NEI ČERČILIS, NEI EIZENHAUERIS NERAŠO APIE DUJŲ KAMERAS SAVO MEMUARUOSE

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: Iš Ernsto Zundelio knygos “... 2020-07-27 17:21:00, skaitė 1794, komentavo 20

Pagal gyventojų ir emigracijos duomenis, Vokietijos okupuotose teritorijose žydų skaičius buvo maždaug 3 mln.

Maždaug tokius skaičius gausime, jeigu išnagrinėsime statistinius duomenis žydų gyventojų, esančių okupuotose teritorijose. Daugiau kaip pusė atvykusių į TSRS žydų po 1939 m. buvo iš Lenkijos.

Galima dažnai išgirsti tvirtinimus, kad karas su Lenkija pridėjo 3mln. žydų vokiečių kontrolei ir kad visi Lenkijos žydai buvo sunaikinti.

Bet faktai sako visai ką kitą – žydų surašymas, vykęs Lenkijoje 1931 m. davė 2.732.600 skaičių (Reitlinger, "Die Endlosung", ("Galutinis sprendimas") psl. 36). Autorius nurodo, kad mažų mažiausiai 1.170 mln. 1939 m. rudenį buvo tarybinės okupacijos zonoje, iš kurių maždaug 1mln. buvo evakuotas į Uralą, Viduriniąją Aziją ir Pietų Sibirą po vokiečių įsiveržimo 1941 m. birželio mėn. [50psl.].

Kaip mes jau nurodėme, maždaug pusė milijono žydų emigravo dar iki karo. Žurnalistas Raymond Arthur Davis rašė, kad maždaug ketvirtis milijono bėgo iš Lenkijos nuo karo pradžios su Vokietija iki Vokietijos įsiveržimo į TSRS ir juos praktiškai buvo galima sutikti bet kurioje TSRS vietoje ("Odyssey Through Нell", ("Odisėja per pragarą"), New York, 1946).

Išskaičiuojant visa tai iš 2.732.600 ir pridedant normalų visuomenės pagausėjimą kuris akivaizdžiai buvo 1931-1939 m. mes matome, kad ne daugiau kaip 1,1 mln. Lenkijos žydų galėjo atsidurti vokiečių valdžioje1939 m. pabaigoje. Gyventojų statistikos tyrinėjimas buvo atliktas Miuncheno Istorijos instituto ir jis buvo paskelbtas Gutachten des Instituts fur Zeitgeschichte [Istorijos Instituto Tyrimas] ataskaitoje. Miunchenas 1956 m.

Prie to skaičiaus mes galime pridurti 360 tūkst. žydų, likusių Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje po gausios emigracijos buvusios ikikariniu periodu. Iš 320 tūkst. Prancūzijos žydų 120 tūkst. buvo deportuoti pagal prokuroro pareiškimą Niurnbergo procese, nors pagal Reitlingerį buvo deportuota 50 tūkst.

Pagal geležinkelio dokumentus, deportuotų skaičius buvo 75.721 tūkst. [iš Michael A.Нoffman, "The Great Нolocaust Trial", Wiswell Ruffin Нouse, Third Edition, 1995 m. knygos).

Taigi bendras vokiečių kontroliuojamų žydų skaičius buvo mažesnis negu 2 mln. Deportacija iš Skandinavijos šalių buvo labai nereikšminga, o iš Bulgarijos jos visiškai nebuvo. Netgi prijungus Olandijos [140 tūkst.], Belgijos [40 tūkst.], Italijos [50 tūkst.] ,Jugoslavijos [55 tūkst.] ,Vengrijos [380 tūkst.] ir Rumunijos [725 tūkst.] žydus gyventojus, jų bendras skaičius tik nedaug viršija 3 mln. Nedidelis skirtumas tarp skaičių paaiškinamas tuo, kad antrasis metodas naudoja gyventojų statistiką, surinktą iki karo ir į ją neįeina emigracija, kurią sudarė 120 tūkst. iš tų šalių, kurios vėliau buvo okupuotos Vokietijos. Taigi abudu skaičiavimo metodai duoda maždaug vienodus rezultatus – 3mln. žydų vokiečių okupuotose teritorijose.

Evakuoti tarybiniai žydai

Tikslūs duomenys apie žydus TSRS teritorijoje nežinomi, ir todėl dažnai stipriai perdedami. Žydų statistas Jacob Leszczynski tvirtina, kad 1939 m. TSRS teritorijoje, vėliau okupuotoje Vokietijos, buvo 2,1 mln. žydų. Tai papildant, apie 260 tūkst. žydų gyveno Estijoje Latvijoje ir Lietuvoje.

Louis Levine, Amerikos Žydų Tarybos pagalbos Rusijai prezidentas 1946 m. spalio 30 d. pareiškė Čikagoje po savo išvykos į TSRS – „Karo pradžioje žydai buvo vieni iš pirmųjų, kuriuos evakuavo iš vakarinių sričių, esančių okupacijos grėsmės zonoje. Taip buvo išgelbėti 2 mln. žydų“.

Šis skaičius patvirtinamas žydų žurnalisto David Bergelson, kuris parašė Maskvoje jidiš kalba einančiame laikraštyje „Ainikeit“ 1942 m. gruodžio 5 d. – „evakuacijos dėka dauguma [80 proc.] Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos ir Latvijos žydų buvo išgelbėti.“ Reitlinger sutinka su žydų autoritetu Joseph Schechtman, kuris sako, kad didelis skaičius žydų buvo evakuotas, nors tarp 650 ir 850 tūkst. žydų negalėjo išvykti (Reitlinger, "The Final Solution", psl. 499).

Kas liečia žydus, likusius okupuotose TSRS teritorijose, žuvusių skaičių galima nustatyti tik apytiksliai. Pagal vokiečių armijos vertinimus, partizaniniuose mūšiuose žuvo maždaug 100 tūkst. tarybinių žmonių įskaitant ir tuos, kurie buvo sušaudyti represijų, vykdomų vokiečių armijos SD grupių, metu, o taip pat ir komisarus, paimtus į nelaisvę.

Pagal neutralios Šveicarijos duomenis, skaičius 6 mln. – nerealus.

Ir taip mes matome, kad vokiečiai negalėjo nužudyti 6 mln. žydų, nes paprasčiausiai jų tiek nebuvo jų kontrolėje. Neskaitant TSRS, okupuotoje Europoje žydų skaičius vos viršijo 3mln. iš kurių toli gražu ne visi buvo internuoti. Kad netgi priartėti prie tų „6mln.“ reikėjo nužudyti kiekvieną žydą, gyvenantį Europoje.

O tai plačiai žinomas faktas, kad po karo Europoje buvo didelis skaičius žydų. Philip Friedman savo knygoje "Their Brother's Keepers" [Savo brolių prižiūrėtojai] "), New York, 1957, psl. 13 tvirtina kad – „mažų mažiausiai 1 mln. žydų išgyveno nacistinio pragaro mėsmalę“ o Žydų Savitarpio Pagalbos Komitetas [Jewish Joint Distribution Committee] pateikia oficialų skaičių – 1.559.600.

Taigi jeigu mes šiuos skaičius priimsime kaip teisingus, tai žuvusių žydų skaičius negalėjo viršyti pusantro milijono. Tokią išvadą padarė šveicarų žurnalas „Baseler Nachrichten“. Straipsnyje pavadintame "Wie hoch ist die Zahl der judischen Opfer?" [Kiek didelis yra žuvusiųjų žydų skaičius?] 1946 m. birželio 13 d. parodoma, kad panaudojami gyventojų statistiniai duomenys, kuriuos mes jau pateikėme,rodo, kad žuvusiais galima laikyti maksimum pusantro milijono žydų .

Bet mes įrodysime kad netgi mažesnis žuvusiųjų skaičius yra arčiau tiesos. Pvz. „Baseler Nachrichten“ priėmė 1.559.660 žydų skaičių pokarinėje Europoje, bet po to pasirodė, kad pareiškimų kompensacijoms skaičius tu žydų, kurie „išgyveno holokaustą“ viršijo „oficialų“ gyvų žydų skaičių daugiau negu du kartus [!] bet šio straipsnio autoriai tada tokios informacijos dar, aišku, neturėjo.

Neįmanomas gyventojų skaičiaus augimas

Statistiniai žydų gyventojų pokarinio periodo duomenys taip pat prieštarauja šiai legendai apie 6 mln.

Pagal „World Almanac“ 1938 m. žydų skaičius pasaulyje buvo 16.558.000, bet „New York Time“ 1948 m. vasario 22 d. pateikė skaičių tarp 15,6 mln. ir 18,7 mln. Iš to matyti, kad žuvusių žydų skaičius per karą matuojamas tūkstančiais, o ne šimtais tūkstančių ir tuo labiau ne milijonais.

16,5 mln. 1938 m. minus tariamai nužudyti 6 mln. duoda 10,5 mln. t.y. išeina, kad žydų gyventojų skaičius išaugo 5mln. jeigu remtis mažiausiu „New York Times“ pateiktu skaičiumi ir daugiau kaip 8 mln. jeigu remtis 18,7 mln. skaičiumi. Reikia suprasti, kad toks gyventojų skaičiaus padidėjimas įvyko per 10 metų, iš kurių daugiau kaip pusę laikotarpio vyko karas! Tai tiesiog nerimta.

Didelė dalis iš tų „šešių milijonų“ buvo emigrantai ir persikėlėliai – iš TSRS į Angliją ir į Europos šalis, nepaliestas karo. Emigracija į Palestiną taip pat buvo reikšminga, ypač karo pabaigoje. Po 1945 m. gausybė laivų atveždavo žydus į Palestiną, kas kėlė didelius nepatogumus anglų vadovybei, kurios administracinėje valdžioje tada buvo Palestina. Atvykusių skaičius buvo toks didelis, kad 1946 m. lapkričio 5 d. vyriausybinė publikacija [Nr.90] apibūdino šį antplūdį kaip antrąjį Išėjmą.

Bet dauguma emigrantų žydų atvykdavo į JAV, be to viršydami bet kokias emigracines kvotas. 1963 m. rugpjūčio 16 d. Ben-Gurionas, Izraelio premjer-ministras pasakė, kad žydų gyventojų JAV yra 5,6 mln. o galbūt ir visi 9 mln. (Deutsche Wochenzeitung, lapkričio 23 d. 1963 m.).

Albert Maisal savo straipsnyje „Mūsų naujieji amerikiečiai“ išspausdintą žurnale "Readers Digest" 1957 m. sausio mėn. sako – „greitai po karo pagal prezidento dekretą 90 proc. visų vizų, išduodamų pagal kvotas Centrinei ir Rytų Europai, buvo išduodama „perkeltiesiems asmenims“.

Mes pateikiame nekrologo, išspausdinto žydų savaitraštyje „Aufbau“ 1972 m. birželio 16 d.[jų ten spausdinama daugybė] kopiją. Nedidelė iliustracija to, kad žydai emigrantai JAV dažnai keičia savo pavardes. Šiame nekrologe Kionigsberg iš Frankfurto pavirto į Arthur Kingsley. Gal būt šie žmonės taip pat buvo „priskaičiuoti“ kaip dalis tų garsiųjų „šešių milijonų“.

„ŠEŠI MILIJONAI“ – DOKUMENTINIAI DUOMENYS

Iš to, ką mes pamatėme atrodo akivaizdu, kad skaičius šeši milijonai nužudytų žydų tai viso labo tik miglotas „kompromisas“ tarp kelių niekuo nepagrįstų vertinimų ir neegzistuoja jokių dokumentuotų duomenų, patvirtinančių jų teisėtumą. Bet kai kurie rašytojai tai pateikia tokia forma, kad ši legenda gali atrodyti kaip tiesa.

Lord Russel iš Liverpulio pvz. savo knygoje "The Scourge of Swastika" (London, 1954) tvirtina, kad „ne mažiau kaip 5 mln. žydų numirė vokiečių konclageriuose“ Akivaizdu kad jis patenkina save tuo, kad jo „analizė“ yra tarp tų, kurie kalba apie 6 mln. ir tų kurie kalba apie 4 mln. Bet jis pripažįsta, kad „tikslus skaičius niekada nebus žinomas“.Bet jeigu tai taip, tai kuo remdamasis jis tvirtina, kad žuvo „ne mažiau kaip 5 mln.“?

Bendrasis Paskirstymo Komitetas laikosi 5.012.000 skaičiaus, o štai žydų „ekspertas“ Reitlinger siūlo naują skaičių 4.192.200 „prapuolusių žydų“ iš kurių, jo nuomone, trečdalis numirė dėl natūralių priežasčių. Bet tai sumažina skaičių iki 2.796.000. Bet Dr. M.Perlzweig, New York delegatas Pasauliniame Žydų Kongrese 1948 m. spaudos konferencijoje Ženevoje pareiškė: „Nacional-socializmo ir fašizmo žlugimo kaina – tai 7 mln. žydų, kurie prarado savo gyvenimus žiauraus antisemitizmo dėka“.

Kai kada skaičius pakyla ir iki 8 mln. ir net gi 9 mln. Kaip mes jau parodėme, kad nė vienas šių skaičių netgi šiek tiek nepriartėja prie realybės. Fantastiški perdėjimai.

Pirmieji pranešti tvirtinimai apie nacių masinius žydų naikinimus buvo iš stalininio agento Leono Feuchtwangerio 1936 m., o rabinas Wiese ir Pasaulinis Žydų Kongresas pasigriebė šią istoriją ir pridėjo dar daugiau siaubo. 1942 m. sajungininkai padarė deklaraciją šia tema.

Bet jie patys netikėjo savo propaganda. Pvz. jie intensyviai bombardavo fabriką Osvencime, gaminantį sintetinį kurą, bet jie nepalietė tos sekcijos kur, kaip jie tvirtino, buvo dujų kameros.

Įdomus faktas - nei Čerčilis, nei Ruzveltas niekada nerašė savo memuaruose apie dujų kameras.

Rabino Weise fantazija nesustojo prie dujų kamerų, jis po to pradėjo tvirtinti, kad vokiečiai virdavo muilą iš žydų kalinių kūnų, šią giesmelę taip pat pasigavo ir tarybiniai kaltintojai Niurnbergo procese, bet šiandien nė vienas rimtas istorikas to nepriima rimtai. Jehuda Baueris, profesorius iš Institute of Contemporary Jewry of Нebrew University tvirtina – „Techninės galimybės žmogaus taukus paversti muilu tais laikais nebuvo žinomos. Lagerių belaisviai visiškai galėjo patikėti bet kokia siaubą keliančią istorija ir nacius tas visiškai tenkino. Bet naciai ir taip padarė pakankamai siaubingų dalykų karo metu. Ir mums nėra ko tikėti pasakomis“.

1943 m. žydas Rafael Lemkin savo knygoje "Axis Rule in Occupied Europe" išspausdintoje New York tvirtino, kad naciai sunaikino milijonus žydų, gal būt ir 6 mln. Šis pareiškimas, padarytas 1943 metais, labai krentantis į akis, nes „oficialus“ masinis žydų naikinimas pradėtas tik 1942 m. vasarą. Tokiais „tempais“ viso pasaulio žydai gyventojai būtų sunaikinti iki 1945 m.

Beje vėliau tas pats Lemkin parengė SNO konvenciją, pagal kurią „rasizmas“ buvo rekomenduojamas pateikti kaip prieštaraujantis įstatymams.

Po karo propagandiniai tvirtinimai pasiekė dar labiau fantastiškesnes aukštumas. Kurt Gerstein, kuris tvirtino, kad yra antifašistas, sugebėjęs prasiskverbti į SS,teigė, kad apklausoje prancūzų karininkui Raymond Cartier tvirtino, kad jis įsitikinęs, jog ne mažiau kaip 40 mln. [!] konclagerių belaisvių buvo sunaikinta dujų kamerose. Jo pirmajame 1945 m. balandžio 26 d. memorandume jis sumažino skaičių iki 25 mln. Bet ir šitas „sumažintas“ skaičius buvo per daug neįsivaizduojamas ir nesuprantamas prancūzams ir jo antrajame memorandume, kurį jis pasirašė Rottweile 1945 m. gegužės 4 d. skaičius buvo sumažintas iki 6 mln. Būtent šiuo skaičiumi pradėjo vėliau remtis Niurnbergo procese.

Beje, Kurt Gerstein 1936 m. buvo nuteistas už amoralaus turinio medžiagos siuntinėjimą paštu. Mažytė detalė jo charakterio apibūdinimui.

Po to, kai jis parašė savo memorandumus, buvo paskelbta, kad jis pasikorė savo kameroje Cherche Midi kalėjime Paryžiuje.

Savo atsiminimuose Gerstein tvirtino, kad karo eigoje jis visus duomenis apie masines žydų žudynes perduodavo Švedijos vyriausybei per vokiečių baroną, bet dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties visi jo pranešimai buvo paslėpti po uždanga. Jis taip pat tvirtino, kad 1942 m. rugpjūčio mėn. jis pranešė Romos popiežiaus pasiuntiniui Berlyne apie žydų naikinimo programą, bet jam buvo pasiūlyta palikti atstovybės pastatą.

Gerstein memorandumuose yra fantastinio turinio pareiškimų jis pvz. rašo apie tai, kaip jis stebėjo masines mirties bausmes [12 tūkst. per vieną dieną Belzeko lageryje]; jis taip pat aprašo Hitlerio vizitą šiame lageryje Lenkijoje 1942 m. birželio mėn. nors gerai žinoma, kad Hitleris niekada nėra aplankęs šio lagerio.

Fantastiniai Gerstein perlenkimai padarė ko gero daugiau šios legendos apie masinius naikinimus diskreditacijai, negu kokie nors kiti pareiškimai. Berlyno evangelikų vyskupas Wilhelm Dibelius atsiliepė apie šiuos memorandumus kaip apie „nekeliančius pasitkėjimo“ [iš Н.Rothfels straipsnio "Augenzeugenbericht zu den Massenvergasungen" išspausdinto „Vierteljahrshefte fur Zeitgeschichte“ 1953 m. balandžio mėn.

Ir šis įtartinas faktas, kad nepaisant visų paneigimų VFR vyriausybė 1955 m.išleido Gerstein antrojo memorandumo leidinį platinimui mokyklose (Dokumentation zur Massvergasung, Bonn, 1955). Jame jie tvirtino, kad Gerstein naudojosi ypatingu Dibelius pasitikėjimu ir kad šie memorandumai „teisingi be jokių abejonių“. Tai įtartinas pavyzdys to, kokie yra nepagrįsti kaltinimai genocidu, atseit vykusiu Hitleriui būnant valdžioje, palaikomi šiuolaikinės Vokietijos.

Istorija apie atseit karo metu nužudytus 6 mln. žydų buvo priimta Niurnbergo tribunole Dr. Wilhelm Нottl pareiškimų pagrindu. Hottl buvo vienas iš Eichmano padėjėjų, karo pabaigoje jis dirbo amerikiečių žvalgybai ir papildomai prie to jis užsiminėjo rašomąja veikla pseudonimu Walter Нagen. Hottl taip pat dirbo ir tarybinei žvalgybai tarpininkaujant dviems žydams emigrantams iš Vienos - Perger ir Werber, kurie vėliau pasirodė Niurnbergo tribunole amerikiečių armijos karininkų uniformomis.

Savo rašytiniame pareiškime 1945 m. lapkričio 26 d. jis nurodė kad Eichmanas 1944 m. rugpjūčio mėn. Budapešte “pasakė jam“, kad buvo nužudyta 6 mln. žydų . Bet vėliau Eichmanas tai neigė savo teisme. Atsižvelgiant į tai, kad Hottl dirbo ir amerikiečiams, ir rusams labai keista, kad jo pirmasis pareiškimas buvo padarytas tik po karo.

Daiktinių įrodymų nebuvimas

Mes turime pabrėžti, kad neegzistuoja nė vieno dokumento, kuris įrodytų, kad vokiečiai arba planavo, arba vykdė žydų naikinimo politiką.Žydai Poliakovas ir Vulfas knygoje "Das Dritte Reich und die Juden: Dokumente und Aufsatze" [Berlin 1955 m.] viską ką jie sugebėjo surinkti, tai tvirtinimai, gauti arba išgauti iš tokių žmonių kaip Hottl ,Wisliceny, Ohlendorf, pastarasis – po kankinimų tarybiniame kalėjime. Neradus egzistuojančių kokių nors įrodymų, Poliakovas buvo priverstas parašyti – „Trys ar keturi žmonės, kurie pagrinde buvo įtraukti į žydų visiško sunaikinimo plano sukūrimą, jau numirė ir jokių dokumentų nėra išlikę“.

Labai patogu. Ir tai labai akivaizdu kad ir „planas“ ir tie „trys ar keturi žmonės“ – tai tik migloti pasamprotavimai iš autorių pusės.

Bet dokumentai, kurie yra išlikę, visiškai nekalba apie žydų sunaikinimą ir čia tokie „tyrinėtojai“ kaip Poliakovas ir Reitlingeris daro patogias prielaidas, kad šie planai ir įsakymai buvo išskirtinai „žodiniai“.

Legendos apie masinius naikinimus šalininkai laikosi nuomonės, kad atsižvelgiant į jo „nusikalstamą esybę“ „įsakymas“ buvo žodinis. Bet Hitleris pasirašė įsakymą apie protiškai ligotų žmonių numarinimą ir tai palietė dešimtis tūkstančių vokiečių, o taip pat įsakymą sušaudyti sąjungininkų armijų diversantus, papuolusius į nelaisvę, įsakymą sušaudyti sąjungininkų lakūnus, dalyvavusius Vokietijos miestų bombardavime, įsakymą sušaudyti belaisvius tarybinius komisarus. Tai kodėl gi jis staiga nuspręstų, kad įsakymas naikinti žydus, de facto esančius karo padėtyje su Vokietija, turi būti „žodinis“? Taip ir neradę jokio rašytinio Hitlerio įsakymo, „genocido istorikai“ griebėsi tyčinio neteisingo Hitlerio kalbų vertimo.

Bet juk tai jau visai nerimta! Pasak jų, įsakymas sunaikinti žydus buvo apsuptas tokio slaptumo, kad jis buvo perduodamas tik žodine forma, bet tuo labiau nurodas apie tokią politiką jie bando rasti kalbose kurios buvo transliuojamos per radiją!

Nepaisant to, kad neegzistuoja jokių įrodymų, jie teigia, kad planas sunaikinti žydus turėjo prasidėti 1941 m. įsiveržimo į TSRS metu. Sekančios šio plano dalys turi prasidėti atseit 1942 m. kovo mėn. kartu su žydų koncentracija ir deportacija į rytinius lagerius Lenkijos teritorijoje, kaip pvz. gigantiškame pramoniniame Osvencimo komplekse prie Krokuvos. Visiškai nepagrįsti teiginiai yra tai, kad pervežimai į rytus atseit reiškė sekančius kalinių naikinimus.

Manvelis ir Franklis savo knygoje "Нeinrich Нimmler" [London 1965 m.] rašo, kad genocido politika buvo sukurta Hitlerio ir Himlerio „slaptuose pokalbiuose“ [118 psl.], nors tam jie nepateikia jokių įrodymų.

Poliakovas ir Reitlingeris taip pat išsako teiginius ta pačia „žodinių įsakymų“ linija, pridurdami, kad daugiau niekam nebuvo leista dalyvauti šiuose posėdžiuose ir nebuvo vedami jokie protokolai. Ir vėl jokių įrodymų, kad tokie posėdžiai kada nors vyko.

William Shirer savo knygoje "The Rise and Fall of the Third Reich" taip pat apeina tylomis apie šiuos įrodymus. Jis tvirtina, kad įsakymas apie žydų naikinimą “nebuvo išspausdintas ir galų gale nė viena kopija nebuvo rasta. Jie, tikėtina žodine forma, buvo perduoti Geringui, Himleriui ir Heidrichui, kurie savo ruožtu juos perdavė toliau“ [1148 psl.].

Tipiškus „įrodymus“ legendos apie masinius naikinimus naudai galima rasti pas Manvelį ir Franklį. Jie rodo į memorandumą, Geringo pasiųstą 1941 m. birželio 31 d. Heidrichui, kuris prasideda taip: „Papildant užduotį, kuri buvo jums duota 1939 m. sausio 24 d. nusprendžiu išspręsti žydų problemą egzistuojančiomis sąlygomis optimaliausiu būdu evakuacijos ir emigracijos keliu“ ...

Memorandumas nustato „visišką žydų klausimo išprendimą toje Europos dalyje, kuri yra Vokietijos valdžioje“ ir nustato pasiruošimo pradžią būtinąjai finansinei, organizacinei ir materialinei tam reikalingai bazei. Manvelis ir Franklis pripažįsta, kad tai reiškia koncentraciją rytuose.

Po to memorandumas nustato plano galutiniam žydų klausimo išsprendimui sukūrimą, kaip buvo nurodyta pačioje pradžioje, emigracijos ir evakuacijos pagrindu. Jokių nurodymų apie žmonių naikinimą ten nėra, bet tuo labiau Manvelis ir Franklis užtikrina mus, kad memorandumas būtent apie tai. Jie kalba apie kažkokią šio posakio „galutinis sprendimas“ „realią esmę“ kurią Geringas atseit papasakojo Heidrichui žodine forma [118 psl.] Šių „žodinių įsakymų“ „patogumas“ tam tikro tipo „istorikams“ akivaizdus.

Konferencija Wannzee

Paskutinės žydų sunaikinimo detalės atseit turėjo būti aptartos konferencijoje Vannzee 1942 m. sausio 20 d. kurioje pirmininkavo Heidrichas [iš Poliakovo knygos „Trečiasis Reichas ir žydai“120 psl. ir Reitlingerio knygos „Galutinis sprendimas“ psl. 95]. Ten dalyvavo visų Vokietijos ministerijų atstovai. Miuleris ir Eichmanas atstovavo Gestapui. Reitlingeris, Manvelis ir Franklis mano, kad šios konferencijos stenografiniai užrašai yra jų kozirinė korta, įrodant genocido planą,bet iš tikrųjų apie tai ten nieko net nebuvo užsimenama ir jie, kaip tai bebūtų paradoksalu, patys tai pripažįsta.

Jie tai „paaiškina“ štai taip – „stenografiniai užrašai atspindi oficialią kalbą, kuri maskuoja realią naudojamos terminologijos prasmę“ " ("The Incomparable Crime", ("Su niekuo nepalyginamas nusikaltimas), London, 1967, psl. 46) kas leidžia Manveliui ir Frankliui interpretuoti dokumentus,kaip tik jie užsimanys.

Iš tikrųjų Geringas iš naujo paskyrė Heidrichą organizuoti žydų klausimo išsprendimą. Jis aprašė eilinės emigracijos atsisakymą atsižvelgiant į tai, kad karas padarė žydų perkėlimo planą į Madaskarą nerealiu ir tęsė toliau: „Emigracijos programa pakeičiama žydų evakuacija į rytus kaip sekantis galimas sprendimas, atitinkamai su ankstesne fiurerio rekomendacija“.

O toliau jis paaiškino, kad jie bus panaudojami kaip darbo jėga. Ir tai atseit turėjo reikšti kažkokius tai slaptus žydų sunaikinimo planus! Bet Polis Rasinjė, prancūzas, kuris buvo internuotas į Buchenvaldą ir kuris vėliau atliko didelius vokiečių konclagerių sistemos tyrinėjimus tvirtina, kad momerandumas teigia būtent tai, kas ten parašyta – žydų koncentraciją rytuose darbams. “Ten jie būtų buve iki karo pabaigos, iki tarptautinių derybų, kurios būtų nusprendę jų ateitį, atnaujinimo. Šis sprendimas buvo priimtas tarpministerinėje konferencijoje Vannzee”. (Rassinier, "Le Veritable Proces Eichmann", ("Realusis Eichmann procesas"), psl. 20).

Bet Manvelio ir Franklio visiškai neglumina visiškas įrodymų apie atseit planuojamas masines žydų žudynes nebuvimas. Jie rašo, kad Vannzee konferencijoje dalyviai vengė bet kokių užuominų apie žudynes. Heidrichas mieliau rinkosi posakį "Arbeitseinsatz im Osten" [darbo grupės Rytuose] [knyga “Himmler” psl.209]. Bet jie nepaaiškina, kodėl mes negalime laikytis nuomonės, kad posakis “darbo grupės Rytuose” neturi reikšti to, apie ką jie ir kalba.

Pagal Reitlingerį ir kitus, Himleris, Heidrichas, Eichmanas ir komendantas Hesas keitėsi daugkartinėmis direktyvomis, kuriose atvirai buvo kalbama apie “sunaikinimą”, bet nei viena iš jų neatkeliavo iki mūsų.

Visiškas dokumentų, palaikančių įrodymus apie egzistavusį sunaikinimo planą, nebuvimas tapo dokumentų, kurie iki mūsų neatėjo, interpretavimo dingstimi. Pvz. kai kurie tyrinėtojai laikosi nuomonės kad dokumentai apie deportacijas- gudrus būdas kalbėti apie žmonių sunaikinimą. Manvelis ir Franklis tvirtina, kad įvairi terminologija buvo naudojama tam, kad paslėpti genocidą. Pagal juos tokie žodžiai yra: "Aussiedlung" – iškeldinimas ir "Abbeforderung" – pervežimas, perkėlimas [ten pat psl. 265].

Taigi, kaip matome, žodžiai jau nereiškia to, ką jie reiškia iš tiesų, jeigu bendra prasmė nesueina į tam tikrą teoriją. Toks požiūris, suprantama, priveda iki neįsivaizduojamų perdėjimų, pvz. interpretuojant Heidricho direktyvas apie “darbo grupes rytuose” ir Himlerio įsakymo dėl žydų išsiuntmo į rytus tam, kad “juos ten nužudyti” interpretacijas.[ten pat psl.251]. Reitlingeris, kuris taip pat neturėjo jokių įrodymų ,daro tą patį, pareikšdamas, kad iš ištemptų žodžių ir posaklių Vannzee konferencijoje "akivaizdu", kad buvo planuojamas “visos rasės išžudymas”. [psl. 98].

Kruopštus dokumentų studijavimas turi svarbią reikšmę t.y. jie apnuogina visus šiuos nepagrįstus tvirtinimus, kurie tapo kaip pagrindu legendoms apie masinius naikinimus. Vokiečiai viską punktualiai surašydavo iki smulkiausių detalių, bet tarp tūkstančių užgrobtų SD, Gestapo, Reicho Vyriausios Saugumo Valdybos dokumentų, dokumentų iš Himlerio kabineto ir paties Hitlerio direktyvose nėra nė vieno žodžio apie žydų arba dar ko nors sunaikinimą.

Tai netgi buvo pripažinta Šiuolaikinio Žydų Pasaulinio Dokumentų Centro Tel-Avive. Bandymai rasti užuominas apie genocidą nacistinių vadovų kalbose, tipo tokioje, kurioje Himleris pasisakė prieš SS karininkus Pozene 1943 m. taip pat neprivedė prie sėkmės. Pareiškimus, padarytus Niurnbergo procese mes išnagrinėsime sekančiame skyriuje.

Iš Ernsto Zundelio knygos “Šeši milijonai – prarasti ir atrasti”.