"Juodoji schema": Vidinis priešas sunaikins Ameriką, bet gali išgelbėti Rusiją

Autorius: Viktoras Marachovskis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-07-30 23:55:00, skaitė 1286, komentavo 4

Jei Džo Baidenas taps prezidentu, tuo metu jam bus 78. Jis ne tik bus seniausias prezidentas JAV — jis atitrūks nuo ankstesnio rekordininko, 70-mečio Donaldo Trampo, beveik dešimtmečiu

Rytoj JAV demokratų partijos susirinkimo (kuris vyks internetu) metu buvęs viceprezidentas Džo Baidenas, ko gero, vienas pasirinks būsimą JAV prezidentą.
Arba, tiksliau, prezidentę.

Ir štai kodėl: Baidenas šiuo metu lenkia savo varžovą, dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trampą, dviem, keturiais, aštuoniais ar net dešimčia procentų įvairiose apklausose. Dauguma amerikiečių interviu reguliariai Trampą vertina neigiamai. Ir (nebent 77-metis Baidenas, kuris įtartinai retai pasirodo viešai net per internetą ir televiziją ir kartais painioja žodžius, kas byloja apie tam tikrą jo neveiksnumą, netyčia suvoks savo visišką profesinį netinkamumą prieš rinkimus) — jo prezidentavimas ateityje, regis, garantuotas.

"Regis" — nes Hilari Klinton prezidentavimas taip pat buvo "garantuotas", tačiau realybė padarė savo stulbinamus pakeitimus.

Taigi, kai / jei Džo Baidenas prisieks, jam bus 78. Jis ne tik bus seniausias prezidentas JAV — jis atitrūks nuo ankstesnio rekordininko, 70-mečio Donaldo Trampo, beveik dešimtmečiu.

Tai yra, jis užims prezidento postą būdamas tokio amžiaus, kokio būdami dauguma (36 iš 45) JAV prezidentų jau buvo mirę. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas demokratų kandidato elgesio keistenybes, visi supranta, kad jis gali prisijungti prie tos daugumos tiesiog darbo metu.

Nutikus tokiai tragiškai nelaimei, prezidentu (ne "laikinai einančiu pareigas", o tikruoju prezidentu Jungtinėse Amerikos Valstijose) taps viceprezidentas — iki Baideno ketverių metų kadencijos pabaigos. Ir jei Džo atsidurs kitame pasaulyje kitą dieną po to, kai pradės eiti pareigas, tuo atveju visiškai teisėtas, nors ir neišrinktas liaudies prezidentas, valdys didžiausią Vakarų branduolinę imperiją iki 2025 metų.

Būtent šį žmogų Baidenas ketina įvardyti artimiausiomis dienomis.

Vienas dalykas yra žinomas iš anksto: tai bus moteris, kaip Baidenas žadėjo dar pavasarį. Klausimas, kokia tai bus moteris, susirinkimo išvakarėse tapo pagrindiniu Amerikos politinės darbotvarkės klausimu.

Tarp populiariausių kandidačių įvardyta senatorė Elizabeth Warren, atidavusi Baidenui savo balsus tarp demokratų anksčiau šiais metais; Gretchen Whitmer, Mičigano gubernatorė ("jaunas ir šviežias kraujas" — 48 metai); senatorė Tammy Duckworth (Irako karo veteranė, kuriai buvo nutrauktos abi kojos); Kongreso narė Val Demings (juodaodė buvusi policijos pareigūnė); Karen Bass (juodaodė kovotoja su narkotikais); Susan Rice (juodaodė buvusi Obamos patarėja nacionalinio saugumo klausimais); Kamala Harris (pusiau juodaodė, pusiau indė, buvusi Kalifornijos generalinė prokurorė). Beje, pastarosios dvi yra slapta laikomos favoritėmis kovoje dėl viceprezidento posto tarp demokratų.

Kai kurie, pavyzdžiui, "Boston Globe", rašo, kad į viceprezidento pareigas turi būti paskirta juodaodė moteris.

Manoma, kad juodaodė atspindės agresyvią respublikonų ir Trampo rasistinę esmę persekiojamos juodaodžių mažumos atžvilgiu, o Baidenas taikiai čiulbės apie tai, kad vadovaujant jam ir Obamai nebuvo tokios poliarizacijos visuomenėje ir kad jo misija yra suvienyti šalį.

Bet štai kas įdomu.

Vyrauja nuomonė, kad toks tandemas suvienys šalį ne daugiau, nei tai pavyko Trampui. Viskas gali susiklostyti dar blogiau, ir štai kodėl.

Neseniai mūsų minėtas Konektikuto valstijos universiteto profesorius Piteris Turčinas (Peter Turchin), staiga atsiradęs iš nežinios kaip žmogus, kuris prognozavo politinio nestabilumo viršūnę Jungtinėse Amerikos Valstijose 2020 metų pradžioje, kaip pagrindinę šio nestabilumo priežastį įvardijo perteklinę elito dalį.

Šis perteklius yra labai klastinga tokio, atrodytų, teigiamo dalyko, kaip turtingų žmonių procento padidėjimas, pasekmė.

Esame įpratę manyti, kad blogiausia yra didėjantis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų.

Bet panašu, kad blogis slepiasi už "teigiamais" atrodančių pokyčių. Mes jau rašėme, kad JAV viduriniosios klasės, kurią 1970 metais sudarė 62 % gyventojų, o dabar liko vos pusė — migruoja tiek neturtingieji, tiek turtingieji. Ir būdinga tai, kad apie du trečdalius tų, kurie paliko šalį pastaraisiais dešimtmečiais, sudaro vargšai, bet elitas.

Be to, net super turtingųjų tapo daugiau: sąlyginis "deimantų procentas" turtingiausių gyventojų Jungtinėse Amerikos Valstijose siekia du procentus. 1995 metais šeimų, turinčių daugiau nei dešimt milijonų dolerių, skaičius 1983–2010 metais padidėjo penkis kartus (dabar dar daugiau). Elito JAV dabar tikrai labai daug, milijonierių yra beveik 19 milijonų (tai visa Rumunija ar Kazachstanas), decimilijonierių — pusė milijono, net milijardierių — apie 650 žmonių.

Atrodytų, kad tai gerai?

Bet yra vienas niuansas. Kai žmonės tampa turtingi, jie natūraliai pradeda trokšti valdžios. Jie jaučia savo ekonominę galią ir desperatiškai nori paversti ją politine. Jie pretenduoja į miestus, valstijas, Kongresą, Baltuosius rūmus.

Bet valdžioje nebėra daugiau vietų. Į Kongresą su 450 vietų negali tilpti net visi milijardieriai.
Dėl tokio elito spaudimo visas jų solidarumas ištirpsta — ir, priešingai, prasideda klaikios rietenos.

Ir ne, beje, nereikia galvoti, kad jose dalyvauja tik turtingieji.
Faktas yra tas, kad kai likusi dalis — tai yra, vidurinioji klasė ir vargšai — pajuto, kad tikrieji pinigai, galia ir gerovė nuo jų slysta kažkur aukštyn, jie taip pat pagal savo sugebėjimus suskubo į socialinius liftus, kad gautų galimybę patekti į turtingųjų ir didžiųjų blizgantį pasaulį.

Todėl pastaraisiais metais JAV išaugo teisininkų, taip pat politikos mokslų ir "socialinių mokslų specialistų" skaičius, kuris gerokai viršija gyventojų skaičiaus augimą. Tai yra visų tų specialybių, kurios teoriškai galėtų ir turėtų būti paverstos politine karjera, savininkai.

Dauguma šių žmonių ne tik nepavyko pradėti politinės karjeros, bet net neatsivėrė kelias į sėkmę.
Jie yra pikti, agresyvūs, pilni pasipriešinimo ir iš esmės neprieštarauja, kad dabartinė Amerika užsiliepsnotų. Nes kiekviena krizė yra naujų galimybių šansas.

Ir šie žmonės — kiekvienas atskirai, galbūt, esantys Amerikos patriotai — visi kartu atstovauja savo pagrindiniam vidiniam priešui.

Tuo tarpu, skirtingai nuo Rusijos, kur karingiausiai nusiteikę elito atstovai ar norėję, bet nesugebėję jais tapti, tiesiog emigruoja, kad dėtų žymas "patinka" prie "siaubingų istorijų iš Rusijos" Floridoje ar bent Kolorade, o jei nepasisekė, tada iš Kijevo, amerikiečiams nėra kur dėtis. Jie jau Amerikoje, jie jau padarė viską, kad pasiektų sėkmę, dabar jiems tiesiog niekas neapmoka pateikto vekselio.

Dėmesio, klausimas: kaip šiuos žmones gali nuraminti arba paguosti "senelis Džo" ir juodaodė geležinė ledi? Bandydami imituoti prieš tikslinę auditoriją jos tariamą proveržį link realios galios, pakeisdami vienam iš dviejų pareigūnų lytį ir odos spalvą? Ar tai padės išspręsti viduje konkuruojančio elito problemas?
Valdžia juk ne guminė.

Tarp kitko, apie valdžią.

Vargu ar galima manyti, kad elitas skirtingose šalyse yra labai skirtingas. Mes matome Rusijos pavyzdį, kaip reguliariai įvairios bajorų dalys, pamiršdamos apie viską, pradeda nerimauti, laikas nuo laiko ir metai iš metų — ir tai daro tol, kol, perkeltine prasme, "miškininkas ateina".

Ir todėl yra pagrindo tikėtis, kad JAV likimas, kaip vienos iš svarbiausių galių planetoje, bus aiški pamoka mūsų elitui. Ir taip išgelbės mus nuo troškimo atkartoti geriausią Amerikos patirtį.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.