Efektyvios visuomenės protesto formos: demokratinės Japonijos pavyzdys - Sanrizuka 1971-1985 metais

Autorius: Marius Jonaitis Šaltinis: https://www.facebook.com/mariu... 2021-09-03 17:27:00, skaitė 676, komentavo 11

Efektyvios visuomenės protesto formos: demokratinės Japonijos pavyzdys - Sanrizuka 1971-1985 metais

Lietuviškuose burbuluose vis nubraukiama ašarėlė dėl „siaubingų 08-10 dienos riaušių“. Ajajai kokie tamsuoliai ir kaip baisu. Link Seimo keli akmenėliai nuskrido. Siaubas.

Žiūrint į pasaulinį kontekstą verta prisiminti, arba sužinoti, kaip protestavo kultūringi ir santūrus japonai.

1966 metais Japonijos vyriausybė nusprendė praplėsti Tokijo tarptautinio oro uosto ribas ir iškelti Sanrizuka kaimiškame regione gyvenančius apie 320 ūkininkų šeimas. Be abejo, neklausiant vietinių požiūrio (kažkur girdėta?).

Ūkininkai nepanoro palikti savo gimtines ir prasidėjo labai ilga kova. Kuri, iš pradžių, vyko taikiomis formomis. Protestai, peticijos, įvairios akcijos. Tačiau niekas negelbėjo. Su laiku susiformavo visas anti oro uosto aljansas į kurį įėjo įvairūs kairieji judėjimai, darbininkai, studentai. Protesto formos vis aštrėjo.

Statomo oro uosto konstrukcijos buvo griaunamos, technika padegama. Vyko partizaninis karas.

1971 metais protestuotojai įsiveržė į statybų aikštelę ir pasistatė tvirtovę kurią šturmavo riaušių malšinimo padalinys. Video - https://www.youtube.com/watch?v=OAPC1wI08IM

Per ilgą partizaninio karo periodą žuvo tiek policininkų tiek ir protestuotojų. Vienas iš ūkininkų 1971 metais nusižudė priešmirtiniame laiške rašydamas:

"I detest those who brought the airport to this land" and "I have lost the will to keep fighting."

Tačiau kovos tęsėsi dar labai ilgai. Vienas iš įspūdingiausių susirėmimų įvyko 1985 metais. Kada susidūrė apie 17 000 protestuotojų ir keli tūkstančiai riaušių malšinimo pareigūnų.

Protestuotojai naudojo akmenis, Molotovo kokteilius, taranus bei įvairią taktiką ir po kelių valandų kovos... palaužė elitines riaušių malšinimo pajėgas. Video čia - https://www.youtube.com/watch?v=eXjd7GkHKfU

Unikalūs kadrai.

Tad, vienokio ar kitokio intensyvumo, fiziniai susirėmimai yra normali pasaulinė praktika. Politinio gyvenimo dalis.

Kartais tai padeda, kartais - ne. Tačiau kas tikrai nepadeda tai sterilūs protestukai su nesibaigiančia apeliacija į valdančiųjų grupuočių sąžinę ir blaivų protą.

Su kiekviena valdančiąją grupuote reikia kautis skirtingai. Kiekviena situacija ir kiekvienas laikmetis yra vis kitoks, tad ir priemonės kitokios. Vienur užtenka didelės žmonių grupės susirinkusios prie parlamento. Kitur gausiau surinktos peticijos. Dar kitur reikia susiremti ir pasistumdyti su valdžią ginančiomis jėgos struktūromis. O kraštutiniu atveju, kaip moko istorija, tenka valdžią transportuoti iš valdžios rūmų durtuvų pagalba.

Protingos valdžios seka liaudies nuotaikas, kvailos - slepiasi po jėgos struktūrų nugaromis ir krūpčioja sulaukusios riaušių.

Na, o riaušės, kaip teisingai pastebėjo velionis Martinas Liuteris Kingas, yra neišgirstųjų kalba. Kai tavęs niekaip neišgirsta metai iš metų, kai tave laiko nieko nelemenčia atmata, tai nieko nuostabaus, kad norisi pasisakyti griežčiau. Kad išgirstų, jochaida.

Ir rugpjūčio 10 dienos problema ne tai, jog akmenukai skrido link parlamento, bet, kad TIK akmenukai. Nes, akivaizdu, mūsų ir toliau negirdi. Iš mūsų ir toliau šaiposi.

Girdi? Leidimo susirinkti rugsėjo 10 dienos protestui nedavė.

Jie, mat, sprendžia, LEISTI ar NELEISTI laisvam žmogui ateiti į viešą aikštę išreikšti savo pozicijos.

LEISTI ar NELEISTI prisiartinti prie pastato, kurį jis išlaiko iš savo sumokėtų mokesčių, arčiau nei 75 metrus.

Gal reiktų ir mums pasvarstyti LEISTI ar NELEISTI šiai valdžiukei sulaukti Kalėdų?

O įdėtus video vaizdus būtinai pažiūrėkit, vertinga archyvinė medžiaga.