gudrybė? O ji tokia: mums vėl ilgiau nei pusmetį pasakojamos tik dviejų partijų atrankos peripetijos. Įspėkite, kokių? Atsakymas teisingas, vis tų pačių neišskiriamųjų demokratų ir respublikonų. Nuo ryto iki vakaro Obama ir Makeinas televizorių ekranuose grumiasi su bendrapartiečiais už teisę tapti vieninteliais kandidatais. Kelis mėnesius Valstijų, vadinasi ir viso pasaulio, žiniasklaidoje tai naujiena „numeris vienas“. O juk rinkimai nė neprasidėję. Bet iš tikrųjų jie jau seniai vyksta, ir ne bet kokie, o patys tikriausi. Piketai, aktyvistai, agitaciniai lapeliai, ženkliukai, televizijos reportažai, interviu, pirmosios laikraščių ir žurnalų skiltys. Amerikiečius rengia iš anksto – jokia kita partija (o ką jau kalbėti apie nepartinį kandidatą) negali pasigirti tokiu dėmesiu savo asmeniui.

Patys praimeriai taip pat organizuoti labai įdomiai. Atrodytų, koks skirtumas eiliniam Amerikos piliečiui, kokį pretendentą iškelia viena ar kita partija. Praėjo partijos suvažiavimas, buvo iškeltas kandidatas, o paskui pilietis balsavimo apylinkėje vis vien gaus biuletenį ir savo balsavimu išreikš savo požiūrį į šią partiją. Bet ne, kandidato rinkimai trunka tiek laiko, kiek moteriai reikia išnešioti kūdikį. Kodėl taip ilgai? Kad išplautų rinkėjo smegenis iki sniego baltumo. Visą šį laiką ant vargšo miesčionio galvos pilasi tirštas informacijos ir prognozių srautas. Kaip susiklostys kova jei demokratai iškels Hilari Klinton, o kas bus, jei iškels Baraką Obamą? Ir visą laiką tik apie dviejų partijų kandidatus. O ar žinote, kieno motina yra kartojimas…

Kas dalyvauja prameriuose? Logiška būtų manyti, kad partijos kandidatą renka tos partijos nariai. Nieko panašaus! Pasirodo, yra kelių rūšių praimeriai. Uždaruosiuose dalyvauja tik registruoti partijos nariai. Bet jei valstijose organizuojami atvirieji praimeriai, tai juose gali dalyvauti… bet kuris valstijos gyventojas, nesvarbu, ar jis priklauso partijai, ar ne! Genialiai sugalvota – oficialiai rinkimai dar nevyksta, iki jų pradžios dar beveik metai, bet jie vyksta visu greičiu, ir dalyvauja juose tik dviejų partijų kandidatai.

Tad apie kokias lygias galimybes galima kalbėti?

Kokia kandidatų galimybių teorija?

Kokia čia demokratija?

Pirmos dalies pabaiga. Kelių dienų eigoje bus ir antra dalis.