Istorinei datai artėjant: 100 metų sukaktis kaip Lietuva užgrobė ir okupavo Memelį-Klaipėdą

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-05-31 05:47:00, skaitė 604, komentavo 17

Memelis-Klaipėda keturis kartus XX amžiuje keitė savo valstybinę priklausomybę , toks savotiškas Europos rekordas. Prieš beveik 100 metų, 1923 m. sausio 10 dieną, daugiau nei tūkstantis ginkluotų lietuvių (kariškių ir policininkų perrengtų civiliais drabužiais, Putino “žalių žmogeliukų” pirmtakai) užėmė Memelio miestą (Klaipėda) ir gretą esantį kraštą į šiaurę nuo Nemuno (Memellandą). Įsibrovėliai apsimetė vietiniais sukilėliais iš Prūsijos lietuvių tarpo – su kuo oficialioji Lietuvos istoriografija (landzberg-šaikos “istorikai”) iki šiol vis dar nesutinka.

 

Nuotr.  Atsiprašant Klaipėdos „sukilėliai“ – civiliais persirengę kariškiai ir policija, pasiusti iš Lietuvos į Mėmelį inscenizuoti „liaudies sukilimą“, 1923 metai.

 

Memelyje įsibrovėliai sukūrė taip vadinamąjį „Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą“. Prancūzų okupacinė administracija, buvusi Mėmelyje po I pasaulinio karo, nesiėmė jokių reikšmingų priemonių sukilėliams atremti todėl, nes tuo momentu,  Rūro krizės metu, įtampa tarp Vokietijos ir Prancūzijos buvo labai didelė.

Savo ruožtu Vokietija slapčia rėmė Lietuvos veiksmus, baimindamasi Lenkijos įtakos Mėmelio (Klaipėdos) krašte augimo (kam padėjo Prancūzijos administracija) ir tikėdamasi, kad ateityje šitą regioną bus lengviau sugrąžinti, jei jį valdys maža, tokia kaip Lietuva, valstybėlė.

 

Nuotr. Prancūziškos “vagnorkės” kursavusios Memelyje

 

1923 m. sausio 19 dieną prancūzų kariuomenė ir administracija paliko Mėmelį.

1923 m. vasario 16 dieną Antantės bloko šalys de-facto pripažino Memelio (Klaipėdos) krašto prijungimą prie Lietuvos ir formaliai perdavė jai krašto valdymą.

 

Nuotr. Dvikalbis  (lietuvių ir vokiečių) Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto manifestas, skelbiantis apie jo valdžios užgrobimą Memelyje (Klaipėda) ir krašto prijungimą prie Lietuvos, 1923 m. sausio mėn.

 

Nacijų Lygos ir Lietuvos pasirašytu Mėmelio sutarimu regionui suteiktas atskiras parlamentas, dvi valstybinės kalbos, teisė į savus mokesčius, muitinių įsipareigojimų keitimą, savarankiškai tvarkyti kultūros ir religijos reikalus, atskira teismų sistema, žemės ūkio ir miškų ūkio vidinė kontrolė, taip pat ir atskira socialinės apsaugos sistema. Nacijų Lyga priėmė galutinį susitarimą ir patvirtino regiono autonomiją Lietuvos Respublikos ribose. 1924 metų gegužės 8 dieną tolesni susitarimai dėl Klaipėdos krašto patvirtino jo prisijungimą prie Lietuvos, o Paryžiuje buvo pasirašyta galutinis susitarimas dėl autonomijos. Memelio teritorija buvo pripažinta kaip Lietuvos ir Veimaro Respublikos (Vokietijos pavadinimas) dalis. 1928 metų sausio 29 dieną Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienos.

Aneksija (okupacija) suteikė lietuviams neužšąlančio Baltijos uosto kontrolę. Lietuva modernizavo ir pritaikė uostą daugiausia žemės ūkio produktų eksportui. Uosto rekonstrukcija buvo vienas iš ilgiausių tarpukario Lietuvos valdžios vykdytų investicinių projektų.

Vietos lietuviai, sudarę kiek daugiau nei pusę krašto gyventojų (skaičiuojant kartu su pagrinde vokišku miestu Klaipėda), pasiskirstė į dvi maždaug lygias dalis: vieni save laikė lietuviais, kiti, būdami lietuviškai kalbantys, linkę. vadintis tiesiog „vietiniais“ arba „memellandais“; šitie „memeliai“ laikėsi provokiškos politinės orientacijos, nepaisant savo etninės kilmės. Tai didele dalimi tą sustiprino diktatoriškas ir bardakiškas valdžios pobūdis naujai susikurusioje Lietuvos Respublikoje.

Dėl to Memelio krašto vokiškasis politinis elitas išlaikė savo politinę įtaką ir vykdė aršią antilietuvišką propagandą. Provokiškos politinės partijos turėjo visišką daugumą (iki 80% vietos parlamente) krašto Seimike. Po 1933 metų jų vietą užėmė dvi nacional-socialistinės partijos.

1934 metais kai kurie regiono pronacistinių organizacijų lyderiai buvo teisiami Lietuvos teisme. 1934-1935 metais Kaune vyko Noimano ir Sasso bylų posėdžiai, kuriuos galima buvo pristatyti kaip pirmuosius antinacinius teismus Europoje. Po vėliau vykusio Vokietijos politinio ir ekonominio spaudimo dauguma kaltinamųjų buvo paleisti.

1938 metų pabaigoje Lietuva prarado padėties regione kontrolę. 1939 m. kovo 23 dieną, po to, kai žodinis ultimatumas privertė Lietuvos delegaciją atvykti į Berlyną ir likus savaitei iki vokiečių kariuomenės įžengimo į Prahą, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir jo kolega iš Vokietijos Joachimas von Ribbentropas pasirašė Urbšio-Ribentropą paktą dėl Memellando grąžinimo Vokietijai. Lietuva išvedė savo kariuomenę iš regiono. Formaliai Lietuvai buvo palikta laisvosios prekybos zona Mėmelyje ir teisė laisvai judėti 99 metams. Kitą dieną Adolfas Hitleris atvyko į Klaipėdą, kur pasakė iškilmingą kalbą.

Mėmelio atidavimas vokiečiams pratęsė seriją bekraujių teritorijų susigrąžinimų, atskirtų nuo Vokietijos ir Austrijos imperijos Versalio sutartimi, kurią vokiečiai suvokė kaip pažeminimą. Sąjungininkai ir kaimyninės šalys nedarė jokių nuolaidų demokratinėms Vokietijos vyriausybėms Veimaro Respublikos laikais; tačiau kada Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, šios šalys ėmėsi veiksmų, siekdamos normalizuoti santykius su nacistine Vokietija.

Vokiečiai užėmė Memelio krašto teritoriją dar prieš Lietuvai oficialiai ratifikuojant Urbšio-Ribentropo paktą. Didžioji Britanija ir Prancūzija, kaip ir 1923 metų Mėmelio okupacijos (neva "sukilimo") metu, aktyviai į įvykius nesikišo, nes de-jure nepripažino Mėmelio aneksijos kurią įvykdė  Lietuva, pripažino tik de-facto. Lietuvos Seimas buvo priverstas pritarti Urbšio-Ribentropo paktui, tikėdamasis, kad Vokietija nekels Lietuvai kitų teritorinių reikalavimų.

Pagal susitarimą paktu Klaipėdos krašto piliečiams buvo leista rinktis pilietybę – Vokietijos arba Lietuvos. Taip pat pabrėžta, kad asmenys, 1923–1939 metais persikėlę į Klaipėdos kraštą, privalo emigruoti. Iš Klaipėdos krašto išvyko apie 8900 lietuvių. Tuo pat metu naciai deportavo dar apie 1300 (vietinių Mėmelio ir Lietuvos) žydų ir tik apie 40 Prūsijos lietuvių.

1945 metais, artėjant Raudonajai armijai, didesnė dalis gyventojų paliko Mėmelio kraštą. Klaipėdą buvo paimta tarybinės kariuomenės 1945 metų sausio 28 dieną. Po jos užėmimo mieste buvo rasti tik šeši žmonės.

Pačiame Klaipėdos krašte 1945-1946 metais vis dar buvo apie 35 000 žmonių: kaip Prūsijos lietuvių, taip ir vokiečių. Lietuvos TSR valdžia siuntė agitatorius į perkeltųjų asmenų stovyklas, kad sugrąžintų Mėmelio lietuvius. Dėl to 1945-1950 metais buvo repatrijuota (grąžinta) apie 8 tūkst. žmonių. Dvikalbiai vokiški lietuviai buvo traktuojami kaip vokiečiai.

Tada į VFR (Vokietijos Federacinė Respublika) buvo išvežta nedidelė dalis etninių vokiečių. Kai kurių vietos lietuvių šeimos, prieš karą simpatizavusių vokiečių partijoms, buvo išvežtos į Sibirą. 1951 metais Lietuvos TSR iš buvusio Klaipėdos krašto į Rytų Vokietiją išvežė 3500 žmonių. 1958 metais, kada buvo leista emigruoti, didžioji dalis regiono gyventojų – tiek vokiečių, tiek Prūsijos lietuvių – emigravo į Vakarų Vokietiją; šis įvykis buvo pavadintas Lietuvos TSR vokiečių repatriacija.

 

Nuotr. 1900 m. Rytų Prūsijos kalbų žemėlapis: 

raudona - vokiečių; balta - lenkų; mėlyna - lietuvių; geltona - kurniekių (kuršių); žalia - neapgyvendinti arba retai apgyvendinti miškai.

 

Šiandien šiose kadaise liuteroniškose teritorijose daugiausia gyvena katalikai lietuviai ir pravoslaviški rytų slavai, kurie į šį kraštą atsikėlė po karo. Pačioje Klaipėdoje apie pusė gyventojų vis dar yra rusakalbiai.

Tačiau šiame krašte istoriškai susitelkusi protestantiška Prūsijos lietuvių mažuma išliko iki šių dienų.