Naujųjų religinių bendruomenių Lietuvoje portretai. Nr. 1. Vaišnavai

Autorius: Mindaugas Peleckis Šaltinis: http://radikaliai.lt/radikalia... 2014-10-24 10:53:29, skaitė 7102, komentavo 1

Naujųjų religinių bendruomenių Lietuvoje portretai. Nr. 1. Vaišnavai

Radikaliai.lt pristato publikacijų apie naujųjų religinių bendruomenių (toliau – NRJ), anksčiau nekorektiškai vadintų „sektomis“, „kultais“ ir pan., ciklą. Pirmasis portretas atsitiktine tvarka – apie vaišnavus, labiau žinomus kaip „krišnaistai“.

Kalbiname lietuvį vaišnavą, sutikusį leisti publikuoti jo vardą – Povilą (2014 10 12).

- Papasakokite apie savo kelią į Vaišnavų bendruomenę? Kaip atradote Harė Krišna mokymą? Kada? Kas pasikeitė per tą laiką bendruomenėje ir Jūsų gyvenime?

- Tai buvo 2006-aisiais metais. Iki tol gyvenau provincijoje. Tais metais atsikrausčiau gyventi ir dirbti į Vilnių. Tai buvo vienas didesnių pokyčių gyvenime, nes iki tol stipriai kankino depresija, daug gėriau ir užsiėmiau visai ne tuo, kuo jaučiau potraukį užsiimti. Kažko labai trūko, ir aš ieškojau atsakymų populiariosios psichologijos knygose, taip pat knygose apie budizmą, islamą. Krikščionys, kurie tvirtino esą krikščionys, bet elgėsi priešingai, nei mokė Jėzus, be to, fanatikuodami, man buvo palikę nekokį įspūdį. Pavyzdžiui, penktasis įsakymas – „Nežudyk“. Atrodo, elementaru, „nežudyk“ reiškia „nežudyk“. Čia išvedžiojimų nereikia, viskas ir taip aišku. Bet... Skerdyklų pastatyta daug ir statomos naujos. Nuo kokių 2005-ųjų nebevalgau mėsos. Buvo per sunku tiek fiziškai, tiek morališkai. Tais metais išėjau iš tėvų namų. Vis nedavė ramybės klausimai – kodėl žmonės žudo nekaltus gyvūnus, jei jiems aiškiai buvo pasakyta „Nežudyk“? Sielos požymis yra dėmesys. Kai siela yra kūne, būtybė vienaip ar kitaip reaguoja į išorinius dirgiklius. Pavyzdžiui, duriame žmogui į koją, ir žmogus rėkia. Jam skauda, jam tai nepatinka. Duriame kiaulei ar karvei - irgi rėkia. Vadinasi, reaguoja. Kūnas per gyvenimą pereina šešias stadijas: gimsta, auga, kurį laiką nesikeičia, susilaukia palikuonių, vysta ir miršta. Gyvūnai, augalai išgyvena lygiai tas pačias stadijas. Nuo pat apvaisinimo momento pradeda formuotis kūnas. Kai siela palieka kūną, jis pradeda irti. Jis pradeda savo grįžimą į gamtą. Tad kaip galima kalbėti tokias nesąmones, kad gyvūnai sielos neturi? Jie yra lygiai tokios pat sielos, tik sąmonė jų yra gyvuliška, todėl jie turi gyvuliškus kūnus.

Taigi, buvau nuodėmingas, išdidus, pats sau didžiausias autoritetas. Dėl to vos nesusigadinau gyvenimo galutinai. Patikėkite, tai yra didžiausios kliūtys gyvenime. Didžiausios problemos prasideda tarp ausų. Tais 2006-aisiais sutikau pirmuosius vaišnavus savo gyvenime. Tuo metu buvau bedarbis, todėl nuotaika kiek pasitaisė, mat nereikėjo dirbti nemėgstamo darbo. Ėjau išgėręs iš baro Gedimino prospektu. Kai išgerdavau, išlįsdavo mano paslėptas pomėgis pafilosofuoti, uždavinėti netipinius klausimus. Trys vaišnavai grojo ir giedojo Harė Krišna mantrą. Kažkas patraukė prieiti prie jų. Kažkas nepaaiškinamo. Atrodo, kaip čia eisi prie žmonių, kurie susisukę į rožines paklodes, groja būgneliu, armonika ir gieda tą patį tekstą valandų valandas? Širdyje pajutau, kad turiu prieiti ir pasikalbėti. Pasikalbėjau su vienu iškiliu vaišnavu, paaiškėjo, kad vaišnavai yra laktovegetarai, nes taip jiems nurodo tikėjimas. Jis papasakojo, kad jam iš pradžių buvo sunku maitintis vegetariškai, nes nežinojo, kaip skaniai gaminti, ir maitinosi grikiais. Pasirodo, iš vaisių, daržovių, grūdų ir pieno galima pagaminti tūkstančius gardžiausių patiekalų. Tada buvau pakviestas apsilankyti šventykloje. Programoje, kaip ir dabar, kongregacinis šventų vardų giedojimas, paskaita ir vegetarinės vaišės. Nepamenu tiksliai laiko, bet greitai po to sutikau dar vieną iškilų vaišnavą. Tik šįkart tai buvo knygų platintojas. Jis iškart pradėjo sakyti, kad matosi, jog esu ieškantis žmogus ir turiu kažkokią gerą aurą. Antru punktu aš net ir pats abejojau. Pasikalbėjome, nusipirkau vieną knygą. Tiesa, nelabai norėjau. Po to nuėjau į šventyklą, į programą. Na, žmonės tokie kuklūs, mandagūs. Davė man kilimėlį, pasodino ant grindų su visais. Vienas vaišnavas grojo harmonija ir giedojo Harė Krišna mantrą, kiti atkartojo. Laukiau paskaitos, bet nesulaukiau. Prasėdėjau ant grindų kokį pusvalandį, bet buvau nepratęs, todėl pradėjo skaudėti kojas. Atsistojau ir išėjau. Pamaniau, idiotai. Gieda tą patį tekstą, nei apie ką, nei kodėl – neaišku. Be to, buvau užpykęs ant Dievo. Tarnystė Jam išvis atrodė nereikalinga, nes tokio pavyzdžio gyvenime nemačiau. Niekas apie tai nekalbėjo. Daugiau į šventyklą nėjau. Dar teko sutikti vaišnavų, kurie primygtinai siūlė pirkti knygų, siūlė smilkalų, bet aš kategoriškai ir trumpai atsisakydavau. Praėjo keli metai. Vėl dirbau nemėgstamus darbus, gėriau ir depresavau. Tarp pažįstamų atsirado ezoterikų, magų, dvasių apsėstųjų, energetinių vampyrų. Tai buvo juodžiausias laikotarpis. Jie lyg ir reprezentavo tai kaip religiją, bet su religija realiai tai nieko bendro neturėjo, tik su juodąja magija. O ji iš esmės yra priešinga religijos normoms. Dar teko sutikti „buvusių vaišnavų“, kurie neaišku kuo vadovavosi, manipuliavo žodžiais, patys provokavo ir paskui drabstė purvais. Supratau, kad ne vaišnavai, o aš esu visiškas avigalvis. Viduje jų jau atsiprašiau, gailėjausi dėl tokio savo kvailo poelgio. Bet kaip dabar eiti į šventyklą? Ne religija yra kalta, kad žmonės niekšiškai prisidengdami jos vardu daro juodus darbus. Religijos principus nurodo Dievas. Žmonės arba jų laikosi, arba juos laužo.

2010-aisiais „prisimeditavau“ - kažkaip „netyčia“ vėl pradėjau sutikti vaišnavus, visu būriu dainuojančius miesto centre. Matyt, Viešpats taip norėjo, suteikė malonę. Pasitvirtino šventraščių skelbiama tiesa: žmogus gali būti visiškas degradas, ir Viešpats jam tai gali atleisti, bet jei žmogus piktžodžiauja prieš Viešpaties tarnus – dvasinis gyvenimas yra žlugęs.

Nekviestas sugalvojau, kad reikia būtinai nueiti į šventyklą. Kaip tik buvo proga - Džanmaštamis, Viešpaties Šri Krišnos apsireiškimo diena. Labai patiko. Net pyragėlį gavau. „Pramušė“. Maistas iš tiesų labai veikia mūsų sąmonę. Pradėjau lankytis dažniau, filosofija patiko. Buvo ir sunkesnių laikotarpių. Suvokiau, kad žmogus vis gi yra tik maža dalelė, ir kiek besistengtų, negali įveikti savo problemų savarankiškai, be Dievo pagalbos. Po kurio laiko pasidariau 108  karoliukų vėrinį ir pradėjau kartoti mantrą: Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė / Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė. Saikingai. Net ne kasdien. Paskui pradėjau pagamintus valgius siūlyti Viešpačiui. Juk Viešpats yra visa ko Šeimininkas, visa ko Savininkas, net ir maisto, todėl, kaip Šeimininkas, Jis turėtų „valgyti“ pirmas. Buvo keletas etapų, kai gyvenau šventykloje. Sąlygos - gan asketiškos. Su privatumu ir poilsiu sunkoka, nes arba buvo aplinkui žmonių, arba tarnystės, kurios buvo galima rasti ir rasti, kad ir visą parą. Deja, aš esu ribotas niekšas ir neturiu dieviškų galių, kad su viskuo susitvarkyti. Deja. Bendruomenė plečiasi, prisijungia vis daugiau naujų žmonių, veiklos spektras taip pat didėja. Atsidarė dar keletas vedinių centrų, žmonės lankosi ir ten. Kaip kam priimtiniau. Kuriasi ir kaimo bendruomenės. Viskas tiesiog akyse auga ir tobulėja. Svarbiausia – nuoširdžiai ir dėmesingai kartoti Harė Krišna mantrą, nepasijausti svarbesniu už kitus ir nepaversti transcendentinės tarnystės Viešpačiui banaliu ritualizmu. Žmogus turi kiekvieną akimirką žinoti, ką daro ir dėl ko daro, o ne mechaniškai atlikti veiksmus, burbuliuoti maldas.

Mane visada traukė filosofija ir grojimas, dainavimas. Išsilavinimo tokio neturiu, bet traukia. Bet, kol bandžiau save įkalbinėti kad „reikia“ ir užsiimdavau kitokia tarnyste, nuo ryto iki vakaro, be to, buvau vienintelis gyventojas šventykloje, todėl nerašytai buvau lyg ir įpareigotas palaikyti tvarką, tuo metu kai kurie vaišnavai, filosofuodavo, dainuodavo, grodavo, valgydavo ir nieko daugiau nedarydavo. Ir man bent kartais norėjosi taip. Bet nebuvo kada. Išvis negiedu, tik labai retais atvejais. Yra balsingesnių profesionalų, su aukštaisiais muzikiniais išsilavinimais. Tegul jie ir gieda.

- Koks Jūsų tikras ir vaišnaviškas vardas?

- Mano vardas Povilas. Vaišnaviško vardo neturiu, negavau iniciacijos iš dvasinio mokytojo. Ko gero, man apie tai neverta garsiai svajoti, nes esu niekšas, tinginys, uždavinėju ne tuos klausimus, nenoriu užsiimti tuo, ko manęs prašo ar iš manęs tikisi, nes kai tai tampa tradicija ir veiklos kiekis peržengia mano kantrybės ribas, tada tiesiog galiu be jokių komentarų viską mesti ir pasitraukti, kad neprisidirbčiau daugiau nesąmonių. Jei veikla yra ne pagal prigimtį, tada geriau yra saikingiau ja užsiimti, ir paraleliai užsiimti veikla pagal savo prigimtį. Jei vaizduoti didvyrį ir daryti tik tai, „ką reikia“, bet kas nepatinka, tai vėliau galima tiesiog išeiti iš judėjimo ir niekada nebegrįžti. Esu puolęs, todėl vargu ar dvasinis mokytojas sutiks priimti mane į mokinius.

- Iš kur esate? Kur Lietuvoje dabar aktyviausiai veikia vaišnavų bendruomenės?

- Gyvenu Vilniuje. Aktyviausiai bendruomenės veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Visagine, Pajieslio kaime šalia Kėdainių, Kelmės rajone. Kitos vaišnavų bendruomenės yra mažesnės ir ne tokios aktyvios.

- Iš kur lietuviai gali sužinoti apie Harė Krišna mokymą ir bendruomenes? Ar yra leidžiami laikraščiai, žurnalai, knygos, veikia tinklalapiai?

- Be abejo, bulvarinė spauda ir televizija vargu ar teigiamai pasakos apie vaišnavus. Nebent nutinka stebuklas, ir kažkas kažką praleidžia. Laikraščiai ir žurnalai neleidžiami, bet leidžiamos Jo Dieviškosios Malonės, ISKCON (International Society for Krishna Consciousness, Tarptautinė Krišnos sąmonės bendruomenė),  įkūrėjo A. Č. Bhaktivedanta Svamio Prabhupados knygos. Jau yra išversta ir išleista nemažai knygų lietuvių kalba. Pagrindinės jų – „Bhagavad-gita, kokia ji yra“ ir „Šrimad Bhagavatam“. Pastarosios lietuviškai išverstos yra 1–7 Giesmės iš 12-os. Taip pat galima apsilankyti didžiuosiuose miestuose esančiuose centruose ir šventyklose:

- Kuo Harė Krišna mokymas Jums pasirodė priimtinas, įdomus, artimesnis nei kiti Rytų, Vakarų, Šiaurės ar Pietų mokymai?

- Vaišnavų mokymas pasirodė patrauklus ir priimtinas tuo, kad čia radau ir randu visus atsakymus. „Vedos“ – seniausi ir išsamiausi pasaulio šventraščiai. Žodis veda (sanskr. „žinau“) kildinamas iš sanskrito šaknies vid- ir reiškia žinias, žinojimą (sanskrito k. šaknis vid- „žinoti“ kilusi iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *weid- „matyti, regėti, žinoti, suvokti“, susijusi su „Avestos“ vaeda„žinau“, lotynų k. videre „matyti“, lietuvių k. „vysti (matyti)“, anglų k. wise „išmintingas“ ir panašiomis paralelėmis daugybėje kitų kalbų, - M. P.). Ne šiaip sau informaciją. Žinios turi įgyti realų pritaikymą, jas turi būti galima patikrinti. Tai ne šių laikų iš piršto laužtos sapalionės. „Vedų“ raštija apima labai platų spektrą žinių, praktiškai visas sritis. Kai kurios sritys šiais laikais apskritai nepateikiamos kaip žinių sritys. „Vedas“ davė pats Viešpats, kaip instrukciją. Žmogus be instrukcijų viską sugadina. Geriau apie kūrinį žino tas, kuris sukūrė, ar tas, kuris gauna galimybę naudotis? Galutinis visų „Vedų“ raštų tikslas – Krišna, Aukščiausias Dievo Asmuo, t. y., kaip pasiekti tyrą meilę Jam ir besąlygiškai tarnauti Jam Jo Amžinojoje Buveinėje – Goloka Vrindavanoje.

Architektūra, astrologija, astronomija, muzika, medicina, mityba, karyba, politika, menas, tikslieji mokslai, literatūra, religija, filosofija, sociologija, psichologija, ekonomika, technologijos ir netgi visatos sandara. Galima šių dalykų nepaisyti, bet tada kyla vien problemos, kurias matome šiandieniniame pasaulyje. Kai žmogus pasijunta Dievu, o tai rodo labai rimtą negalavimą, jis atmeta visus dėsnius, tarsi jau būtų juos įveikęs ir pakilęs virš jų. Bet dėsniai veikia negailestingai. Ir toks „dievas“ yra baudžiamas. Didžiausios problemos prasideda tarp ausų.

Vaišnavai turi daugiausia autoritetingų žinių, apie Krišną taip pat. Jie yra tikrieji religijos puoselėtojai. Ne sentimentalistai, o realistai. Filosofija be religijos yra proto spekuliacijos, o religija be filosofijos – tik sentimentai. Man patinka, kad akcentuojama visada atminti Krišną ir Jam tarnauti, o ne mechaniškai lankstytis, klauptis, delnus suglausti ir atlikti kitokius veiksmus. Be to, šventraščiuose smulkiai aprašomas Dievo transcendentinis kūnas, Jo požymiai, savybės. To neturi kitos konfesijos, o kai kurios išvis draudžia tokiais dalykais domėtis.

Čia aš sužinojau, kas iš tikrųjų yra religija. Religija yra pasiekti tyrą meilę Dievui ir besąlygiškai Jam tarnauti. Pagal tam tikrus principus, kurie yra vienodi visiems, nors ne visi turi išsamias žinias. Religijos „kojos“ – asketiškumas, gailestingumas, švara ir teisingumas. Asketiškumą griauna alkoholis, kava, tabakas, narkotikai, kiti intoksikantai. Gailestingumą griauna nekaltų gyvulių žudymas ir jų valgymas. Švarą griauna palaidas lytinis gyvenimas, o teisingumą – asmeniniai motyvai pralobti. Todėl inicijuoti vaišnavai privalo vengti mėsos, žuvies, kiaušinių ir jų produktų, taip pat grybų, svogūnų ir česnakų, taip pat privalo vengti alkoholio ir kitų intoksikantų, sekso ne su žmona ir ne vaikams pradėti, ir vengti azartinių žaidimų. Tai padeda palaikyti religiją. Kam to reikia? Jūs man parodykite bent vieną gyvūną, kuris užsiima dvasine praktika, savęs ir Dievo pažinimu. Tokio nėra ir būti negali. Tik tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūnų, kad gali tuo užsiimti. Religinė praktika – išskirtinai žmogiškas požymis. Standartai gana aukšti šių dienų žmogui, bet jų laikymasis tikrai yra veiksmingas. Tai padeda tobulėti. Tokia praktika skiriasi nuo šarlatanų triukų.

Dar labai įdomu, kad visata irgi turi savo egzistavimo ciklus. Panašiai kaip metų laikai. Štai pavasarį viskas pražysta, vasarą – subrandina vaisius, rudenį – meta lapus, o žiemą – merdi. Lygiai taip ir visata. Iš pradžių klesti, pasireiškia gražiausiai ir gausiausiai, vėliau mažiau ir mažiau. Prieš penkis tūkstančius su trupučiu metų prasidėjo „žiema“ – paskutinis etapas Kali Juga. Tai – vaidų ir veidmainystės amžius. Sunku patikėti, bet kažkada žmonės buvo apdovanoti visokiausiomis kilniadvasiškomis savybėmis, nežinojo ligų ir vargo, viešpatavo lygybė, visi meldėsi vienam Dievui, visi Jam tarnavo, buvo viena valstybė, viena kalba. Paskui atsirado ydų, bet visi prisilaikė religijos normų. Dar vėliau pasaulyje ima vyrauti blogis ir ydos, žmones kankina negalios ir jau ne visi gali suvokti šventraščių tiesas. Galiausiai – mūsų laikai – gerovė mažėja, gyvenimas trumpėja, žmonės tampa pilni blogio ir nuodėmių, žudo vieni kitus dėl asmeninių interesų, valdovai apvaginėja pavaldinius, teisuoliai priversti elgetauti, nusikaltėliai klesti, moterys pasileidžia, žmonių santykiuose dominuoja godumas, melas ir pyktis. Kaip gamtoje viskas juda nuo klestėjimo link merdėjimo, taip ir visatoje. Todėl gyvenimas negali gerėti. Jis ir negerėja. Nors masinės dezinformacijos priemonės kasdien aiškina, kad gerėja ir gerės ateityje. Tereikia laukti ir daryti taip, kaip liepiama. Bet tai yra visiškas absurdas. Šlykštu net kalbėti, kas yra daroma. Darwino beždžionių teorija yra dar vienas nonsensas, nepagrįstas jokiais realiais įrodymais ir išvis išstumiantis Dievą. Tokios „evoliucijos“ tiesiog negali būti, todėl jos įrodyti neįmanoma. Žinoma, kažkam tai buvo puiki proga apkvailinti visą žmoniją ir pradėti pezėti apie geresnį, progresyvesnį rytojų be Dievo. Taip elgiasi demonai. Jie nori užimti Dievo vietą.

„Vedos“ atskleidžia visiškai kitokią, alternatyvią pasaulėžiūrą. Realiai alternatyvią, o ne tuos materialistinius pseudopasirinkimus, kurie vėl atveda atgal prie tų pačių problemų. Transcendentinis ir materialistinis požiūris skiriasi iš esmės. Paprastai žmonės mokomi „rinktis“ vieną iš materialistinio požiūrio taškų, o tai ir yra pseudopasirinkimas. Transcendencija tiesiog slepiama, nes žmonės nebetikėtų visais tais marazmais, nebepaklustų, nebevergautų ir išvis juos būtų labai sunku sukontroliuoti. Todėl reikia slėpti, aiškinti, kad štai mes buvome beždžionės, o dabar einame į progresą. Ir kad Dievo nėra.

Šventų Viešpaties vardų kartojimas – tokia praktika rekomenduojama šiame amžiuje, kuris prasidėjo prieš 5000 metų ir truks dar 427 000 metų. Prieš 500 metų apsireiškė Auksinis avataras – Šri Čaitanja Mahaprabhu (Caitanya Mahāprabhu; 1486–1534, - M. P.). Tai – Pats Viešpats, apsireiškęs tyro savo atsidavusiojo pavidalu. Jis pademonstravo, kaip turi elgtis tikras Viešpačiui atsidavęs žmogus, kokios jo savybės ir požymiai, kokia jo veikla. Taip pat išpopuliarino Harė Krišna mantros giedojimą. Mes dabar gyvename Aukso amžiaus intarpe, kuris trunka 10 000  metų. Mums labai pasisekė. Kartoti ir giedoti Harė Krišna mantrą – šventus Dievo vardus – gali kiekvienas. Ir turtingas, ir vargšas, ir statybininkas, ir kunigas. Žmonės stokoja intelekto, pinigų, todėl negali nei atlikinėti didžiulių aukojimų, nei statyti didžiulių šventyklų. O štai kartoti Viešpaties vardus gali visi. Net ir tie, kurie nieko neturi.

Dar vienas punktas – absoliuti bona fide dvasinio mokytojo svarba. Mokytojas gali priimti rimtai nusiteikusį žmogų į mokinius. Per mokytoją mes galime gauti Krišnos malonę. Mokytojas yra kvalifikuotas papasakoti apie Krišną ir įžiebti širdyse meilę Jam. Dvasinio mokytojo svarba ir padėtis – viena slaptingiausių vaišnavų filosofijoje. Be dvasinio mokytojo prieglobsčio neįmanoma padaryti progreso. Bet reikia daug paaukoti, daug atsisakyti vardan dvasinio progreso. Dirbti su savim. Bet žmonės tingi, nenori, galvoja, kad galima patobulėti už pinigus, bet nieko neatsisakant. Tada atsiranda aferistų, kurie tik ir ieško tokių lengvatikių naivuolių.

- Ar esate pažįstamas su pirmaisiais Lietuvos vaišnavais, kurie susibūrė apie 1980-uosius? Gal esate vienas jų? Būtų įdomu daugiau sužinoti apie Lietuvos vaišnavų istoriją tarybiniais ir dabartiniais metais.

- Kai kuriuos iš jų pažįstu, bet asmeniškai nebendrauju. Nesu vienas jų, nes gimiau vėliau.

Pirmieji vaišnavai Lietuvoje atsirado dar 1979-aisiais. Dauguma jų buvo netipiniai jaunuoliai – domėjosi budizmu, joga. Krišnos sąmonės idėjos lietuvius pasiekė iš Rusijos. Po A. Č. Bhaktivedanta Svamio Prabhupados vizito Maskvoje 1971-aisiais Krišnos sąmonės idėjos paplito Rusijoje, į Lietuvą atkeliavo kiek vėliau. Anksčiau nei Lietuvoje vaišnavų bendruomenės buvo įsikūrusios Latvijoje. Krišnos sąmonės idėjos taip pat sklido ir iš ten.

Tais laikais egzistavo „geležinė uždanga“. Matyt, norėjo uždengti nuo dvasinės šviesos. Krišnos sąmonės knygos Lietuvą pasiekdavo, žinoma, nelegaliai. KGB bet kokias religijos apraiškas traktavo kaip antivalstybines, todėl jau 1981-aisiais prasidėjo persekiojimai. Kai kas atlaikė išbandymus, kai kas pasitraukė. Dauguma vaišnavų buvo išmesti iš aukštųjų mokyklų, iš darboviečių, kai kurie emigravo.

Oficialiai Krišnos sąmonės judėjimo pradžia Lietuvoje galima laikyti 1980-uosius metus, kai susirinko būrelis jaunuolių padainuoti Harė Krišna mantrą ir pakalbėti apie „Bhagavad-gitą“. Bendruomenė vystė veiklą, spausdino knygas rusų kalba ir organizavo platinimą visoje Tarybų Sąjungoje. Buvo bendradarbiaujama su Tarybų Sąjungos vaišnavais. Pastarieji patyrė dar daugiau išbandymų. Kai kurie mirė kalėjime, kai kuriuos uždarė į psichiatrijos ligonines ir pumpavo vaistus. Žinau, kad kai kurie lietuviai irgi yra sėdėję.

Buvo išleista keletas knygučių ir laikraštukų lietuvių kalba.

Vilniaus miesto Krišnos sąmonės religinė bendruomenė užregistruota 1989-aisiais, Kauno miesto bendruomenė užregistruota 1990-aisiais. Per sumaištį Lietuvos Respublikos vyriausybėje duomenys apie registraciją dingo, vėliau, po kelerių metų, teko jas priregistruoti pakartotinai. Bendruomenių buvo ir Šiauliuose, Visagine, Klaipėdoje, bet, kiek žinau, dabar bendruomenės tebėra, nors oficialaus statuso neturi.

Krišnos sąmonė buvo naujovė, ir labai patraukli naujovė. Naujieji vaišnavai entuziastingai tai priėmė. Apie 30 kv. m. patalpoje buvo altoriaus salė, valgomasis ir miegamasis. Žinoma, ne vienu metu. Dar šalia buvo mažas prieškambaris, dušai, tualetas, virtuvė. Aštuoniolika vyrukų gyveno tokiomis sąlygomis, platino knygas eidami per įstaigas ir butus, taip pat gatvėse. Maitindavo žmones vegetarišku, Viešpačiui pasiūlytu maistu. Nuotaikos buvo išties revoliucinės, atrodė, kad kalnus galima nuversti. Ir vertė. Buvo aplakstyti miestai ir kaimai. Vienas iškilus vaišnavas sakė pastebėjęs bendruomenių egzistavimo etapus. Iš pradžių visi trykšta entuziazmu, revoliucinėmis nuotaikomis gyvena, pasaulį keičia, po to – tuokiasi, o po kokių dvidešimties ar daugiau metų bando tyliai vėl grįžti. Kūnai sensta, rūpesčiai keičiasi, norai taip pat keičiasi. Pirmiausia reikia įžiebti žmonių širdyse besąlygišką meilę Krišnai, o tada neįmanomi dalykai tampa įmanomais. Dabar šventykloje vyksta tradicinės sekmadieninės programos, kuriose – kolektyvinis Harė Krišna mantros giedojimas, paskaita, ir, žinoma, linksmoji dalis, – vegetarinės vaišės. Taip pat kiekvieną dieną ryte būna paskaitos. Kai pasiseka, paskaitas skaito dvasiniai mokytojai. Švenčiamos vaišnaviškos šventės.

- Jūsų judėjimas Indijoje ir jos įtaką patyrusiose šalyse – tai viena hinduizmo formų, Vakaruose – naujasis religinis judėjimas, „kultas“, „sekta“. Ką manote apie tokius „epitetus“?

- Naujasis? Matot, kaip paradoksalu. Judėjimas gal ir nesenas, bet jo propaguojamos idėjos ir normos – pačios seniausios. Vaišnavų tradicija yra pati seniausia ir mažiausiai sugadinta laiko bei netinkamų žmonių. Tad nieko naujo iš esmės nėra. Tik seniai pamiršta sena. Naujovė gal atrodo dėl to, kad paplito Vakaruose nuo 1967-ųjų metų. Vakariečiams, pratusiems prie prabangos, vyno, mėsos, moterų draugijos, lošimų tai atrodė gana neįprasta. Bet pirmieji judėjimo nariai buvo hipiai, kurie visai nenorėjo gyventi taip, kaip jų tėvai. Jie buvo ieškantys, tik dar buvo neatradę.

Matote, negalima spręsti apie knygą pagal jos viršelį. Kartais pasirodo pranešimai apie kokius nors puolusius vaišnavus. Bet kodėl tik apie tokius? Masinės dezinformacijos priemonės tyčia bando kvailinti liaudį, pateikdamos tik netikusius pavyzdžius. Taip žmonės yra kiršinami prieš religiją apskritai. Bet juk ne religija, o atskiri žmonės pasielgia niekšiškai. Kuo čia dėta religija? Mums kemša į galvas, kad visi religijos atstovai yra išskirtinai iškrypėliai, vagys, aferistai, narkomanai ir taip toliau. Tyčia parodoma tik viena pusė tiesos, o kita yra tiesiog nutylima. Žmonės yra kvailinami tūkstantmečiais. Tūkstantmečiais. Karta iš kartos. Baisiausia, kad jie išvis neturi jokio supratimo apie religiją. Kur žiūri švietimo sistema? O gi ten pat – kaip apkvailinti. Žmonės, kurie svaiginasi, paleistuvauja, lošia ir valgo gyvūnus – tiesiog negali suvokti religijos, nes tokia veikla kenkia kūnui ir teršia sąmonę. Be to, kai kurie esminiai dalykai ima atrodyti priešingai. Pavyzdžiui, žmogus nebesuvokia, kas iš tikrųjų yra jo geradaris ir gelbėtojas. Jam atrodo, kad vaišnavas jį kvailina ir bando pajungti į vergiją, bet iš tikrųjų toks nuodėmingasis jau yra savo juslių bei vaiduoklių vergas ir net nesuvokia, kad tie, kurie jam siūlo užsiimti nuodėminga veikla, iš tikrųjų jį žudo. Visomis prasmėmis. Tokie vargšai patys save pasmerkia nesibaigiančioms kančioms. O dar žmogus klykia, kad jis vadovaujasi savo galva. Taip žmogus iš visiško paklydimo ima ginti blogį ir naikinti gėrį. Savo rankomis. Tad apie kokį šviesų rytojų galima svajoti?

Kita kategorija – taip vadinami tikintieji, kurios nors konfesijos atstovai. Kokia jų praktika, kokios jų žinios? Tie irgi sako, kad čia „ne mūsų Dievas“, „ne mūsų tikėjimas“, „čia nuo velnio, taip negalima“ ir t. t. Vėlgi, visiškas neišmanymas. Žmonės gal ir žino dalį tiesos, kuri išliko neiškraipyta ir nenutylėta, bet įsivaizduoja žiną absoliučiai viską. Neva žino viską, nors žino tik dalį. „Yra tik mano tiesa, o kitos tiesos būti negali.“ Taip ir pjaunasi žmonės dėl nieko. Koks dar kitas Dievas? Koks „ne mūsų“ tikėjimas? Pimiausia, tai jie nežino, kokie yra religijos principai ir laikosi tik dalies jų. Arba išvis nesilaiko. Visi pasaulio šventieji skelbė lygiai tuos pačius dalykus. Lygiai tuos pačius.

Gyvenimai jų buvo asketiški, kuklūs, pilni išbandymų. Jie neskirstė žmonių į „gerus“ ir „blogus“. A. Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada pastatė namus, kuriuose gali gyventi visas pasaulis. Jis priėmė visus, kurie laikėsi reguliuojamųjų principų ir kartojo 16 ratų (po 108 karolius) mahamantros kasdien. Nesvarbu, kokiai konfesijai žmogus priklauso. Žmonės šito nesupranta. Teko bendrauti su vienos konfesijos atstovais. Jie sako, kad tik jų šventraštis „galioja“, o visi kiti yra netinkami. Klausiau, kas yra svarbiau: ar kad žmogus gyventų pagal religijos principus, ar kad ritualus atliktų? Atsakymai mane nustebimo. Atsakymuose žmonės akcentuoja atsidavimo Viešpačiui svarbą, bet tuo pat metu paneigia svarbą akcentuodami konfesijos ritualus. Tokio absurdo žmonių galvelėse dar nebuvau matęs. Kas svarbiau jiems, taip ir nesupratau. Religijos atsirado ir buvo apreikšti šventraščiai skirtingu metu, skirtingose vietose ir skirtingo mentaliteto žmonėms, tik todėl ir skiriasi detalės. Paskui jas galima priimti nesuvokiant esmės, kodėl ir kam taip buvo parašyta. O tada kyla konfliktai, tik kalta ne ta kaltinamoji pusė, o pats kaltintojas, nes visai nesuvokia ką daro. Taip elgiasi fanatikai. Nesupranta, puola ginti tai, ko nesupranta, ir „gina“ net nepuolami. Tiesa yra viena ir ji niekada nekinta. Reikia elgtis ne fanatiškai ir visada pagalvoti, kas vyksta, kodėl vyksta, kas iš to išeis, gal kas suinteresuotas dėl rezultatų, visada įvertinti laiką, vietą ir aplinkybes. Bet tam reikia turėti žinių. Jų ir linkiu norėti kiekvienam. Tada nereikės be realaus pagrindo vadinti žmonių sektantais ir kaltinti nebūtais dalykais. Visos problemos kyla iš neišmanymo. Antai kaltina žmonės vaišnavus narkotikų dėjimu į maistą, žmonių verbavimu, grobimu, klaidinimu, pinigų plovimu ir grandiozinėm aferom, orgijų kėlimu ir dar nežinia kuo. Vaišnavų filosofija apskritai tam nepritaria, ne tik kad nepropaguoja tokių dalykų. A. Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, judėjimo įkūrėjas buvo tyras vaišnavas, pildęs savo dvasinio mokytojo, Jo Dieviškosios Malonės Bhaktisiddhanta Sarasvačio Thakuros, prašymą – skleisti Krišnos sąmonę Vakaruose. Šrila Prabhupada, pasiėmęs su savimi skėtį, knygų rankraščius, drabužių ir šiek tiek maisto, krovininiu laivu išplaukė į JAV. Pakeliui patyrė du širdies smūgius, atvykęs turėjo kelis dolerius ir net nežinojo, kur eiti. Jam teko gyventi ir prasčiausiuose rajonuose, tarp valkatų ir girtuoklių, bendrauti su hipiais, gaminti jiems maistą ir netgi plauti po to jų indus. Bet pagaliau jo pastangos ir atsidavimas Dievui davė vaisių – buvo įkurtas ISKCON‘as, Tarptautinė Krišnos sąmonės bendruomenė. Jis turėjo keletą paprastų drabužių, keletą indų. Maitinosi kukliai. Kas buvo reikalingiausia, parūpindavo jo mokiniai. Bet pats neturėjo nei jachtų, nei autoparko, nei namų. Gyveno kukliai ir paprastai, bet mąstė išaukštintai. Visada galvodavo apie Krišną. Išmokė tūkstančius žmonių mylėti Dievą ir gyventi taip, kaip patinka Dievui. Visi jo vargai ir buvo tik dėl to – kad žmonės pažadintų savyje besąlygišką meilę Dievui, kad patirtų tikrą laimę, po kūno mirties visi grįžtų į Amžinąją Viešpaties Buveinę – Goloką Vrindavaną, ir ten asmeniškai Jam tarnautų. Toks yra tyro vaišnavo tikslas. Ir kaip apie tokį žmogų, kuris neturi savanaudiškų motyvų, apsiverčia liežuvis kalbėti su panieka ir vadinti šarlatanu?

Linkiu prašyti  Dievo malonės. Harė Krišna!

---

LDiena.lt: dėl laiko ir entuziasmo stokos, nesiimu vertinti šios egzotiškos mūsų geografinėse platumose Dievo garbinimo versijos. Apibrėžimas, pagal kurį KIEKVIENAS ASMENIŠKAI galės įvertinti ar šis bei bet kurie kiti tikėjimai yra SEKTA ar ne, bus pateiktas vėliau, atskiru straipsneliu.

Bet kuriuo atveju, privalau perspėti - kiekviena psichopraktika ir psichotechnika gali tiesiogiai paveikti jūsų psichiką. Ir nemaža dalis savamokslių "jogų" tarybiniais metais psichiatrinėse atsidūrė ne dėl "kovos su religija" ar kitų ideologinių motyvų, o dėl buitinio proto pasimaišymo, kai jų naudojamos induistinės praktikos sulaužė jų tarybinę psichiką.