Karas, Ukraina, Lietuva

Autorius: Spartakas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-07-01 21:32:00, skaitė 1042, komentavo 51

Kariniai veiksmai Ukrainos teritorijoje turi 2 matmenis: paviršinį ir giluminį. Iš pažiūros visa tai atrodo kaip Rusijos invazija ir jos ginkluotųjų pajėgų agresija prieš nepriklausomą Ukrainos valstybę. Emocinėje ir psichologinėje perspektyvoje šis požiūris ir yra eskaluojamas informacinėje erdvėje.

Tačiau kiekvienas reiškinys turi savo gilumines priežastis. Šiuo atveju šios priežastys slypi tame, kad Ukrainos teritorijoje (apie kurią kadaise rašė žinomi politologai S. Huntingtonas ir Z. Bžežinskis) vyksta civilizacinis kolektyvinių blėstančių Vakarų susidūrimas, vadovaujamas JAV ir NATO ir kylantis naujas geopolitinis jėgos centras – kolektyvinė Eurazija (Rusija, Kinija, Indija), pirmiausia Rusija ir jos strateginės partnerės bei sąjungininkės.

Šiuo atžvilgiu „agresijos“ sąvoka Rusijos ir Ukrainos konflikto atveju yra toks pat nuvertintas ir devalvuotas ideologinės spekuliacijos įrankis kaip „žmogaus teisių“, „genocido“, „okupacijos“ ir kt. Šiuolaikiniame pasaulyje už šių sąvokų visada slypi atitinkami politiniai interesai.

Norint iš tikro suprasti tą ar kitą konfliktinę situaciją, iš tokių bendrų sąvokų pozicijos, visada reikėtų nusileisti į tikrąją specifiką. Kaip sakoma, tiesa visada yra konkreti. Šiuo atžvilgiu, kilus karui Ukrainoje, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tikrąsias Rusijos veiksmų priežastis, konflikto pobūdį, priežastis, kariaujančių šalių socialinius-klasinius ir politinius interesus, ypatybes. jų politinių režimų, nepriklausomumo laipsnį, sąjungininkų interesus, pasaulinius ir regioninias tendencijas. Taikant tokį požiūrį, Kinijos Liaudies Respublikos lyderio Xi Jinpingo Ukrainos įvykių, jų priežasčių ir sprendimo būdų vertinimas tampa gana suprantamas ir adekvatus: „JAV ir NATO turi užmegzti dialogą su Rusija ir imtis veiksmų. atsižvelgti į savo susirūpinimą, kad būtų pašalintos tikrosios krizės Ukrainoje priežastys“.

Pirminė Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, gyventojų reakcija į šią situaciją buvo šokiruojančio pobūdžio. Ankstesni Rusijos veiksmai siekiant užtikrinti savo saugumą NATO nenumaldomo veržimosi į Rytus kontekste ir netgi Rusijos prezidento įspėjimas apie galimą „karinį-techninį atsaką“ tuo atveju, jei Vakarų šalys ir toliau ignoruos šį klausimą, visuomenėje buvo suvokiami kaip Įprasta karinga retorika. Pasakykite, kiek tokio pobūdžio pareiškimų jau buvo ir kiek dar bus. Tuo tarpu NATO laivas plaukia savo kursu. Tačiau staiga šie žodžiai pagimdė vadinamąją „naują realybę“. Ir ji daugelį sukrėtė.

Lietuvoje Ukrainos įvykiai lėmė bent 3 politines pasekmes.

Pirma. Valdančioji politinė klasė konsolidavosi, telkėsi ir bando atkeršyti už visas praeities nesėkmes kovoje su opozicija per 2021 metų vasaros-rudens „konfrontaciją“. Lietuvoje paskelbta ekstremali situacija, šia dingstimi buvo uždaryti visi alternatyvios žiniasklaidos ir interneto resursai, uždrausti viešos „prorusiškos“ akcijos, sugriežtinti antidemokratiniai teisės aktai, stumiami per parlamentą siauros grupės projektai ir iniciatyvos.

Antra. Visuomenėje įsiplieskė rusofobijos banga, pačiomis šlykščiausiomis apraiškomis. Iš dalies tai įvyko spontaniškai (30 metų antirusiška propaganda duoda apie save žinoti). Bet didžiąja dalimi tai inicijuojama, palaikoma ir skatinama „iš viršaus“, tiek valdžios struktūrų, tiek vietos valdininkų lygmeniu. Reikia pripažinti, kad tiek valdžia, tiek nemaža visuomenės dalis vienareikšmiškai palaiko vieną iš kariaujančių pusių – Ukrainą. Tačiau čia pasireiškia ir tipiška buržuazinė veidmainystė - ši pozicija yra ne tiek „Už Ukrainą“ (nors Lietuvoje renkamos lėšos Ukrainos kariuomenei ir teikiama pagalba pabėgėliams, dažnai labai nuoširdžiai. Tik keista, kad pabėgėliams iš Irako, Sirijos ar Afganistano tokia pagalba nebuvo pasiūlyta). Tačiau didesniu mastu tai yra pozicija „Prieš Rusiją“. Rusiškos kilmės prekės išimamos iš parduotuvių. Yra viešai įžeidinėjami rusai. Pervardijamos mokyklos ir gatvės. Išniekinami ir demontuojami paminklai žuvusiems tarybiniams kariams ir buvusiems tarybiniams veikėjams, tarp jų ir reikšmingiems lietuvių tautinės kultūros atstovams. Iš žinomų žiniasklaidos veikėjų reikalaujama demonstratyviai smerkti „kruvinąjį Putino režimą“, visi nesutinkantys ir net tie, kurie bando sukurti kokią nors neutralią poziciją, yra beatodairiškai šmeižiami.

Trečia. Nesisteminės opozicijos stovykloje įvyko galutinis skilimas ir pakrikimas. Tam tikra jo dalis pasirodė ne opozicija, o tiesiog rezervinė valdančiojo liberalų-konservatorių landsbergistų elito armija, kuri dabar visapusiškai įrodo, parodo ir pagrindžia savo strateginio kurso teisingumą. Buvę nesisteminiai opozicionieriai visai neklausia, kaip gali būti teisingu politinis kursas, kuris veda į karą? Parlamentinė opozicija apskritai dingo iš akiračio ir prisijungė prie bendrojo „ura-patriotinės“ daugumos choro. Galima sakyti, kad viso valdančiojo elito konsolidacijos fone ištiko sisteminė krizė tiek nesisteminei, tiek parlamentinei Lietuvos opozicijai.

Dar viena svarbi Rusijos ir Ukrainos karinio konflikto pasekmė – tos problemos, kurios lems Lietuvos ir jos gyventojų likimą, nustumiamos į antrą planą. Kažkaip buvo pamiršta koronaviruso epidemija, laukinis visų pagrindinių produktų ir prekių kainų kilimas, pasaulinė ekonomikos krizė ir vis gilėjantis konfliktas su kaimyninėmis valstybėmis. Gudriai kalbant, valdžia ir iš esmės „neopozicinis“ parlamentas, nepatiriantis spaudimo „iš apačios“, vykdo pavojingą ir totalų valstybės militarizavimą, o Lietuvos politikai su padvigubėjusia energija provokuoja ir eskaluoja tarptautinę situaciją.

Savo ruožtu JAV ir NATO pumpuoja Baltijos šalis naujais ginklais ir dislokuoja čia papildomas karines formacijas, traktuodamos šias valstybes kaip galimo ateities karinių operacijų teatro forpostą. Panašu, kad Lietuvos valdžia nuosekliai varo savo šalį į skerdyklą. Šiuo atžvilgiu pastaruoju metu net kai kurie „dvaro“ politologai nusprendė viešai išreikšti savo susirūpinimą dėl to.

Trumpai tariant, situacija Baltijos regione tampa nenuspėjama ir sprogstama. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar galimas karas Lietuvos teritorijoje? Norint į jį atsakyti, reikėtų prisiminti seną Prūsijos karo teoretiko Karlo von Clausewitzo (1780-1831) teiginį apie karo ir politikos santykį.

Dar XIX amžiuje jis iškėlė klasikinę formulę: karas yra politikos tąsa smurtiniais metodais. Taigi seka atvirkštinė tezė: pasaulis taip pat yra politikos tąsa. Tai tik skirtingos politikos klausimas. Deja, Lietuvos valdžios politika gana sistemingai atvedė mūsų šalį prie karo slenksčio. Ši politika visada buvo prieš žmones, nesavarankiška, agresyvi ir provokuojanti. Ji visada buvo nukreipta prieš daugumos interesus (beveik visais socialiniais rodikliais atsiliekame nuo ES vidurkio).

Ji visada klusniai vykdė savo užjūrio ponų įsakymus ir užsakymus (prisiminkime Mažeikių naftos privatizavimo istoriją ar užsienio politikos peripetijas). Parlamentas ir vyriausybė nuolat bėgo traukinio priekyje destruktyvių tarptautinių veiksmų (įvairių sankcijų iniciatyvos ir nuolatinis spaudimas ES šiuo klausimu). Galiausiai mūsų valdžios politika nuolat provokuodavo kaimynines šalis, pirmiausia Rusiją ir Baltarusiją, į atsakomuosius veiksmus (tiesioginis dalyvavimas nepavykusioje „spalvotojoje revoliucijoje“ Baltarusijoje, įvairių antiputininių Rusijos opozicijos forumų organizavimas Vilniuje, avantiūrinės akcijos dėl Kaliningrado tranzito. ).

Dabar Lietuvos valdantis elitas, su viso NATO pagalba, bando sutramdyti Rusiją Ukrainos teritorijoje. Ji (elitas) mano, kad pergudravo visus. Tačiau būtent tokiame požiūryje slypi strateginė ir intelektualinė mūsų politinio elito silpnybė. Nes istorija šį elitą pergudravo. Nes tokiu būdu elitas „kariauja“ ne tik ir ne tiek su Rusija, kiek su ta pačia Ukraina ir apskritai su „laisvuoju“ Vakarų pasauliu, taip pat su Lietuva kaip jo dalimi. Vyriausybė klastingai pastūmėjo mūsų šalį į šį karingą kelią. Ir, deja, kuo giliau Lietuvos valdžia yra įtraukiama į svetimą karą, tuo ji priartina šalį prie „savo“ karo su visomis jo tragiškomis pasekmėmis. Karinės konfrontacijos logika jau šlifuoja visus įmanomus pagrįstus ir racionalius argumentus bei sprendimus. Militaristinė retorika sukelia savižudiškus veiksmus. Ir tai yra tiesioginė 30 metų vykdyto politinio kurso tęsimo pasekmė.