Autorius: Dmitrijus Kosyrevas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-12-27 20:27:00, skaitė 832, komentavo 4
Šia tema jis parašė dar vieną knygą (pasirodysiančią sausį) ir iki šiol yra paskelbęs straipsnį "The Daily Telegraph". Ir jis jį paskelbė — vos ne tą pačią dieną, kai europiečiai, o po to ir visi kiti puolė nutraukti oro susisiekimą su britais tuomet, kai pasklido informacija apie kažkokią ypatingą koronaviruso atmainą, isiviešpatavusią Britų salose. Tiesiog taip atsitiko.
Britai, suprantama, piktybiškai mano, kad kad šios priemonės yra Europos kerštas dėl "Brexit" — skyrybų su ES. Bet kur yra šio priešiškumo šaknys? Jo nuomone, Europa yra idėja, svajonė žmonių, kurie visada turėjo sienų problemų ir nesibaigiančių karų dėl jų, taip pat dabartinių kartų atmintyje. Jis įvardija Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Lenkiją, Vengriją — kiekvienos iš šių ir kitų tautų genetiniame kode neaišku, kam turėtų priklausyti jų tolimosios žemės. Mes pridursime: net pati jų, kaip vienos valstybės, egzistavimo idėja visai neseniai, XIX amžiuje, sukėlė didelių abejonių kai kurioms iš išvardytų. Tas pats pasakytina ir apie kitus "žemyno" gyventojus.
Ir britai negyvena žemyne, viskas labai aišku su jų sienomis, už kurias reiktų padėkoti jūros bangoms. Ir tokia tauta nėra viena, yra, pavyzdžiui, Japonija (taip pat salos), kur žmonės tikrai negalvoja, ar priklauso Azijai. Na, likusi Azijos dalis aiškiai žino, kad japonai visai nėra azijiečiai, jie yra tiesiog ateiviai, niekam kitiems Azijoje nesuprantami. Šia tema yra puiki knyga — "Sakura ir ąžuolas", kurią parašė Vsevolodas Ovčinikovas, dirbęs abiejose salų tautose ir atradęs daug bendro tarp jų vien todėl, kad šimtmečiais abi kūrėsi atskirai nuo kitų.
Kažkas gali būti suinteresuotas trumpomis (straipsnyje) ir išsamiomis (knygoje) autoriaus nuorodomis į Britanijos istoriją. Pasirodo, kad ši nuostabi tauta šimtmečius kentėjo tik "tikrų" europiečių bėdas. Ją užkariavo saksai ir normanai, ji užmezgė labai laikinas sąjungas, o po to vaidijosi su europiečiais, tačiau visada rodė nepaklusnumo bendroms Europos idėjoms refleksą. Katalikybei (sukūrė savo Anglijos bažnyčią), Napoleonui ir Hitleriui. Ir dabar — po ilgų kančių — ji taip pat atmetė Europos Sąjungą.
Yra daugybė faktų apie tai, kaip šis antieuropietiškumas pasireiškia kasdieniame britų gyvenime. Pavyzdžiui, tai, kad už Europos ribų ("anglosferoje") yra 2,5 karto daugiau britų nei ES, arba kad šalies viduje migrantų iš Sandraugos yra daugiau nei buvusių europiečių. Taip, net ir ES šalių užsienio prekybos struktūroje kiekvienais metais užima vis mažiau vietos.
Bet tai yra subtilybės, įdomios tik specialistams. Mums svarbesnis kitas dalykas: o kaip su Rusija — Europa? Ar taip buvo (ir kada) ir bus? Kodėl išsilavinusiame ir klestinčiame mūsų visuomenės sluoksnyje nuolat diskutuojama šia tema? Kodėl kasmet šalyje atsiranda vis daugiau žmonių, pasirengusių mus pripažinti kažkuo atskiru (kaip kad Didžioji Britanija), pavyzdžiui, Eurazija ir tiesiog Azija?
(Beje, premjeras Bendžaminas Dizraelis (Benjamin Disraeli), būdamas imperijos didybės viršūnėje, sakė, kad jo šalis yra daugiau Azija nei Europa. Ir tai, viskas gerai: tada jai priklausė Indija, Malaja ir daugelis kitų).
Tačiau svarbiausias amžinų Rusijos klausimų — dėl kokių priežasčių mūsų "europiečiai" buriasi į vis siauresnį ratą, beprecedentiškai erzindami visą šalį ir praradę minimalias galimybes būti kur nors išrinkti?
Ne todėl, kad vienas tikro ir neeuropietiško brito straipsnis ar viena knyga atsakys į visus šiuos prakeiktus Rusijos klausimus (jis net nežino, kad jie egzistuoja). Bet čia yra perlų. Pavyzdžiui, Tombsas cituoja tam tikrą "Europos politiką", kurio net neįvardija. Citata yra tokia: "Mes sukūrėme Europą, dabar turime kurti europiečius".
Tiesą sakant, pirmasis tai pasakęs nėra labai žinomas italas Massimo d'Azeglio, bet koks skirtumas. Jis pasakė nuostabiai. Tai yra, iš pradžių kai kurie žmonės sukūrė idėją, kuri, jų manymu, yra puiki. Bet tada jie ėmėsi gyvų žmonių, visų. Iš žmonių būtina padaryti kažką kito, tai yra, iš esmės priversti juos galvoti ir elgtis ne taip, kaip jie nori, bet kaip nustatyta, nes "jiems bus geriau".
Ir kažkur mes jau matėme kai ką panašaus. Štai nacistinė Vokietija buvo masinis priverstinio vokiečių perauklėjimo eksperimentas, kuriant iš jų naują idealią tautą. Ir tada juos vėl pradėjo auklėti jau okupacinės valdžios, ir šis procesas dar nėra visiškai miręs: pasąmonėje yra mintis, kad "gėda būti vokiečiu". Tai — tikroji Europa.
Ir žinote, pradedame dar labiau gerbti britus už tai, kad bent jau didžioji tautos dalis nesutinka persiauklėti. Beje, už tai dar labiau gerbiame savo tautą, tai yra, Rusiją.
Europą, anot Tombso, sudaro daugybė tautų, kurios istoriškai nėra visiškai tikros, kad gali egzistuoti su savo dabartinėmis sienomis ir dabartine sudėtimi. Ir kad jau taip yra, sako jis, "jūs galite kovoti dėl visų šių dalykų arba galite per juos peržengti" — taip nusprendė šiandienos "vieningos Europos" tėvai, tarp kurių įtartinai daug žmonių buvo iš "kraštinių teritorijų". Ir jie sugalvojo sau "kvazireligiją", kad senus nacionalizmus pakeistų "erzac-europietiškumu", tai yra, jie pradėjo naikinti tautinius ypatumus, jei tokia yra amžinos ramybės kaina. Šie "erzaciniai europiečiai" paprasčiausiai tiki, kad nelieka nieko kito, kaip likti ES nariais, net jei jų šalyse vis mažesnei daliai žmonių patinka biurokratija iš Briuselio.
Tačiau pačioje Didžiojoje Britanijoje yra daug "europietiško būdo" šalininkų — procentais žymiai daugiau nei rusų "europiečių". Kaip elgtis su šiuo faktu? Tai labai paprasta, sako Robertas Tombsas.
Net aršiausiems britų sąjungos su ES šalininkams Europa yra kažkas panašaus į "ten", o ne "čia". Tai yra, Europos Sąjungos garbintojai britai yra labai panašūs į mūsiškius, nes tai — žmonės, kurie nori, labai nori patekti "ten" — į savo svajonių kraštą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija