Sveiki, gal jums truputėlį insulto?

Autorius: Petras Dargis Šaltinis: http://petrasdargis.lt/rasinia... 2014-10-29 13:51:36, skaitė 7736, komentavo 2

Labiausiai bijau prarasti atmintį. Prisiminimai - brangiausias dalykas, kurį dar turiu.

Taip sakė mano draugas po insulto priepuolio.

Niekada apie tai negalvodavau. Mano draugas - irgi. Po to sekė dar vienas priepuolis. Ir jį apėmė siaubas.

- Dalies dalykų aš negaliu prisiminti, - sakė jis man. - Tarsi kas būtų išpjovę iš smegenų. Nebėra dalies manęs.

Jis bijojo išnykti, dar būdamas gyvas.

Žmogus anais laikais daug keliavo ir matė daugybę gražiausių vaizdų. Turėjo puikią vaizdinę atmintį ir mokėjo rašyti. Skaitydamas jo aprašytus kokio Amūro vaizdus, aš viską matydavau. Jo aprašyti vaizdai plaukė man prieš akis. Kartais jausdavau kvapą, kurį jis tada užuodė.

Dabar dalis vaizdų išnyko jam iš galvos.

Jie nyksta ir taip. Lėtai, labai pamažu jie blunka ir keičiasi, bet šito nepastebim. Pastebėti gali tik greitą pasikeitimą. Tada supranti - žuvo dalis praeities.

Kai sudega namas, kai kertamas medis, kažkas išeina iš mūsų visiems laikams. Dalis mūsų praeities išeina kartu su mirusiais mūsų draugais, su pamirštais kapinių kryžiais.  Kažkada atėjau į savo gimtuosius Kaltinėnus ir pamačiau tokią didelę keistą skylę tarp didžiulių šventoriaus medžių. Kažko nebuvo tarp jų, bet dar negalėjau suprasti ir patikėti. Pasirodo, tą naktį išnyko miestelio bažnyčia. Žmonės vaikščiojo po šventorių, tarsi pamišę žarstė degėsių krūvą, tarsi ieškojo savęs. Jie verkė. Visus pažinojau. Kiti niekada nevaikščiojo į tą bažnyčią ir neturėjo su ja jokių reikalų. Jie verkė irgi. Sudegė jų dalis praeities.

Dabar mūsų praeitis taip keičiama ir žalojama, kad susitaikėm su tuo. Pasirodo, mes gyvenome visai ne toje valstybėje, kurią dar šiek tiek prisimename. Vadinosi ji kitaip, negu mes tada galvojome. Partinių mokyklų docentai, kurie mokė proletarinio internacionalizmo ir kurių tada taip bijojom, iš tiesų buvo nacionalistai ir kovojo savo mažuosius karus. O mes patys, galimas daiktas, buvome visai ne komjaunuoliai, bet skautai arba ateitininkai.

Aš dar prisimenu kovą Grūto parke dėl atminties. Dabar galime nuvažiuoti tenai tarsi į savo jaunystę. Bet ji turėjo išnykti. Kolektyvinis mūsų visų insultas turėjo ją sunaikinti.

Kodėl jie būtinai siūlo insultą? Kodėl pamažu ardo kolektyvinę atmintį? Jie - tai naujieji mūsų kūrėjai.

Aš dar prisimenu juos partinėj mokykloj  ir jų tikslą sukurti naują tarybinį žmogų. Tai buvo tie patys docentai ir tie patys profesoriai, kurie tapo mažųjų karų kovotojais. Jų tikslas liko tas pats - sukurti iš mūsų visai kitus žmones. Sukurti naujus - tai sunaikinti tikruosius.

Praeitis dar nesugriauta. Dar liko šiek tiek orientyrų, kad galėtume grįžti į savo asmeninę praeitį. Grūto parko jie neįstengė uždrausti. Net Kryžkalnio Magdės pjedestalas išliko nesuardytas. Kažkur liko tiltas tarsi vaiduioklis, kažkur - draugystės prospektas nepakeistu pavadinimu... Bet nebedaug. Kam jie reikalingi? Kiti juk bijo apie tai ir pagalvoti. Ne būtinai - docentai, ne būtinai - profesoriai ar prokurorai. Tai buvo normalūs žmonės, jie gyveno taip, kaip galėjo, augino vaikus ir džiaugėsi meile. Dabar sužinojo, kad nieko gero jų praeityje nebuvo. Buvo tik vargas, tik priespauda, baimė. Jokių švenčių, jokių linksmybių, jokių meilės nuotykių, jokių draugų. Juk tai - socializmas. Kas gero galėjo būti socializme?

Žmogus sėdi prie televizoriaus ir jaučia kaltę dėl to, kad kažkada vadovavo kolūkiui. Kaimynai ir šiandien džiaugiasi juo, koks tai buvo puikus žmogus, kaip jis padėjo kitiems pasistatyti namus ir užsidirbti duonos, kaip jis nieko neskundė ir nesodino už pavogtą bulvių maišą. Dabar jis sėdi vienas prie televizoriaus ir graužia save.

- Aš juk tarnavau sistemai, - prisipažino man.

O taip, praeitis pakeista! Jis vadovavo kolchozui - ne kolūkiui, kurį po to sujungė ne su tarybiniu, bet su sovietiniu ūkiu. Ir jis pats dabar jau ne padorus žmogus, ne draugiškas mūsų kaimynas, dabar jis - sovietinė atgyvena.

Ir mažesnieji dirbo tada ne žmonėms, bet, pasirodo, sistemai. Tie, kurie statė namus, tiesė kelius ar gydė žmonės, jie visi kolaboravo rusams. Rusai buvo mano kaimynai, kartu lošėme kortomis ir gėrėme alų, o dabar sužinojau, kad gyvenau šalia mirtinų priešų. Aš gyvenau šalia visai kitų!.. Viskas buvo ne taip, ne tada ir visai ne toje vietoje!

Dar nematot, kad tai insultas?

Kad tai - kliedesys, kurį mums bruka visa propagandos mašina?

Kiti dar mėgina priešintis. Jie sako aukštųjų partinių mokyklų docentams: tai griaukite viską, kas primena jūsų gėdingą praeitį. Namus, tiltus, išlikusius fabrikus. Išardykit kelius, nukarpykit elektros linijas!

Niekas to nedarys. Palikimo niekas negriaus. Valstybės jėga nukreipta tik prieš mus, prieš mūsų asmeninę atmintį. Kad nieko iš mūsų neliktų, kad liktų viena kaltė. Namai, keliai, tiltai, fabrikai tegu palieka. Tegu išlieka viskas, ką sukūrė mūsų karta. Išnykti turi tiki mūsų jaunystė, mūsų gražiausi metai.

"Petrai, ką tu darai su tokia našta?" - klausia naivus žmogus.

Bet aš neturiu naštos. Aš sau - ne našta. Juk aš - tai ir mano jaunystė, tas nuostabus laikas, kai buvo svajonių ir meilės metas. Ir mano vaikai, kurie gimė tada, nebuvo jokia našta. Ir draugai, su kuriais leidome nerūpestingas dienas... Nebijau grįžti į savo jaunystės Radviliškį, kuris taip pasikeitęs, bet likęs tas pats, kurį kažkada pažinau. Nenorėčiau sutikti tiktai kelių atgimusių patriotų, kurie mokė mane proletarinio internacionalizmo. Tegu dabar be manęs kovoja savo mažuosius karus. Man jie paprasčiausiai šlykštūs.

"O kaip socializmas?" - klausia naivus žmogus.

Bet mano gyvenimas - ne socializmas, ne kapitalizmas ir apskritai, gyvenimas - ne politinė konjuktūra. Tegu šimtą sykių jie rašo iš naujo pasaulio istoriją, tegu patys skaito ir džiaugiasi. Tegu kuria savo aukas ir sovietines atgyvenas, bet mes ne būtinai užsikrėsim insultu. Ne būtinai naikinsim save. Aš tai tikrai gyvensiu!

O tas mano draugas, kuris patyrė tikrą insultą?

Jis mirė nuo kraujo vėžio.

Sakyčiau, pasisekė. Jis mirė tas, kuris buvo. Ne docentų auka ir ne buržuazinė atgyvena.

Mirė žmogus.