Kiekvienam iš mūsų Ukraina buvo ir tebėra pasaulio ašis. Вибач(те)

Autorius: Ekspertai.eu Šaltinis: https://ekspertai.eu/kiekviena... 2023-01-14 21:14:00, skaitė 323, komentavo 2

Kiekvienam iš mūsų Ukraina buvo ir tebėra pasaulio ašis. Вибач(те)

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkės Paulės Kuzmickienės kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2022 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje.

Ponai ir ponios, garbingi apgintos Laisvės dienos ir Laisvės premijos teikimo iškilmių dalyviai,

Po 1991 m. sausio įvykių vienas lietuvių poetas rašė: „Kiekvienam iš mūsų [...] Lietuva buvo ir tebėra pasaulio ašis. Tačiau pastaraisiais mėnesiais ji virto pasaulio ašimi ir kitiems. Niekada savo istorijoje Lietuva tiek daug nereiškė žmonijai kaip šiandien... Lietuva virto vienu iš esminių laisvės simbolių visiems laikams“.

Šiandien poetą perfrazuočiau taip: kiekvienam iš mūsų Ukraina buvo ir tebėra pasaulio ašis. Tačiau pastaraisiais mėnesiais ji virto pasaulio ašimi ir kitiems. Niekada savo istorijoje Ukraina tiek daug nereiškė žmonijai kaip šiandien. Ukraina virto vienu iš esminių laisvės simbolių visiems laikams.

Tačiau kodėl tai tariame tik šiandien? Kodėl tik šiandien Ukraina kaip tauta pripažįstama per Karolio Didžiojo premiją V. Zelenskiui ir jo užpultos šalies piliečiams, per „Time“ metų žmogaus titulą, kuriuo V. Zelenskis dalijasi su „Ukrainos dvasia“, per Andrejaus Sacharovo premiją nepalaužiamiems Ukrainos žmonėms, per popiežiaus Pranciškaus laišką ukrainiečių drąsiai ir stipriai, kenčiančiai ir besimeldžiančiai, verkiančiai ir kovojančiai, besipriešinančiai ir tikinčiai tautai, kuri padėjo pačiam popiežiui apsispręsti likti su Ukraina?

Galime ir kitaip paklausti. Kaip liaudis virsta tauta? Ar tauta galima be valstybės, o valstybė be tautos? Tai − politinės istorijos klausimai. Bet pernelyg ilgai ir dažnai adresuoti šiuolaikinei Ukrainai ir kėlę pagrįstus įtarimus, kad taip dangstomos geopolitinės varžytuvės, kuriose Ukrainai tenka tik įkaito vaidmuo.

Čia svarbu atsakyti į klausimus, kodėl dvejota dėl daugiau nei prieš tris dešimtmečius įvykusio referendumo dėl nepriklausomos Ukrainos rezultatais – daugiau nei 90 nuošimčių. To turėjo pakakti. Ukrainos atsiradimas žemėlapyje – tai ne XX amžiaus geopolitikos pasekmė, o ilgą laiką engtos ukrainiečių tautos istorinę neišvengiamybė. Tačiau kažkodėl buvo sakoma, kad ukrainiečiai nesuvokia nacionalinio principo. Neva dabartinė Ukraina, nors formaliai yra nacionalinė valstybė, tačiau ji buvo suformuota iš esmės ne ukrainiečių, o Rusijos, todėl ir Rusijai priklauso.

Ukraina – ne Rusija, aiškino ukrainiečiai. Vakarai linksėdami galva dalijo finansinę paramą Kyjivui ir pažadus narystei ES ir NATO, bet be politinių įsipareigojimų ir su reveransais Rusijai. Net tada, kai 2014 metais Ukraina, netekusi savo teritorijos – Krymo, sustabdė rusofašizmo marą Europoje, Vakarai savo naivumą ir godumą slėpė po pasakojimais, kad Ukraina ukrainiečiams kol kas nėra bendras sąmoningumo projektas, o feodas, kuriame vyksta vidaus mūšiai dėl savo teritorijos.

Tokie ir panašūs pasakojimai neaplenkė ir mūsų. Buvo sudvejota bendrystės reikme, vėliau kai kurių politikų pasisakymai skelbė, kad Rusijos ir Ukrainos kare ne vien Rusija yra kalta dėl agresijos, esą iš dalies ir Ukraina pati kalta. Matyt, omenyje turėta aplinkybė, kad niekas nebuvo pasiruošęs kariauti dėl Ukrainos, nes ji silpna, korumpuota, oligarchinė valstybė, tai, kas angliškai vadinama failedstate, t. y. ne tokia stipri kaip Lietuva. Todėl mes esame saugūs, o Ukraina turėjo nukentėti ir kenčia.

Už tokius klystkelius mes šiandien turime atsiprašyti ukrainiečių, todėl viena pirmųjų noriu tarti: Вибач(те).

Mums svarbu nepamiršti ir mūsų pačių paramos Ukrainai vingių, kurių pripažinkime − buvo. Ypač dabar, kai matome mūsų visuomenės milžinišką dvasinę, moralinę, finansinę paramą Ukrainai ir vyriausybės titaniškas pastangas konsoliduoti tarptautinę bendruomenę Ukrainai padėti.

Liaudis virsta tauta ne savaime ir ne be kančių. Taip ir su valstybe. Ukraina galutinai valstybe ir de facto NATO nare tapo apsisprendusi gintis ir ypač per tuos ukrainiečius, kurių gimtoji kalba yra rusų. Galų gale, tai ir Putino „nuopelnas“ amžiams atskirti savo vergišką Rusiją nuo laisvos Ukrainos.

Kalbant apie ukrainiečių kelią į naująjį gyvenimą, ieškant jų sąmoningumo raidos simbolių, neabejoju, vienaip ar kitaip savo vietą atras ir kai kurie buvę Ukrainos prezidentai, ir žinomi ar nežinomi didvyriai. O Volodymyras Zelenskis?

Jis talentingai suvaidino herojų ir galiausiai pats tapo herojumi, kuris virto įkvėpimo šaltiniu kitiems. Tai jau ne kartą yra nuskambėję. Aš pasakyčiau kitaip. Kažkada profesorius Vytautas Kavolis vienu iš lietuvių sąmoningumo simboliu įvardijo Prezidento Antano Smetonos įsipareigojimą valstybei. Taip be dvejonių apibūdintume ir Prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą. „Aš ne drąsus, aš atsakingas“, − ištarė Prezidentas Zelenskis, atsisakęs palikti Kyjivą. Tai svarbiausias jo kaip tautos vedlio sprendimas, pavertęs nemirštančiu Ukrainos laisvės simboliu. Tai jo atsakas Putinui, kad Kyjivo Rusios tauta turi savo lyderį Zelenskį, o ne Putiną. Kad istorijos nesuklastosi.

Zelenskio įnašas Ukrainai yra valstybingumas, pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia iš Rytų persikelti į Vakarus, save valdyti ir apginti, parodyti pasauliui, kad galima ir reikia nenuolaidžiauti Rusijai, kovoti prieš ją – nugalėti ir sutriuškinti!

Zelenskis ir Ukraina parodė, kaip galima išsivaduoti iš baimės. Zelenskio įvesta tarptautinių santykių praktika, leistina tik jam ir ukrainiečiams – drąsiai, viešai kritikuoti kitų šalių lyderius, taip padedant jiems greičiau apsispręsti. Taip Ukrainos Prezidentas ir ukrainiečiai esmingai keičia Vakarus ir pasaulį.

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius, 1990-ųjų gegužę, tuomet Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, kalbėdamas Latvijos nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse ir perduodamas deglą su ugnimi broliams latviams kaip simbolį tęsti Baltijos vienybės kelią į Nepriklausomybę, kvietė būti susitelkusius, pabrėžė, kad tik būdami visi kartu mes laimėsime. Tauta apsigynė 1991 m. Dabar laikas sutelkti visas jėgas remiant Ukrainą, kurios pergalės šviesa tikėkime atneš pokyčius ir baisiojoje imperialistinėje Rusijoje.

Šiemet minėsime trisdešimtmetį, kai Rusija buvo priversta išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos. Tuomet, 1990–1993 m. mes keitėme Vakarus ir laimėjome prieš Rusiją. Todėl ir toliau būkime vieningi, aukokime Ukrainai ir šiemet Ukraina laimės prieš Rusiją.

Tai bus laisvės pasaulio pergalė.

Життя переможе смертъ, а свiт – темряву. Slava Ukraine!

LDiena.lt Savo ruožtu gerbiamiems skaitytojams siūlau specialią SLAVA UKRAINE Sausio 13-osios minėjimo apžvalgą:

https://youtu.be/Ku6TBOU6wKc

Susiję:

Apie dingusius (pavogtus, sudegintus) pagrindinius Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentus

idi-01.jpg