Nebaigtas karas aukštai iškelta galva: pasipildė Landsbergio auksinių citatų fondas
Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: https://baltnews.lt/vnutri_Lit... 2022-01-21 22:51:00, skaitė 1247, komentavo 10
Lietuvos „nepriklausomybės tėvas“ Vytautas Landsbergis nepavargsta praktikuodamas viešąjį kalbėjimą ir svaidydamas įvairiausius kaltinimus „agresyviai“ Rusijai.
Laisvės gynėjų dieną, 2021 metų sausio 13-ąją, Lietuva nekantriai laukė krepšinio komandos „Žalgiris“ pergalės prieš Maskvos CSKA. Pergalė būtų kerinti pabaiga dienai, kurią 1991 metais lietuviai švenčia pergalę „kare prieš TSRS“. Rungtynės baigėsi 83:73 CSKA naudai. Lietuva pasinėrė į laidotuvių tylą ir užgesino languose žvakutes, uždegtas 30 metų senumo įvykiams atminti.
Revoliucija, nepriklausomybė, Landsbergis
Kartu su kitais, žalgiriečių pralaimėjimo proga, giliai nusivylęs atrodė ir konservatorius Vytautas Landsbergis. Sausio 13-oji jam – tradicinė išaukštinimo diena. Nuo ankstaus ryto televizijos ir radijo žurnalistai, laikraščiai, internetinių leidinių darbuotojai drasko „dainuojančios Lietuvos revoliucijos tėvą“, atvira burna klausosi alternatyvios labai seno žmogaus istorijos ir fantazijų, suteikia jam geriausio laiko ir kurtinančiai dainuoja papuniai „Aleliuja“.
Pavyzdžiui, dabartinę Laisvės gynėjų dieną pagrindinis konservatorius pažymėjo, kad Lietuva Sausio 13-ąją pasitinka „iškelta galva, nes ši diena yra valstybės pergalės diena. 1991 metais prieš ją buvo pradėtas nepaskelbtas karas , kuris dar nesibaigė“.
Niekas Lietuvoje tiksliai nežino, ar Landsbergis studijavo retorikos meną, bet jis yra puikus. Iš paprasčiausių žodžių Vytautui pavyksta sukurti minią įmagnetinančias verbalines konstrukcijas. Nei vieno lietuvių nacionalisto nepaliks abejingo ryškios metaforos: „TV bokšto šturmas Vilniuje – naktis, kai TSRS pasmerkė save mirčiai“, „tarybiniai kraugeriški agresoriai“, „Stalino blogio imperija su sostine Kremliuje“. Ir taip kiekviename straipsnyje, interviu, komentare: „Rusija – agresyvi pabaisa, pagrindinis Lietuvos priešas“.
Vytautas Landsbergis pernai apkaltino Rusiją Kaliningrado srities aneksija: "Reikia žinoti, kokį kaimyną turime rytuose ir iš aneksuotos Kaliningrado srities pusės. Dvigalvė ir dviuodegė Rusijos ir Baltarusijos sąjunginė valstybė, kuri kaip replės pasiruošusi mus sutriuškinti".
Politikai, politologai ir žurnalistai, anot konservatoriaus, mėgsta kartoti klastotę, kad Potsdamo konferencijoje sąjungininkai Karaliaučių neva perdavė TSRS tik 50 metų. Terminas baigėsi 1995 m. Vadinasi, Landsbergio nuomone, atėjo laikas persvarstyti vakarinio Rusijos Federacijos regiono statusą. O 2019-ųjų sausio 13-ąją Landsbergis daug kalbėjo apie Baltarusijos atominę elektrinę: „tiksianti atominė bomba“, „branduolinis monstras“, „grėsmė Europos sostinėms“ ir pan. Tada Landsbergis pranoko save, kai apie kaimyninę šalį pareiškė: „Lietuva neturėtų mokėti už nešvarią virvę, ant kurios baltarusiai nori pakabinti“ ir „baltarusai ant mūsų stalo deda mėšlu išteptus batus“.
Tik tada jis neįsivaizdavo, kad 2020-ųjų rugpjūtį jam teks pamiršti tai, ką pasakė, ir imti žavėtis „žmonėmis, kurie pabudo iš kalėjimo smarvės ir yra pasirengę mirti už laisvę“.
Norėdami apibendrinti, galime padaryti tokią išvadą: Landsbergis visada yra Landsbergis - jis keičia persiauna ore, pagal dienotvarkę.
Trys klausimai antiherojui
Adekvati dalis Lietuvos visuomenės neabejoja: žmonių žūtis 1991 metų sausio 13 dieną buvo Vytauto Landsbergio vadovaujamų provokatorių darbas.
Naujai nukaldintas fiureris labai nori likti XX amžiaus istorijoje kaip žmogus, sugriovė TSRS ir grąžinęs Lietuvai nepriklausomybę.
Politinio kalinio Algirdo Paleckio žodžiai „Šovė į savus“ – ne metafora, o faktas. Tą ne kartą patvirtino ir pirmasis karo ministras Audrius Butkevičius, ir kiti įvykių prie televizijos bokšto dalyviai bei liudininkai.
Tie, kurie rašo apie vadinamąją „Sausio 13-osios bylą“, taip pat ir Rusijoje, kaip taisyklė, ieško atsakymų į tris, jų nuomone, svarbiausius klausimus: ar Michailas Gorbačiovas žinojo apie situaciją, kaip žuvo žmonės? kas šaudė? Atsakymai jau seniai žinomi. „Dainuojančios revoliucijos“ organizatorių reikėtų klausti kitaip: kiek kainavo „dainuojanti revoliucija“, kas ją finansavo, ką tą dieną Vilniuje veikė Andriaus Eivos ir Leonardo Hofo vadovaujama CŽV agentų grupė?
Asmeniškai galima paklausti Landsbergio, kodėl jis tempia ant savęs revoliucinę antklodę?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Vertė Lietuvis Patriotas