Andrejus Fursovas: antikarantininiai protestai – intuityvus liaudies pasipriešinimas „naujajai pasaulio tvarkai“

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2021-03-05 19:15:00, skaitė 1131, komentavo 6

Vadinamosios „pandemijos“ pradžia, sienų užsidarymas ir nauja, totalinio skaitmeninio sekimo tikrovė – štai ką mums davė praėję 2020-ieji metai. Per šį laiką, daug kas išaiškėjo. Matyti, kad finansinio / globalistinio kapitalo sluoksniai su veikėjais kaip Klausas Švabas priešakyje, siekia įgyvendinti daugumai žemės gyventojų pragaištingą santvarkos virsmą iš klasikinio, atseit, „normalaus“ (su nacionaline valstybe, demokratinėmis procedūromis ir t. t.) kapitalizmo į totaliniu gyventojų sekimu ir kontrole paremtą antiutopinę korporacijų diktatūrą. Kas šiuo požiūriu vyksta pasaulyje? Kaip suprasti JAV vykstančią politinę kovą? Kokia vieta šiuose procesuose priklauso Rusijai? Apie tai ir daugiau – portale „Накануне.RU“ pasirodžiusiame rusų istoriko Andrejaus Fursovo interviu.

---

– Daug kas šneka apie globalinę perestroiką, „perkrovimą“, prie kurio pastūmėjo koronaviruso pandemija. Tema svarstyta ir Davoso forume, kuriame dalyvavo Putinas. Link ko veda pasauliniai elitai – tai ne vieningas procesas, ar čia mes jau aptinkame tam tikrą sutarimą?

– Tai nepilnai vieningas procesas, kadangi yra keletas pasaulinio valdančiojo sluoksnio grupių. Pas juos bendras tikslas: išlaikyti valdžią, privilegijas ir turtus besiformuojančiame postkapitalistiniame pasaulyje. O štai priemonės šiam tikslui pasiekti pas juos yra skirtingos. Tokios pat skirtingos ir jų turimos konkrečios postkapitalistinio pasaulio sanklodos vizijos.

Tie, kuriuos galima vadinti nuosaikiaisiais globalistais – tai visų pirma jėgos, kurios stovi už Trampo – laiko būtina vienu ar kitu pavidalu ir vienu ar kitu laipsniu išsaugoti valstybę (ir su ja susijusius gamybinius ir finansinius sektorius bei vidurinį sluoksnį), bet su kontrole iš tokių tarptautinių institutų, kaip TVF ir Pasaulio bankas pusės. Prie tokio varianto, postkapitalizmas pasirodo kaip kompromisinė sankloda, atsižvelgianti ne tik į naujųjų kylančiųjų grupių ir „privačių finansistų“ – finansializacijos epochos (1980/90-2010 m.) benificiarų, bet ir ankstesniosios epochos (1930-1980 m.) benificiarų interesus.

Ultraglobalistai (juos taipogi galima vadinti radikaliaisiais globalistais, neotrockistais, globaltrockistais, dešiniaisiais trockistais) remiasi praktiškai bekompromisiniu požiūriu į naujos pasaulio tvarkos sukūrimą ant ankstesniojo kapitalistinio pasaulio griuvėsių – kalba eina apie jo pavertimą būtent griuvėsiais, apie „apnulinimą“, atmetimą. Neveltui ultraglobalistų programinis dokumentas, parašytas Davoso pasaulinio ekonominio forumo (ultraglobalistų dešiniąja ranka tarnaujančių elitinių klerkų, o kai kada ir aukštesnių veikėjų, sueigos) organizatoriaus Klauso Švabo kartu su Tomu Maleriu, taip ir vadinasi: „Didysis apnulinimas“ (2020) (Great Reset); pas mus „reset“ dažnai klaidingai verčiamas kaip „perkrovimas“, bet iš tiesų čia turimas omeny būtent „atmetimas“, „apnulinimas“; perkrovimas – tai „restart“ arba „reboot“.

Globotrockistų požiūris į naująją pasaulio tvarką numato valstybės (vietoje jos – keletas milžiniškų britų Ost Indijos kompanijos tipo super arba megakorporacijų; PostVakarų moksle ir publicistikoje paskutiniaisiais metais neatsitiktinai reiškėsi ypatingas susidomėjimas šios kompanijos istorija), vidurinio sluoksnio, privatinės nuosavybės ir – kaip baisiai tai beskambėtų – šeimos likvidavimą. Šiuo požiūriu, globotrockizmas – tai ne tik kapitalistinės epochos ir Moderno epochos, bet iš esmės visos žmogiškosios civilizacijos apnulinimas: naujoji pasaulio tvarka reikalauja sukurti naują žmogų – be ypatumų, be asmenybės, šia prasme kaukės ant veidų, „pandemijos“ sulegendinimas, - tai beveidiškumo ir paklusnumo „naujajai realybei“ ir jos šeimininkams simbolis, žinoma, jei jiems pavyksią realizuoti jų planus.

Taip vadinamoji „pandemija“ – tai priemonė, su kurios pagalba ultraglobalistai, kartu ir Levo Trockio, ir Leo Štrauso įpėdiniai, bando regzti savo „puikųjį naująjį pasaulį“. Beje, prieš dešimt metų Žakas Atali atvirai pasisakė, kad naujai pasaulio tvarkai sukurti reikėtų būtent pandemijos. Pirmasis bandymas – kaip pandemiją pristatyti „kiaulių gripą“ – patyrė nesėkmę, bet PSO juo pasinaudojo, kad smarkiai sumažintų užsikrėtusių / mirusių skaičius vienos ar kitos ligos pripažinimui „pandemija“. 2019 m. spalį buvo pravestos „pratybos“ – Event 201, o 2020 m. paskelbė pandemiją. Tuo pačiu, netgi ultraglobalistų atstovai kaip sukčius Švabas priversti pripažinti, kad COVID-19 nesudaro egzistencinės grėsmės žmonijai. „Didžiajame apnulinime“ Davoso pirmininkas pateikia štai tokią statistiką: 2020 m. birželį, išėjus knygai, pasaulinės netektys dėl „pandemijos“ sudarė 0,06% pasaulio gyventojų (šiai dienai jos sudaro 0,2-0,3%). Tai, anot Švabo, niekaip nesulyginama su „ispaniškuoju gripu“ (1918-1919 m.: 2,7% pasaulio gyventojų), nei su „juodąja mirtimi“ (1348 m.: 30-40% Europos gyventojų), nei su Justiniano maru (541-543 m.: 30-40% Viduržemio gyventojų). Dar daugiau, anot „Didžiojo apnulinimo“ autoriaus, svarbiausia „pandemijoje“ (kuri, kaip de fakto jis pats pripažįsta – jokia ne pandemija) – ne aukos, o tai, kad ji suteikia šansą visiškai pakeisti pasaulį – atmesti senąjį ir pastatyti naują.

– Ir kas tai per pasaulis?

– Tai – „steikholderinio kapitalizmo“ (stakeholder capitalism“ pasaulis, t. y., „dalyvaujantysis kapitalizmas“. Švabas priešpastato jį XX amžiuje viešpatavusiam „akcininkų kapitalizmui“ (shareholder capitalism). Jeigu akcininkas – savininkas, tai „steikholderis“ – tai eilinis akcininkas ar šiaip suinteresuotas asmuo ar, kaip apibrėžia pats Švabas, „antrinis milžiniško komercinio projekto dalyvis“. Nepaisant to, kad „steikholderinio kapitalizmo“ („dalyvaujančiojo kapitalizmo“) termine yra žodis „kapitalizmas“, realybėje ši forma nukreipta į kapitalizmo, į privačios nuosavybės – pirmiausiai smulkaus ir vidutinio verslo – likvidavimą.

– O kaip su stambaus verslo, korporacijų privačia nuosavybe?

– Tame ir reikalas, kad esamomis sąlygomis tai jau nebe privati nuosavybė. Su korporacijomis turime situaciją, kada valdymas yra atskirtas nuo nuosavybės. Ir čia, su korporacijų priešiškumu rinkai ir jų planiniu ūkiu, pastarajam pradėjus viešpatauti nuosavybės atžvilgiu, įvyksta du dalykai: pirma – nuosavybė iš privačios virsta korporatyvine; antra – ji tampa valdymo, valdžios funkcija ir pradeda su valdžia susilieti. Ir, kada lemiamu gamybos faktoriumi tampa nedaiktiškas, ar, kaip kartais netiksliai sakoma, nematerialus – kapitalas – stambiųjų korporacijų nuosavybė virsta valdžia, kuriai iš esmės kapitalas jau nebereikalingas.

– Prašau paaiškinkite.

– Kapitalas – tai sudaiktintas darbas, realizuojantis save kaip save auginanti nuosavybė. Kapitalizmo pagrinde slypi būtent šitokio tipo nuosavybės pasisavinimas su lemiamu daiktinės gamybos faktoriumi. Esamomis sąlygomis hiperindustriniame gamybos sektoriuje (nors jis dar ir netapo iki galo dominuojančiu, jisai neabejotinai vedantis) lemiamu gamybos faktoriumi ir, atitinkamai, baziniu savinimosi objektu, tampa nedaiktiniai faktoriai, būtent jų pasisavinimas sudaro sistemą kuriančius postkapitalizmo subjektus.

Tokiame kontekste, socialiniai tinklai tampa ir pasisavinimo objektu, ir kontrolės priemone, o socialinių-informacinių platformų kontrolieriai – naujaisiais Pasaulinio Žaidimo šeimininkais, iš principo naujų objektų savininkais. Korporatyvinė nuosavybė galutinai virsta gryna valdžia.

Tačiau visuomenėje išlieka reikšminga dalis kapitalo. Tai – smulkaus ir vidutinio verslo kapitalas, smulkių ir vidutinių savininkų akcinis kapitalas. Kiekvienu atskiru atveju jo nedaug, kartais – mikrodalelės, trupiniai. Tačiau visus kartu paėmus – tai žymi kapitalo masė, kuri dabar priešpastatoma ne stambiam korporatokratijos kapitalui, o iš esmės jau ne šiaip nuo kapitalo atskirta, bet jo atsižadanti valdžia. Naujosios sanklodos įtvirtinimas tą masę reikalauja eksproprijuoti. Išėjimas iš kapitalizmo, kaip ir įėjimas į jį – lyg atspindžiai veidrodyje: pirmuoju atveju tai žemės ekspropriacija (žemių aptvėrimas XVI-XVII amžių Anglijoje), antruoju – kapitalo ekspropriacija prisidengiant akcininkų kapitalizmo keitimu į steikholderinį, t. y., antrinio dalyvavimo rinkoje [kapitalizmu], kuris nieko bendro su kapitalizmu nebeturi.

– Ir kaip toji ekspropriacija vyks?

– Ji jau vyksta. Pirmosios koronakrizės bangos metu, lokdaunas JAV subankrotino 4,5 mln. smulkių ir vidutinių verslininkų – tie verslai jau nebeatskurs. Analogiški procesai vyksta Didžioje Britanijoje, Prancūzijoje, kitose Vakarų Europos šalyse. Perspektyvoje laukia didesni mokesčiai gamtinės aplinkos išsaugojimui ir kovai su klimatine kaita; JAV tas mokestis bus išmoka negrams kaip „kompensacija už šimtmečius trūkusią vergovę“. Tai yra, kalba eina apie lėšų perskirstymą iš vidurinių sluoksnių apačioms. Mokesčių našta – o ji neabejotinai sunkės – privers smulkius ir vidutinius savininkus arba parduoti savo verslus, arba tapti „antriniais dalyviais“ korporacijų komerciniame sektoriuje, arba bankrutuoti. Atkreipkite dėmesį į besitęsiančią kampaniją, įtikinėjančią žmones, kad neturėti nuosavybės – geriau nei turėti! Kam jums asmeninis automobilis? Juk patogiau karšeringas. Kam jums asmeninis būstas? Geriau nuomotis. Ir taip toliau. Kuriamas sluoksnis ne šiaip be kapitalo, bet be nuosavybės esančių žmonių. Tokius žmones lengviau kontroliuoti, juos lengviau valdyti, ypač jei kartu būtų sunaikintas švietimas, kaip Rusijoje daro specialistai – nuo Fursenko iki Grefo. Iš vienos pusės, su videotechnikos, elektronikos, socialinių tinklų ir daugelio kitų dalykų pagalba, „pandemija“ tapo priemone intensyviai kontrolei ir žmonių stebėjimui įvesti; o iš kitos – švietimo sunaikinimu, nuotolinio mokymo pagalba.

Kinijoje tai, kas vadinama „skaitmeniniu konclageriu“, per „socialinio reitingavimo“ („socialinio pasitikėjimo“) sistemas tampa kone kasdienine realybe. Europos civilizacijojs zonoje, netgi iki PostVakarų nusidegradavusioje jos būsenoje, ir juo labiau Rusijoje, kiniškasis variantas pilnai neįgyvendinamas. Tačiau tendencija ta kryptimi – ant akių. Beje, ant veidų nešiojamos kaukės – tai irgi kontrolės, pajungimo ir nuasmeninimo forma.

– O po visą pasaulį nusiritusi protestų banga – tai pasipriešinimas šiai tendencijai?

– Žinoma. Žmonės intuityviai jaučia, kad viršnacionalinės viršūnėlės ne šiaip varo juos į gardą, bet griauna jų normalų gyvenimą, jį keisdami „naująja norma“. Žodžių junginys „naujoji norma“ – tai orveliško tipo naujadaras. Ir jei jau įstatymų besilaikantys vokiečiai ir olandai su jų tradiciškai žemiškais, kasdieniškais interesais išeina į antikarantinines demonstracijas, tai reiškia, kad jie savu kailiu pajuto, kad griaunamas jų kasdienis gyvenimas. Ir kuo daugiau bus tokių protestų, kuo stipresnis bus spaudimas pasaulinei viršūnėlei, tuo geriau – tuo labiau jai prisieis nukrypti nuo savo sumanymo.

Apskritai, nauja santvarka praktiškai niekada nenugali [senos] nokautu, bet – kaip taisyklė – nugali palaipsniui. Tai, iš vienos pusės – kompromiso tarp senųjų ir naujųjų šeimininkų grupių ir – iš kitos – kompromiso tarp šeimininkų apskritai ir gyventojų, rezultatas. Ir kuo aktyvesni ir maištingesni gyventojai, tuo minkštesnė bus naujoji santvarka, jei jai iš viso bus lemta susidaryti.

Be to, reikia atsiminti, kad, kaip pažymėjo vienas iš žymiausių amerikiečių sociologų Baringtonas Muras jaunesnysis, didžiosios revoliucijos gimsta ne iš pergalingo kylančiosios klasės šūkio, bet iš mirštamojo šūkio tos klasės, ant kurios kaip tik lūžta progreso banga. Vienintelė priemonė priversti valdžią ir turtuolius skaitytis su žmonėmis – tai griežtas pasipriešinimas. Ir antikarantininiai protestai PostVakaruose yra gerai: lai smarkesnė kyla audra![1]

– O kaip dėl JAV? Ten irgi buvo protestai. Kaip į šį planą įsipaišo naujasis Amerikos prezidentas, kokia kova atsiskleidė ten?

– JAV – vienas svarbiausių dėl ateities vykstančios socialinės, psichoistorinės kovos / karo laukų. Ultraglobalistai planavo perstatyti Ameriką per 16 metų: per dvi keturmetes Obamos kadencijas, plius dvi keturmetes jį pakeisti turėjusios Hilari Klinton kadencijas. Per tuos 16 metų, iki 2024 m., JAV turėjo lėtai, bet užtikrintai pasikeisti pagal ultraglobališčikų planus. Tačiau netikėtai lyg Pilypas iš kanapių išlindo Trampas – ar tai nuosaikiųjų globalistų koziris, ar tai džokeris – ir sumaišė visas kortas bei ultraglobalistų planus. Kad nuverstų Trampą, jiems JAV prisiėjo sukurstyti juodųjų apačių judėjimą, išprovokuoti socialinį bei rasinį konfliktą, pradėti griauti šalies politinės sistemos pagrindus, t. y., įvesti tokią sumaištį, kurią bus nelengva sustabdyti.

Be to, Baidenas, kuris, mano požiūriu, be problemų galėtų atlikti Duremaro vaidmenį ekranizuojant „Buratino nuotykius“, iškovojo Pyro pergalę: sukompromituotas ir prezidento legitimumas, ir patsai institutas, o daug kuo ir pati JAV politinė sistema. Ji jau nebebus kaip buvusi nei pati savaime, nei kelių milijonų žmonių akyse. Be to, per savo keturis prezidentavimo metus, nežiūrint viso nenuoseklumo, nežiūrint visų klaidų, Trampas suspėjo padaryti tiek, kad ultraglobalistams prireiks ne mažiau dvejų metų, kad išvalytų aikštelę savo plano realizavimui. Tai reiškia prarastą tempą, kurį jiems teks kompensuoti veikimo griežtumu ir radikalumu. O tai, savo ruožtu, iššaukia pasipriešinimą ir dar labiau aštrina situaciją. Trampizmas pasirodo esąs kažkuo tai ankstyva, miglota, bet pilnai galinčia vystytis masinio socialinio ir idėjinio pasipriešinimo globotrockizmui forma, be to, ne tiktai JAV – reikia atsižvelgti ir į Stivo Benono aktyvumą Vakarų Europoje, jo kontaktus ten su konservatyviųjų sluoksnių ir dešiniųjų partijų atstovais.

– Visuomenė JAV skilo – bet ar skilimas įvyko rasiniu, ar klasiniu pagrindu?

– Skilimas vyksta skirtingomis linijomis ir skirtingomis kryptimis. Vidurinėse ir apatinėse visuomenės dalyse jis atrodo kaip rasinis-etninis, bet tai tėra forma, iš esmės skilimas – socialinis, klasinis – tiesiog pagal Stalino maksimą: „nacionalinis pagal formą, klasinis pagal turinį“.

Ultraglobalistai siekia apnulinti ir perkrauti tą istoriją, kuri buvo per paskutinius 100-150 metų, kadangi per praėjusius 30 metų globalizacija privedė finansializuotą, t. y. destruktyvų, kapitalizmą prie bankroto. Išeitis – praeities istorijos apnulinimas ir perkrovimas. Istorijos perkrovimas reikalauja iš šio 100-150 metų laikotarpio beneficiarų atimti tai, ką jie turi. Pagrindiniu išeinančiosios epochos benificiaru buvo baltieji žmones – ir Europoje, ir Amerikoje. Ultraglobalistų nuomone, geriausias būdas atimti iš jų jų pozicijas – tai pakeisti socialinių jėgų pusiausvyrą tarp spalvotųjų ir baltųjų gyventojų viduriniuose ir apatiniuose visuomenės segmentuose spalvotųjų naudai. Tuo būdu, juodųjų ir spalvotųjų apačios, ar tai po kairiaisiais lozungais („raudona vėliava“), ar po „negro-fašizmo“ lozungais („juoda vėliava“), tampa ultraglobalistinės viršūnėlės sąjungininkais perėjimo į postkapitalizmą procese. Europoje bandyta tai pasiekti su migracinės krizės, kurią kai kas taikliai pavadino „etniniu ginklu“, pagalba, na, o JAV – per kursą į pirmąsias vietas iškelti negrus, latinosus, azijatus, indus. Baidenas jau pareiškė, kad būtent šias rasines-etnines grupes jo administracija laikys prioritetinėmis. Eilėje amerikietiškų organizacijų jau atsiranda „įvairovės menedžeriai“ – čia kalba eina apie rasinę-etninę įvairovę, įvairovę seksualinių mažumų požiūriu, tai yra, baltieji dabar bus su baisia jėga išstūminėjami, provokuojant socialinį konfliktą – tai organizuotas chaosas, kaip valdymo forma.

Beje, labai įdomi Baideno administracijos etninė sudėtis. Analitikai jau atkreipė dėmesį, kad joje daug žydų, tačiau kažkodėl tai beveik nepastebėtu liko faktas, kad joje daug indų. Jisai byloja ir apie vidinį, ir išorinį kursą – antikinietišką sąjungą su Indija, bandymu maksimaliai amerikonizuoti tos šalies politiką. Tačiau, kartoju, visa tai tik išorėje atrodo kaip rasinis-etninis procesas, bet jo esmė – socialinė, klasinė. Manau, kad bent jau JAV globotrockistai turės nemažai problemų. Pirma, baltieji neabejotinai priešinsis, antra – priešinsis ištisos valstijos, kur juodųjų gyventojų ne taip jau daug. Rusijoje tai turi būti plačiai nušviečiama ir aktyviai panaudojama informacinėje kovoje su PostVakarais.

– Kaip visai neseniai matėme, trampistai formuojasi į protestinę jėgą – ir ar jie tęs kovą? Ar tada įmanomas pilietinis karas JAV?

– Manau, kad, griežta to žodžio prasme, pilietinio karo nebus. O štai permanentinė suirutė kaip reakcija į permanentinę neotrockistų globorevoliuciją – bus. Neseniai vienas mano geras draugas man papasakojo štai ką. Jisai bendrauja telefonu ir elektroniniu paštu su savo buvusia klasioke, seniai su vyru persikrausčiusią į JAV. Jie ten turi namus, darbą – vidurinis sluoksnis. Abu trampistai. Ji šneka, kad, tikėdamiesi blogiausių laikų, ji su vyru praėjo šaudymo kursus, sukaupė rimtas maisto atsargas ir yra pasiruošę gintis su ginklais rankose.

... Kartą literatūrologas Lebedevas pasakė Čadajevui, kad jo sparnas (korpusas) iš Basmanos gatvės pusės atskirtas nuo Rusijos Imperijos. Šiandien ištisas sluoksnis amerikiečių, panašu, atsiskyrė nuo baideniškosios-ultraglobalistinės Amerikos. o kaip žinoma – šią biblijinę frazę mėgo kartoti Rotšildų priešas prezidentas Linkolnas, - suskilęs namas neišsilaikys[6]. Amerikiečių „tradicionalistams“ reikia padėti, nesidrovėti – priešininką reikia mušti staliniškai, t. y., jo teritorijoje. Be to, ultraglobalistai nepasidrovėjo įlysti į mūsų vidaus reikalus, atsiųsdami mums politinius diversantus, kurie su politinės pedofilijos pagalba, prisidengdami kova su konkrečiu režimu, mėgina suardyti Rusijos valstybingumą ir apnulinti mus ir mūsų istoriją.

– Kaip vertinate nuomonę, kad, nors JAV performatuoja elitai, tai bus jau gerokai kairesnė šalis nei dabar?

– Formos ir taktiniu požiūriu – taip, tačiau turinio ir strateginiu požiūriu – visiškai atvirkščiai. Ultraglobalistai – tai sau pakankama viršūnėlė, nei savęs išlaikymui, nei savęs pateisinimui nereikalaujanti jokios ideologijos. Ideologija tai – pirma, „midlui“ (angliškai „middle“ – „vidurys“ – Vert. past.) ir bandai; antra – tai manipuliacijos priemonė. Trockizmas čia veikia kaip priemonė. Reikės – jis bus „kairiuoju“ ir revoliuciniu; reikės – „dešiniuoju“ ir reakciniu. Ultraglobalistai – apolitiškai ir amoraliai (t. y., esančiai anapus moralės) grupė, kurios tikslas – totali globalinė valdžia, nereikalauja ideologijos, o realizuojama tiesiogine nuasmenintos masės kontrole („pandemija“ pavadinta kaukė – kaip „prisiminimas apie ateitį“?). Kairiuosius ir liberalus šiandien išnaudoja kapitalizmo, kaip savo dalį jau atidirbusio, sutriuškinimui – jie ir išeis drauge su juo; planuojamoji santvarka bus panašesnė į Leo Štrauso dvasios pasaulį (senoviškai – „dešinioji“).

– O kokią vietą štai tame „puikiame naujame pasaulyje“ ultraglobalistai sugalvoję Rusijai?

– Pačiu bendriausiu, strateginiu požiūriu – arba Istorijos „šiukšlyne“, arba kažkur tarp šiukšlyno ir šalikelės. Konkrečiai, manau, Rusijai, atsižvelgus į jos milžiniškus plotus, paruoštos trys funkcijos: viena šalies dalis – savartynas PostVakarų nuodingosioms atliekoms; kita dalis, atvirkščiai – itin ekologiška laikina, o, geoklimatinės katastrofos atveju – ir pastovi – kaip minimum, tam tikro pasaulinės viršūnėlės segmento gyvenamoji zona, rezervuota teritorija (beje, jei prisiminus, kaip prasitarė Hilari Klinton, tai šitai liečia žymią dalį potarybinės erdvės); trečioji dalis – karinių veiksmų prieš Kiniją laukas (jei ultraglobalistams pavyks sutriuškinti Rusiją, tai sekančiu jų darbotvarkės punktu bus Kinijos suskaldymas ir išorinio, ir vidinio (pilietinio) karo keliu, kažkuo per vidurį tarp naujų „opijaus karų“ ir taipinų sukilimo.

– Bet juk visa tai pareikalautų išankstinio Rusijos valstybingumo sunaikinimo?

– Žinoma. Ir sąlygos tam šiandien kažkiek palankesnės, nei, sakykime, prieš kokius penkiolika metų. Ir reikalas ne tiktai ekonominėje stagnacijoje, valdymo ir valdytojų degradacijoje, korupcijoje ir tame, kad sąmoningai išauginta vartotojų karta, nežinanti, kaip buvo sunaikinta TSRS ir kas buvo devyniasdešimtieji – karta, kažkokio tai, atseit, „Berlyno paciento“ kvietimu galinti tapti režimo duobkasiu. Reikalas – ir rimtas reikalas – dar ir kitame. Ilgą laiką ultraglobalistų bandymai susilpninti JAV valstybę jei buvo jei ne pilnai blokuojami, tai stipriai pristabdomi galingų branduolinių valstybių – Rusijos ir Kinijos – buvimo. Transnacionalinėms korporacijoms ir viršnacionalinėms pasaulinio valdymo grupėms reikėjo JAV kaip geležinio kumščio. Tai yra, iš pradžių reikėjo demontuoti Rusiją ir Kiniją – ir tiktai po to imtis JAV. Skaitmenizacija keičia situaciją. Taip vadinamoji „elektroninė valstybė“ arba „skaitmeninė valstybė“, - tai mina ir, be to, gana greito veikimo mina, po valstybės pamatais. Pirma, skaitmeninės struktūros, platformos arba, pavyzdžiui, „ekosistemos“ kaip Grefo Sberbankas (Rusijos valstybinis bankas – Vert. past.)  prisiima sau paprastai valstybės vykdomas funkcijas. Antra, „platformos“, ekosistemos ir panašūs skaitmeniniai slibinai dirba viršnacionaliniame, viršvalstybiniame lygmenyje ir jungiasi į globalinį tinklą ar grandinę. Ultraglobalistai šį tinklą / grandinę ir meta ant valstybės, kuri rizikuoja lyg sunkusis gladiatorius-murmilonas (lot., „žuvis“ – dėl ant šalmo pritaisytos žuvies formos skiauterės - Vert. past.) įsipainioti į lengvai ginkluoto, bet itin judraus reciarijaus (lot. „tinklininko“ - Vert. past.) tinklą. Valdžios suskaitmeninimas leidžia jei ne apnulinti valstybę, be to, tris didžiausias pasaulio valstybes iš karto, tai bent jau iškastruoti, išsaugant jų kiautą: vienu metu kaip kažką panašaus ir į karinį trofėjų, į skalpą ar, geriausiu atveju, kaip balvoniuką, kuriam lyg atpirkimo ožiui būsią galima suversti visas nuodėmes.

„Skaitmeninė valstybė“ – tai perspektyvoje yra viršvalstybinė skaitmeninė valdžia. Tačiau kad paleistų šios transformacijos ar netgi transmutacijos procesą, ultraglobalistams vis dėlto būtina sukurti politines prielaidas, jiems reikalinga politinė pergalė prieš jėgas, kurioms atstovauja būtent valstybinės trijų didžiausiųjų valstybių valdžios, nors ir susijusios su nuosaikiuoju ar netgi ribotu globalizmu. JAV ultraglobalistams per didelį vargą ir stambaus masto machinacijas pavyko per plauką laimėti, bet tai yra Pyro pergalė, nes priešaky – kova. Kinijoje „komjaunuoliams“ ir jų angliškiesiems sąjungininkams nepavyko pašalinti Si Czinpino – čia priešaky irgi kova, bet kaip nepelningas „vidurinis žaidimas“. Išeina, kad istoriškai lemiamu lauku XXI amžiaus pradžioje, kaip ir XX amžiaus pradžioje, pasirodo esą silpnoji valstybių sistemos grandis – Rusija, kaip ji besivadintų. Būtent todėl ultraglobalistai ir jų bendrininkai Rusijoje siekia maksimaliai destabilizuoti situaciją, kad tariamai pašalintų konkretų režimą. Tai melas. Jų tikslas – ne režimas, o Rusija kaip valstybė, kaip psichoistorinis tipas, kaip civilizacija. Čia, Rusijoje, silpnojoje grandyje, kaip matyti, ir spręsis didelė dalis pasaulio likimo – taip pat, kaip tai įvyko ir 1917, ir 1967 m. (tada nomenklatūra, atsisakiusi šuolio į komunistinę ateitį, nemažai prisidėjo prie degradacinių-destruktyvinių tendencijų triumfo, privedusio pasaulį prie esamosios jo košmariškos, niekšiškos būsenos). Kaip žinia, pati grandinė nebūna stipresnė, kaip jos silpniausioji grandis.

XX amžiaus pradžioje, puikus rusų publicistas Michailas Osipovičius Menšikovas rašė, kad jei Rusijoje nepasikeis energija, tai šalis taps panašia į kolonijinę Indiją – bet energija pasikeitė, Rusija iširo į revoliucijos ir pilietinio karo katilą, bet netapo anglosaksų kolonija, o tapo supervalstybe. XXI amžiaus pradžioje, galime sakyti, jei neįvyks energetinis pokytis, tai Rusijos laukia daug blogesnė nei kolonijinės Indijos dalia. Situaciją blogina tai, kad PostVakarai su jų anglosaksiškuoju branduoliu nelauks – laikas dirba jų nenaudai, ir jau šiais, 2021-aisiais metais, jie bandys, jei ne sunaikinti režimą, o su juo – ir Rusiją kaip valstybę – tai maksimaliai mus susilpninti ir įstumtį į prarają.

Laikotarpis po TSRS sunaikinimo aiškiai parodė, kad tam tikro PostVakarų viršūnėlių segmento asmenyje mes turime kažką tai tarp viršnacionalinės teroristinės organizacijos – Terorinterno (2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiai JAV; Afganistanas, Irakas, Libija; Miloševičiaus, Kadafio nužudymas ir dar daug kas) ir globalinių organizuotų nusikalstamų grupuočių veiksmų. Senojo pasaulio griovime, šie nusikaltėliai jau ir taip prarado tempą: didysis apnulinimas per „pandemiją“ vystosi ne taip, kaip jie planavo, o „naujoji norma“ nesiskleidžia kaip nauja. Siekdami atsigriebti už prarastą laiką, dirbdami pagal šabloną ir taupydami jėgas, globalieji nusikaltėliai pirmiausiai smogs silpnojon grandin šalies viduje ir aplink mūsų sienas esančių savo bendrininkų rankomis.

Būkime budrūs ir atminkime: smulkmenų čia nėra.

Autorius: Jelena Ryčkova

Šaltinis: Накануне.RU

[1] „Пусть сильнее грянет буря!“, - „Lai smarkesnė kyla audra!“, - žodžiai iš Gorkio „Dainos apie Audros paukštį“ (M. Gorkis. Raštai. T. IV. V., 1956, p. 29).
[2] Žodžiai iš evangelijos pagal Matą: „Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys.“ (Mt 12, 25).