P. Usovas. Ką gali padaryti Baltarusijai prezidentė tremtyje?

Autorius: Pavelas Usovas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/08/12/p-u... 2020-08-13 11:29:00, skaitė 1250, komentavo 8

Svetlana Tsichanovskaja | belsat.eu nuotr.

Baltarusijos žmonės išrinko prezidentą – tai Svetlana Tichanovskaja. Būtent ji yra teisėta valstybės vadovė ir tik ji gali būti laikoma teisėta šalies prezidente. Nepaisant savo buvimo vietos ir priverstinių „pranešimų“, ji neturėtų atsisakyti nuo svarbiausio dalyko – ji yra išrinktoji prezidentė.

Akivaizdu, kad Lukašenka gins savo valdžią bet kokiomis priemonėmis. Bet net jei jam pavyktų išlikti kėdėje, valdyti šalies jis jau negalės. Tikrovė yra tokia, kad Lukašenka prarado visuomenės palaikymą. Šiandien jo valdžią užtikrina saugumo pajėgos ir dalis nomenklatūros aparato.

Rinkimų klastojimas sukėlė atvira sistemos ir visuomenės susipriešinimą. Tačiau valdžia  griežtai ir atvirai priešinasi bendrai žmonių valiai. Susipriešinimas ir konfrontacija augs ir gilės, o tai pareikalaus aukų ir sukels tolesnę sistemos ir valstybės destabilizaciją. Reikėtų pabrėžti, kad dabartinių protestų išskirtinumas yra tas, kad jie turi aiškų simbolį, tikslą ir politinį siekį. O tai taps vidine protesto augimo ir stiprėjimo energija.

Įvykiai vystosi taip, kad galima kalbėti apie du galimus scenarijus:

1. Didelė ir plati visuomenės mobilizacija, socialinių protesto išteklių stiprinimas ir to pasekmėje – valdančiojo režimo nuvertimas su daugybe nuostolių ir aukų. Skausmingu smūgiu sistemai gali būti ilgai trunkantis visuotinis streikas Baltarusijoje.

2. Režimo mobilizacijos ir represinio potencialo stiprinimas iki nepaprastosios padėties įvedimo ir žiaurus kruvinas daugybės aukų pareikalausiantis protestų nuslopinimas.

Bet kuris iš šių scenarijų atvestų į gilią politinę krizę.

Pavelas Usovas | asmeninė nuotr.

Dabartinių protestų ypatumas yra jų tinklinis mobilizavimas ir koordinavimas. Šiuo metu nėra vieno koordinavimo centro ir komiteto, kuris galėtų būti protestuotojų balsas, tautos balsas. Žmonės turi simbolį, yra išrinktoji prezidentė S. Tikhanovskaya, tačiau dėl precedento neturinčio psichologinio ir moralinio valdžios spaudimo ji negali prisiimti revoliucijos ir protesto lyderės vaidmens. Taip pat to negali padaryti jungtinis Tikhonovskajos štabas.

Konflikto eskalavimas yra pražūtingas visuomenei ir šaliai. Tai suvokti turėtų visų pirma, valdžios institucijos. Jos privalo nutraukti represijas prieš visuomenės aktyvistus. Smurtinis protestų nuslopinimas neleis šaliai išeiti iš politinės krizės ir aklavietės. Valdančioji klasė pagaliau turi suvokti, kad tikrovės neigimas negrąžins šalies ir visuomenės į ankstesnę būseną. Priešingai, tai gresia chaosu ir rimtais padariniais jiems patiems.

Šalies vadovybė atstovaudama valstybės ir tautos interesus, o ne Lukašenkos režimą, turėtų priimti politinių nuolaidų ir plataus pilietinio dialogo būtinybę.

Kita vertus, demokratinė bendruomenė kartu su S. Tichanovskajos atstovais kuo greičiau turėtų sukurti Pilietinį Krizių Komitetą, kuriam vadovautų išrinktoji prezidentė tremtyje Svetlana Tichanovskaja, į kurį įeitų garsūs Baltarusijos žmonės – politikai, visuomenės veikėjai, politologai ir ekonomistai: Svetlana Aleksievič, Michailas Pastuchovas, Viktoras Martinovičius, Andrejus Kureičikas, Vladimiras Mackevičius, Andrejus Jegorovas, Andrejus Kazakevičius, Alesius Beljatskis, Valentinas Stefanovičius, Svetlana Kalinkina, Aleksandras Klaskovskis, Olga Kovalkova, Maria Kolesnikova, Igoris Rynkevičius, Elena Anisim, Aleksandras Čiubrikas,  Leonidas Zaiko, Andrejus Vardomackis ir kt.

Labai svarbu, kad S. Tichanovskaja neatsisakytų tolesnės politinės kovos ir vadovautų šiam Komitetui būdama užsienyje.

Verta kurti tuos pačius komitetus visuose šalies regionuose ir rajonų centruose. Šio komiteto užduotis turėtų būti ne tik visuomenės ir S. Tichanovskajos interesų atstovavimas, bet ir kuo greitesnis reikalavimų-pasiūlymų parengimas, kaip reiktų išeities iš susidariusios padėties. Taip pat svarbu pranešti tarptautinei bendruomenei, kad išrinktoji prezidentė yra S.Tichanovskaja. Valdančiojo elito ir pilietinės visuomenės atstovai turės visas galimybes rasti kompromisą ir išbristi iš krizės.

Šis dialogas turėtų tapti politinės pertvarkos šalyje pradžia. Pagrindiniai pilietinio ir politinio dialogo tikslai būtų šie:

1. Susipriešinimo užbaigimas ir taikios politinės sistemos pertvarkos, įskaitant Lukašenkos atsistatydinimą, pradžia;

2. Valstybės valdymo sistemos žlugimo sustabdymas ir politinio valdymo perdavimo demokratinės bendruomenės atstovams užtikrinimas;

3. Valstybės institucijų griūties prevencija tarpuvaldžio laikotarpiu, kad Rusija nepanaudotų jo savo interesams.

Manau, kad vienintelė išeitis visos šalies ir žmonių labui yra platus nacionalinis dialogas (centre ir regionuose) bei šalies demokratizacijos procesas visais lygmenimis, kurio išdavoje valdžia turėtų būti perduota į  tautos išrinktos prezidentės Svetlanos Tichanovskajos rankas.

Autoriaus nuomonė su redakcijos nuomone gali nesutapti.

Autorius yra Baltarusijos politologas ir analitikas, politikos mokslų daktaras