Z. Tamakauskas. Mūsų Trispalvės vėliavos Šviesa nugalėjo tamsą
Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/01/10/z-... 2023-01-11 17:01:00, skaitė 505, komentavo 6
Greitai prašuoliavo 2022-ieji metai, palikę vienokias ar kitokias žymes tiek mūsų asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Gražiai buvo paminėtos legendinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos, Romo Kalantos aukos jubiliejinės ir kitos įsimintinos datos, ne vienam praplėtusios akiratį, sustiprinusios mūsų Atmintį, pažadinusios norą labiau domėtis savo Tėvynės istorija, jos herojine praeitimi, dabartimi bei jos tolimesniu likimu.
Naujųjų metų dieną turėjome ne vien pakelti pursluoto šampano taurę, bet reikėjo ir vienam kitą pasveikinti išaušusios Lietuvos vėliavos dienos proga. Tikėtina, kad kai kas tą ir padarė.
Mūsų vėliavą turėtume iškelti per visas ateinančias valstybines šventes, per įsimintinas ir mums brangias datas. Tad plačiau pažvelkime į jos gyvavimo istoriją, jos kėlimo ypatybes.
Jau nuo seno tikėta, kad žygiuojančius į kovą karius lydi žuvusių narsių kovotojų vėlės, padedančios nugalėti priešus. Manyta, kad vėliavoje įsikūnijusios mūsų karžygių vėlės. Net kovotojų pulkai buvo skaičiuojami vėliavomis.
Vėliava visada palaikė kovinę dvasią, ji buvo orientyras mūšio lauke. Todėl kare buvo stengiamasi sunaikinti priešo vėliavą, tuo pačiu ir palaužti karių valią. Su pergale grįžtančių karių garbingiausiose eilėse buvo nešamos karių pulkų vėliavos.
Lietuvių vėliava pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose abstrakčiai, nenurodant jos išvaizdos, paminėta XIV amžiaus pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašant lietuvių kautynes su kryžiuočiais prie Veliuonos, tuomet vadintos Bajerburgu, pilies.
Vytis – Lietuvos herbas, 16 amžiuje | wikipedija.com nuotr.
Jano Dlugošo Žalgirio mūšio aprašyme minima, kad Vytauto atvesti pulkai turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušio – su apskritomis dėmėmis žirgo. Taip pat pažymimos vėliavos su Gediminaičių stulpais.
Kiek žinoma, Lietuvos herbinės vėliavos nuo XVI amžiaus antrosios pusės buvo trijų spalvų. Didžiosios Kunigaikštystės, Vilniaus vaivadijos ir jos apskričių – pavietų vėliavos turėjo raudoną spalvą, Lietuvos didžiojo etmono, Trakų vaivadijos su jos pavietais vėliavos buvo mėlynos, o Žemaitijos – baltos. Visų vėliavų pagrindinėje pusėje buvo vaizduojamas Valstybės herbas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava buvo raudona su Vyčiu – baltu raiteliu. Ši vėliava išliko iki pat XVIII amžiaus pabaigos.
Vytis | Alkas.lt nuotr.
Baigiantis 18 amžiui, Europos valstybės pradėjo kurti savo nacionalines tautines vėliavas su įvairių spalvų juostų deriniais. Pavyzdį rodė Prancūzija, per Didžiąją savo revoliuciją pakeitusi senąją vėliavą į juostuotą, atitikusią to meto tris revoliucijos šūkius: laisvė, lygybė, brolybė.
Lietuva patekusi į carinės Rusijos imperijos nasrus, praradusi savo valstybingumą, negalėjo rūpintis ir savo tautinės vėliavos reikalais.
Nuo XVII amžiaus žinoma Mažosios Lietuvos trijų horizontalių juostų vėliava: viršutinė – žalia, vidurinė – balta, apatinė – raudona. Ji pradėta naudoti 1660 metais.
Savo vėliavą nuo 19 amžiaus antrosios pusės turėjo ir lietuvių draugijos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Raudona-balta-mėlyna vėliava kurį laiką buvo naudojama įvairiuose lietuvių suvažiavimuose. Vėliau tos spalvos kito. Veikusios draugijos pasigamindavo vėliavą pagal savo išmanymą, laikydami ją ir tautine.
Per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgę į Rusiją lietuviai naudojo žalios, baltos ir raudonos spalvos vėliavas. Matyt, juos veikė Mažosios Lietuvos vėliavos spalvos, priimant jas kaip savas, tautines spalvas.
Tautinės vėliavos klausimas Lietuvoje pirmą kartą svarstytas 1905 metų gruodžio mėnesį Lietuvių suvažiavime – Didžiajame Vilniaus Seime. Daktaras Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke. Šis pasiūlymas nebuvo priimtas, nes raudona spalva buvo susijusi su revoliucionierių vėliavos spalva ir susirinkusiųjų daugumai reiškė neigiamas emocijas. Be to, Vytis raudoname lauke visada buvo ne tautinė, o Valstybės vėliava.
Istorinė vėliava | kabaltic.lt nuotr.
Ginčai dėl tautinės vėliavos atsinaujino 1917 metais būsimos Lietuvių konferencijos išvakarėse. Susirinkusieji pas dr. J. Basanavičių konferencijos rengėjai nutarė vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių.
Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius tautiniuose drabužiuose bei juostose įžvelgė dvi vyraujančias spalvas – žalią ir raudoną. Jis ir parengė tokį dvispalvės vėliavos projektą. Žalios ir raudonos spalvų vėliava puošė ir istorinę Lietuvių konferenciją, vykusią Vilniaus miesto teatro salėje.
Tačiau ši vėliava daugeliui konferencijos dalyvių atrodė niūrokai. Žinomas archeologas ir tuometinis heraldikos specialistas Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvos įdėti geltonos spalvos juostą. Ji turėjo simbolizuoti prisikeliančios Lietuvos aušrą.
Šis klausimas buvo pavestas išspręsti išrinktai Lietuvos Tarybai. Taryba tuo reikalu sudarė komisiją. Į ją įėjo T. Daugirdas, J. Basanavičius ir A. Žmuidzinavičius. Komisija nusprendė pirminį Lietuvos vėliavos projektą papildyti dar viena tokio pat pločio – geltona spalva.
Taip atsirado dabartinė mūsų vėliava su vienodo pločio horizontalios juostos trimis spalvomis: geltona, žalia, raudona. Ją Komisija priėmė 1918 m. balandžio 19 d., o Lietuvos Taryba ją patvirtino kaip laikinąją Lietuvos valstybės vėliavą.
Šios vėliavos spalvos, kaip Valstybės spalvos, pažymėtos ir Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Tokią pačią nuostatą matome ir 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. 1938 metų Konstitucijoje šios spalvos įvardytos jau kaip tautinės, pabrėžiant čia visose minėtose Konstitucijose pažymėtą Valstybės ženklą – baltą Vytį raudoname lauke.
Pirmą kartą mūsų Trispalvė buvo iškelta 1918 metais lapkričio 11 dieną ant Valstybės Tarybos pastato. 1919 metų sausio 1 dieną dešimties savanorių būrys, vadovaujamas vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjo – pirmojo savanorio Kazio Škirpos, mūsų vėliavą iškėlė Gedimino pilies bokšte. (Gaila, kad dabar kai kurios jėgos stengiasi Kazio Škirpos vardą sumenkinti, ištrinti iš istorinės Atminties).
Iškelta vėliava buvo pagerbta šūvių aidu ir sugiedotu Lietuvos himnu. Jos iškėlimo atminimas saugomas iki šiol. Sausio pirmoji kalendorių lapeliuose pažymėta kaip Lietuvos vėliavos diena. Nuo 2005 metų kiekvienais metais tradiciškai Gedimino kalno pilies bokšte sausio 1 dieną plevėsavusi per metus vėliava pakeičiama nauja.
Senoji vėliava sudarytos komisijos nutarimu perduodama saugoti vienai pasižymėjusiai mokyklai. 2022 metų vėliava patikėta saugoti Rokiškio rajono Pandėlio gimnazijai.
Po kelių dienų – sausio 6 dieną Vilnių užėmę rusų bolševikai nuo Trispalvės nuplėšė dvi pirmąsias spalvas, palikdami tik raudoną.
Antrą kartą Lietuvos Trispalvė suplevėsavo Gedimino pilies bokšte 1920 metų rugpjūčio mėnesio 26 dieną, kai į Vilnių grįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau lenkai, klastingai sulaužę Suvalkų sutartį ir užgrobę mūsų sostinę, lietuvišką Trispalvę vėl nuplėšė.
Po devyniolikos metų trukusios okupacijos – 1939 m. spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė vėl įžengė į Vilnių. Kitą – spalio 29 dieną Gedimino pilies bokštas vėl pasipuošė Lietuvos laisvės vėliava. Deja, ir šį kartą neilgam. Sovietinės okupacijos kraujuoti debesys nutraukė jos plevėsavimą net iki 1988 metų.
1988 metais spalio 7 dieną Lietuvos Trispalvė, susirinkusiai žmonių miniai giedant Lietuvos himną, gaudžiant trimitams ir trykštant džiaugsmo ašaroms, iškilmingai pakilo į Gedimino pilies bokšto stiebą. Manome, kad jau dabar jokia pikta ranka neišdrįs jos paliesti.
Mūsų Trispalvė visais okupacijos metais reiškė Lietuvos laisvę ir viltį, jos nenugalėtą dvasinę gyvybę. Daug kartų ji slapta buvo iškeliama ir lenkų okupuoto Vilniaus krašte.
Didelį nepasitenkinimo triukšmą lenkai sukėlė 1928 metais, pamatę Gedimino pilies bokšte plazdančią juodu kaspinu perrištą Lietuvos vėliavą. Ją iškėlė, minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistas, kovotojas už lietuvybę okupuotame Vilniaus krašte – Gedimino draugovės skautas Pranas Žižmaras. Jis ypač išgarsėjo vėlesniais metais, kada gindamas Lietuvos garbę, dvikovoje nugalėjo lenkų karininką.
Lietuviškos trispalvės pakeitimo ceremonija 2013 sausio 1 dieną | N. Balčiūnienės nuotr.
Sovietinis okupantas 1940 metais okupavęs mūsų kraštą, primetė savo raudoną vėliavą. Tačiau Lietuva su okupacija nesusitaikė – slapta kūrėsi gausus antisovietinis pogrindis, kuris prasiveržė 1941 metų birželio mėnesį visuotiniu tautos sukilimu.
Šiame sukilime aktyviai dalyvavo studijuojantis jaunimas. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas Vytautas Rudminas, keldamas Trispalvę ant dabartinio miesto savivaldybės pastato, buvo mirtinai sužeistas bėgusio iš Kauno sovietinio okupanto paleistos kulkos.
2021 metais, minint Birželio sukilimo 80-metį, Vytauto Rudmino žygdarbis buvo įamžintas atminimo lenta, įrengta prie savivaldybės pastato sienos, netoli centrinio įėjimo durų.
Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1953 metais pasirodė vadinama „LTSR vėliava“, pažymėta pjautuvo ir kūjo ženklu su vyraujančia raudona spalva. Už lietuviškos Trispalvės iškėlimą laukė kratos, žiaurūs tardymai, kalėjimas, tremtis į Sibirą.
Tačiau nežiūrint to, kasmet, ypač per Vasario 16-tąją mūsų vėliava slapta, daug rizikuojant, būdavo tai vienur, tai kitur – labiausiai matomose vietose, vis iškeliama. Čia pateiksime tik keletą jos iškėlimo vietų.
1951 metais Lietuvos laisvės vėliava suplevėsavo Kudirkos Naumiestyje. Ją iškėlė miesto fotografas Kazys Kavaliūnas. Iškeliant vėliavą dalyvavo miesto mokykloje įkurtos pogrindinės organizacijos „Laisvės varpas“ narys Artūras Flikaitis ir kt. Už antisovietinę veiklą Kavaliūnas buvo nuteistas 25-rius metus, A. Flikaitis ir kiti minėtos organizacijos mokiniai – dešimčia metų sovietinio lagerio.
Grįžęs iš lagerio į Lietuvą, Artūras Flikaitis toliau tęsė rezistencinę veiklą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo Vyriausybės patvirtintas Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nariu, ėjo komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas, 2000 metais buvo išrinktas Vilniuje surengto tribunolo komunizmo nusikaltimams įvertinti organizacinio komiteto pirmininko pavaduotoju.
Malonu pažymėti, kad A. Flikaičio bendramintis, taip pat buvęs antisovietinės pogrindinės organizacijos narys Romas Treideris tapo to paties miestelio – Kudirkos Naumiesčio istorijos žinomu metraštininku, daugelio straipsnių autorius. Jo kruopščiai parašyta ir gausiai iliustruota knyga „Tautiškos giesmė kelias į Tautą“ sulaukė keletą leidimų, yra Respublikos mokyklų bibliotekose.
1952 metais vasario 16 dienos išvakarėse lietuviška Trispalvė suplevėsavo Šakiuose ant vandentiekio bokšto. Ją iškėlė, nuplėšę raudoną vėliavą, Šakių gimnazijos pogrindinės antisovietinės organizacijos „Laisvės sakalai“ mokiniai, kurie ne kartą matė eidami į mokyklą suguldytus išrengtus, nuo stribų kojų smūgių pamėlynavusius ir siaubingai sudarkytus partizanų lavonus, susikaupusių motinų sulaikytas ašaras…
Buvusi gimnazijos 33-iosios laidos abiturientė Nijolė Musteikaitė prisimena: „Lyg į stebuklą šakiečiai žiūrėjo į plevėsuojančią aukščiau visų vergijos bokštų Lietuvos trispalvę, aplaistytą tremtinių ašaromis ir krauju, nuspalvintą iškankintų miško brolių mirties ir pasityčiojimo spalvomis. Žmonės sunkiai slėpė džiaugsmo ašaras ir kalbėjo nedaug, kad neišgirstų tie, kuriems nereikėjo išgirsti“. [5]
Už „antitarybinę“ veiką vienuolika mokinių buvo nuteisti 25 metus kalėti.
Prisimintina 1955 metais (patikslinta data) suplevėsavusi Trispalvė Kauno rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto, kurią iškėlė pogrindinės organizacijos „Geležinis vilkas“ mokiniai – žinomo lakūno, Nepriklausomybės kovų dalyvio, 1934 m. kartu su A. Gustaičiu ir R. Marcinkumi lėktuvais ANBO-IV apskriejusio Europą Jono Liorento sūnus Algirdas ir dabarties lietuviško ginklo kūrėjas, buvęs ilgametis Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos pirmininkas Algirdas Petrusevičius.
Dėl palikto įspėjamojo užrašo – „užminuota“, ilgoką laiką čekistai bijojo prie jos prisiartinti. Vėliava džiugino toje aikštėje buvusių žmonių širdis, kėlė patriotinius jausmus ir Viltį. Abu drąsuoliai mokiniai buvo nuteisti ilgus metus kalėti. Mėginus pabėgti iš kalinimo vietos – A. Liorentas buvo nušautas, o A. Petrusevičius neteko rankos.
Didelio nerimo sovietinei valdžiai sukėlė 1958 metais, minint Vasario 16-osios Akto keturiasdešimtmetį, suplazdėjusi lietuviška Trispalvė ant Petrašiūnų elektrinės kamino 80-ties metrų aukštyje. Ją iškėlė Lietuvos laisvės kovotojas, vienas iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjų Petras Plumpa.
Rengiant šios vėliavos iškėlimą jam talkino Nijolė Gaškaitė ir kai kurie kiti pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai. Visi jie pateko į sovietinius lagerius. Nijolės Gaškaitės gyvenimo kelias išsamiai aprašytas neseniai sutiktoje profesorės Onos Voverienės knygoje „Gyvenimo tikslas“.
Lietuviška Trispalvė gąsdindavo sovietinį okupantą, jos iškėlėjams surasti buvo metamos didžiulės tuometinės milicijos ir KGB pajėgos. Ši vėliava reiškė Lietuvos ir mūsų tautos gyvybingumą, prisikėlimo viltį, jos nepalaužtą tikėjimo dvasią, trupinusią primestos sovietinės ideologijos pančius.
Daugeliui žmonių Trispalvės iškėlimas reiškė didžiulę laukiamą šventę. Tautinių spalvų ir Kryžiaus ženklu buvo pažymėta ir narsiųjų Lietuvos partizanų priesaika, kova prieš krašto pavergėjus.
Buvusiame Kauno tremties ir rezistencijos muziejuje buvo eksponuota išlikusi vienos Lietuvos partizanų apygardos šaudyta, bet nesušaudyta vėliava, išlikusi Atmintis.
Pasibaigus ginkluotam partizaniniam karui, prie tokių pat minėtų simbolių prisiekdavo ir neginkluotos kovos rezistentai – pogrindinių antisovietinių organizacijų nariai. Valdant Chruščiovui, Trispalvė žymėjo ir mūsų pogrindinės jaunimo organizacijos narių priesaiką, duotą Kauno Katedros zakristijos koplytėlėje.
Yra išlikęs gražus prisiminimas su mano parašytu eilėraščiu „Žemės lopinėlis“. Gorbačioviško vadinamo „persitvarkymo“ laike dirbau „Kauno gelžbetonio susivienijimo“ įmonės darbo užmokesčio skyriaus vadovu. Iki atviro Lietuvos Sąjūdžio kilimo dar buvo likę berods vieneri metai. Tuomet vadovavau ir įmonės visuomeninei Blaivybės organizacijai, savo veikliu gyvybingumu garsėjusiai visoje Respublikoje.
Gyvybinga buvo ir mano įkurta Lietuvių kalbos mylėtojų draugija. Rengėme „Geresnio savo krašto pažinimo“ ekskursijas, lietuviškos dainos, kalbos, poezijos ir kitas popietes, žadinusias žmonių širdyse patriotizmą, didesnį domėjimąsi nesuklastota Lietuvos istorija, tautos dvasine kultūra.
Mūsų minėta įmonė buvo pavaldi „aukštesnei“ organizacijai – Statybos trestui. Treste buvo įsikūrusi savaitinio laikraščio „Statybų pastoliuose“ redakcija, kuriai vadovavo turėjęs veidmainišką lipšnumą partokratas Stankevičius.
Nunešiau jam ir savo minėtą eilėraštį. Redaktorius perskaitęs jį pagyrė, prašė palikti, žadėdamas atspausdinti. Tačiau jau kitą dieną tas pats redaktorius Stankevičius telefoniniu skambučiu pradėjo man priekaištauti, kad aš norėjęs apgauti redakciją, palaužti jos budrumą, kad tas eilėraštis – tai „buržuazinės vėliavos šlovinimas“. Mat tarp eilučių jis įskaitęs lietuviškos vėliavos spalvas…
Dar kitos dienos rytmetį kadrų skyriaus darbuotoja Vanda Sidaravičienė paprašė manęs visų metų mano redaguoto sienlaikraščio komplekto, kurį norį pamatyti į įmonę atėję svečiai. Supratau, kad tie „svečiai“ – KGB darbuotojai, kuriems lipšnusis Stankevičius perdavė tą mano eilėraštį.
Dienos pabaigoje sienlaikraščių komplektas man buvo grąžintas, matyt, jame čekistai nerado „antitarybinių“ temų. Tačiau kartas nuo karto vis rasdavau savo kabineto seife vykusių slaptų patikrinimų žymes…
1988 metais kilęs Lietuvos sąjūdis ėmė vėl viešai naudoti geltoną-žalią-raudoną vėliavą, skelbusią beauštantį naują Lietuvos prisikėlimo rytmetį. Spaudžiant atgimimo Sąjūdžiui, 1988 m. lapkričio mėnesio 18 dieną dar tuometinė LTSR Aukščiausioji taryba pripažino šią vėliavą valstybine vėliava.
1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtos Konstitucijos 15 straipsnyje įrašyta, kad „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona“. Tame pačiame straipsnyje pažymėtas ir „Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke“.
Dabar Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų Įstatyme žymima ir Lietuvos valstybės istorinė vėliava – „istorinis Lietuvos valstybės simbolis, audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją…“
Tai vis mums brangūs simboliai, nugalėję visas mūsų kraštą kamavusias negandas, pažymėti ir skausmu, ir kovomis, tremties ir gyvojo tikėjimo, pergalės džiaugsmo ašaromis.
Mūsų Trispalvė plevėsuoja prie įvairių tarptautinių organizacijų būstinių, prie Lietuvos atstovybių. 2004 metų balandžio mėnesio 2 dieną Lietuvos valstybės vėliava buvo iškilmingai iškelta prie NATO būstinės Briuselyje. Ji tarp kitų valstybių vėliavų gražiai išsirikiavusi stovi ir Europos Sąjungos parlamento būstinėse.
Ją galima pamatyti ir pašto ženkluose, ir nufotografuotą aukščiausių pasaulio kalnų viršūnėse. 2021 metais mūsų Trispalvė pasiekė ir kosmoso platybes.
Pasitinkant 2019-uosius metus, Kaunas atgaivino savo istorinę atmintį – ant vadinamo Pelėdų kalno – aukščiausioje miesto vietoje ant 25 metrų aukščio stiebo kasmet pakeičiant senąją, iškeliama nauja mūsų Valstybės vėliava.
Vienas iš šios idėjos sumanytojų buvo dabartinis Kauno ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius. Šių metų išvakarėse – gruodžio 31-osios vidudienį pagal jau nusistovėjusią tradiciją, suplazdėjo nauja didžiulė Trispalvė, pakeitusi per visus metus buvusią vėliavą. Ją pakėlė Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai, vadovaujami ats. kapitono Vytauto Žymančio ir Kauno kolegijos bendruomenės atstovai.
Dabar, artėjant šių metų valstybinėms šventėms ir kitoms įsimintinoms datoms, norėtume priminti svarbiausias įstatymines Lietuvos vėliavos kėlimo ypatybes.
Lietuvos valstybės vėliava, keliama prie ar virš pastatų turi būti vieno metro pločio ir 1.7 metro ilgio. Vėliavos kotas – 3.4 metro ilgio. Gali ji būti ir kitokių matmenų, tačiau visada vėliavos pločio ir ilgio santykis turi būti 3 : 5.
Kai kada abejojama, kaip pasukti vėliavą keliant ją vertikaliai. Vertikaliu būdu keliant vėliavą – kairėje (žiūrimojoje) pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, dešinėje – raudona. Kitaip sakant, heraldinėje dešinėje pusėje (ji kairė stebėtojui) turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, kairėje – raudona.
Prieš sieną vėliava statoma kairėje patalpos pusėje, o jeigu pranešėjas kalba prie tribūnos, vėliava jam statoma iš dešinės pusės. Ant transporto priemonės vėliava tvirtinama transporto priemonės dešiniojo sparno priekyje. Vėliavos turi būti tvarkingos ir nenublukusios.
Jeigu kartu iškeliamos kelios vėliavos, jos turi būti viename aukštyje, turi atitikti Lietuvos valstybės vėliavos dydį, laikantis šio eiliškumo: Pirmoji – Lietuvos valstybės vėliava, antroji – Lietuvos valstybės istorinė vėliava, trečioji – užsienio valstybės vėliava, ketvirtoji – Europos Sąjungos vėliava ir t. t.
Visada Lietuvos valstybės vėliava turi būti iškelta pirma ir nuleista paskutinė arba visas vėliavas kelti ir nuleisti vienu metu. Sukryžiavus su kitos valstybės vėliava, Lietuvos valstybės vėliava turi būti ant viršaus. Ant pastato fasado Lietuvos valstybės vėliava iškeliama kairiajame laikiklyje, Europos Sąjungos – dešiniajame. Taip daroma ir jei keliamos vėliavos ant stiebų, esančių prie pastato.
Kartais matai iš dviejų ar trijų pastatytų stiebų vieną paaukštintą stiebą, ant kurio pakabinama Europos Sąjungos vėliava. Mūsų valstybės vėliavai čia duotas žemesnis stiebas. Tai vis pasitaikantis kai kurių istorikų ar mūsų istorijos komentuotojų nuolatinės saviplakos ar pataikūniškumo reiškinio padarinys, pažeidžiantis Įstatymą, pažeminantis savo Valstybę ir save.
Dar reikia priminti, kad prie mokyklų Lietuvos valstybės vėliava turėtų būti iškeliama prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiama jiems pasibaigus.
Pakeliant ir nuleidžiant vėliavą turi būti suteikiama jai atitinkama pagarba, turėtų būti giedamas Valstybės ir mokyklos himnas. Vėliava neturėtų būti pamirštama ir per mokslo metus. Ji, kaip ir Lietuvos himnas, turėtų prisidėti prie mokinių patriotinio pilietinio ugdymo.
Deja, mūsų mokyklose dažnai to nebūna – vėliava tik formaliai pakeliama ir nuleidžiama, dažnai per mokslo metų pradžią lydima svetimų dainuškų ar kitokių svetimų garsų tarškalynių. Tokiose mokyklose mokiniams neprimenama nei mūsų vėliavos reikšmė, nei prasmė, nei jos turinys, nei lietuviškos dainos svarba.
Visa tai pirmučiausiai priklauso nuo mokyklos vadovo požiūrio, nuo pačių mokytojų nusiteikimo ir auklėjimo pačiose šeimose.
Minint gedulą, Lietuvos valstybės vėliava nuleidžiama 1/3 stiebo ilgio. Jei mūsų Valstybės vėliava keliama ne ant stiebo, su gedulo ženklu – prie vėliavos koto prisegamas 10 cm pločio juodas kaspinas, kurio galai siekia vėliavos apačią. Jeigu su Lietuvos valstybės vėliava iškeltos kitos vėliavos, reikėtų jas nuimti.
Už Lietuvos valstybės vėliavos tinkamą iškėlimą ir jos priežiūrą atsako įstaigų vadovai. Tačiau visi turėtume rūpintis iškeltos vėliavos saugumu ir jos garbe. Iškeliamai ar pastatomai Lietuvos valstybės vėliavai turi būti skirta garbingiausia vieta. Vėliavą turėtume nešti arba prie jos stovėti susikaupę, nesiblaškydami, nesidairydami į šalis, nesikalbėdami.
Turėtume visi prisiminti ir jos spalvų reikšmingumą. Geltona spalva simbolizuoja mūsų troškimą veržtis į šviesą, ji primena mums saulę, rudens nugelsvintą brandų derlių. Žalia spalva – vilties spalva, ženklinanti gyvybę, mūsų žaliuosius miškus, žaliąsias pievas, mūsų pavasariu alsuojančią žemę. Raudona spalva – tai sukilėlių, knygnešių, Nepriklausomybės kovų savanorių ir vėlesnių laikų kovotojų – partizanų ir kitų paaukojusių savo gyvybę dėl Tėvynės laisvės pralietas kraujas.
Džiugu matyti per šventines dienas prie namų plazdančias mūsų Trispalves. Tačiau liūdna, kad dalis žmonių – Lietuvos piliečių, pagraužti abejingumo ar priešiškumo mūsų valstybei kandžių, vėliavos neiškelia.
Nesmagu buvo klausyti per žiniasklaidą vykusio pokalbio su viena Vilniaus rajono gyventoja. Paklausta, kodėl ji prie savo namo nekelia valstybinės vėliavos, ji, Lietuvos pilietė, atrėžė, kad esanti lenkė ir tos vėliavos nekėlė ir nekelsianti…
Kitas mūsų Respublikos pilietis – Lietuvos Respublikos Seimo narys Kęstutis Masiulis gyrėsi, kad jis siūlysiąs apskritai atsisakyti pareigybės kelti Valstybės vėliavą…
Kai kas net siūlė panaikinti lietuvių kalbos valstybinį statusą… Didesniuose miestuose vis didėja nelietuviškų užrašų, o kai kurių parduotuvių reklamose jų visai nebeliko. Net gintarą ar lino audinį vengiama vadinti lietuvišku vardu.
Tai girdint ir matant iškyla klausimas – kur mes einame, kas mes esame, kokie bus tie naujieji metai. Čia pat prisiminiau prieš kurį laiką skaitytą Vyginto Kuro straipsnį [6], kuriame jis aprašo savo pokalbį su Danute Baukyte, dalyvavusia 1952 metais iškeliant jau mūsų minėtą Lietuvos vėliavą Šakiuose ant vandentiekio bokšto. Užtai ji buvo pašalinta iš mokyklos, žiauriai tardyta ir nuteista 25 metams kalėti sovietiniame lageryje.
Baigdamas pokalbį, straipsnio autorius daug iškentėjusios Danutės paklausė, ko ji norėtų palinkėti dabartiniam jaunam Lietuvos piliečiui. Ji atsakė: „Norėčiau palinkėti kiekvienam prisiminti savo Lietuvos šaknis, įvertinti tai, už ką žuvo tūkstančiai Lietuvos laisvės kovotojų, kokią auką ant Tėvynės laisvės aukuro sudėjo dešimtys tūkstančių į sovietinius gulagus ištremtų tėvynainių. Už ką daugelis jų net nedvejodami dar kartą paaukotų gyvybes. Nejaugi visa tai buvo veltui?
Mokyklos turėtų pirmiausia ugdyti lietuvį, o tik po to europietį“ (V. Kuras, 1952 metų vasario 16-oji. Pirmosios patriotizmo pamokos, – Už laisvę –XXI amžius, 2012-02-17).
Taigi šiais metais, ypač agresyvaus rusiškojo imperializmo akivaizdoje, turėtume labiau susitelkti, labiau saugoti savo tautos dvasines vertybes, neleisti susiaurinti valstybinės kalbos vartojimo erdvės.
Mokyklinis jaunimas turėtų būti ugdomas ne vien komercinės veiklos ar butaforinio pilietiškumo kryptimi, bet svarbiausia – realiau jų širdyse ir protuose diegiant ir auginant patriotizmo, savo Tėvynės meilės daigus, Valstybės raiškos – jos simbolių branginimą.
Reikėtų mokyklose sustiprinti savo Tėvynės gynimo sampratą, paryškinti jos Laisvės kovų vaizdinius, garbingus Lietuvos istorijos puslapius.
Gyvas pavyzdys mums turėtų būti Ukraina. Ukrainiečiai atgaivinę savo nacionalinę sąmonę ir patriotizmą, narsiai bei pasiaukojamai kovoja prieš grobikišką Rusijos imperiją.
Artėjant Laisvės gynėjų dienai, dar kartą prisiminkime sudėtas aukas, kad mes būtume, kad būtų Lietuva – mūsų gyvoji vienintelė šios žemės Tėvynė, palinkėkime vieni kitiems Sausio 13-osios vienybės, vilties ir tikėjimo, neblėstančios dvasios, savo tautinių šaknų gyvybingumo.
Pasidžiaukime mūsų dvasinės pergalės diena, uždegdami savo širdžių kertelėse dar didesnę Lietuvos meilės ugnį. Mūsų lietuviška vėliava su savo skleidžiama Šviesa – vilties, tikėjimo ir aukos ženklu nugalėjo tamsą. Visada su meile kelkime mūsų pergalės vėliavą.
Autorius – Zigmas Tamakauskas yra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas
—————
Šaltiniai:
[1] Lietuvos Valstybės Konstitucija – Kaunas, 1922.
[2] Lietuvos Konstitucija – V.ž., Nr. 608, 1938.V.12.
[3] Lietuvos Respublikos Konstitucija -1992 m. spalio 25 d.
[4] Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas.
[5] Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis – Laisvės kryžkelės. Trispalvės virš okupuotos Lietuvos, bernardinai.lt, 2007-02-12.
[6] Vygintas Kuras – 1952 metų vasario 16-oji. Pirmosios patriotizmo pamokos. Už laisvę – XXI amžiaus neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę, 2012 m. vasario 17 d., Nr.2 (24).
[7] Juozas Artūras Flikaitis 1933 – 2016 – pagal www.xxiamzius.lt
[8] Gediminas Adomaitis – Kaip Vasario 16-ąją Trispalvė plazdėdavo ir okupuotoje Lietuvoje, XXI amžius, 2018 m. vasario 15 d.
[9] Robertas Čerskus – Sukilėlio Vytauto Rudmino atminimo įamžinimas, Mokslo Lietuva, 2020 m. liepos 15 d.