Justas Stankevičius. Kas blogai su migrantų kvotomis?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-06-24 18:01:00, skaitė 1272, komentavo 3

2020 m. birželio 7 d. daugybė ES priklausančių Rytų Europos valstybių pasirašė laišką, atmetantį dabartinę migrantų kvotų politiką. Tarp šių šalių buvo ne tik tradiciškai nepatenkintos šalys iš Višegrado grupės, tačiau ir Baltijos valstybės. Tai rodo, jog Rytų Europa aiškiai supranta, jog su dabartine migracijos politika kažkas yra fundamentaliai blogai. Deja, dar negirdėjome jokios reakcijos iš Vakarų sąjungininkų. Kas gi lemia tokį Baltijos ir Višegrado šalių požiūrį į dabartines migrantų kvotas?

Kas blogai su migrantų kvotomis?

Migracija valstybei gali būti naudinga arba žalinga, priklausomai nuo politikos, kurią besivadovaujant yra priimami žmonės. Šiuo metu ES taikoma atvirų sienų politika yra žalinga nacionaliniam saugumui. Tai liudija tokie faktai, kad į Europą kartu su pabėgėliais atvyksta ir žmonės iš teroristinių organizacijų. Galų gale tai yra grėsmė ne tik nacionaliniam saugumui, tačiau ir žodžio laisvei („Je suis Charlie“ atvejis). Laisvas žmonių judėjimas kainuoja ir pasireiškia ne vien tiesiog atvykstančiais žmonėmis ir jų įkultūrinimo problemomis, tačiau ir šių asmenų infiltravimu į tokias organizacijas kaip ISIS: 2016 m. Europolas teigė, kad ES yra tarp 3000 ir 5000 asmenų, kurie buvo apmokyti ISIS ir šiuo metu gyvena Europoje.

Kitaip sakant, atvirų sienų politika nepaiso principo, kad svarbu yra ne kiekybė, o kokybė: galime leisti sau pafantazuoti, kas būtų, jei aukštosios mokyklos priimtų būsimus studentus ne pagal jų kokybę (geri pažymiai ir kt.), o pagal kvotas (kiekybę). 

Migrantų kvotos šalia visko gali kurti socialinę įtampą tarp atvykusių ir vietinių žmonių, taip demotyvuojant pačius migrantus elgtis taip, jog jie būtų geidžiami tose šalyse, į kurias jie atvyko. Socialinė atskirtis sukuria puikią dirvą smurto proveržiams ir decentralizuotų teritorijų atsiradimui (Švedijos patirtis su „non gone zones“).

Ne tik Višegrado šalys. Ar palaikome kaimynus?

2016 m. po Britanijos išėjimo iš ES dėl Sąjungos migracijos politikos įvyko referendumas ir Vengrijoje.  Rinkėjams buvo pateiktas klausimas, „ar norėtumėte, kad Europos Sąjunga turėtų teisę privaloma tvarka perkelti asmenis, kurie nėra Vengrijos piliečiai, į Vengriją net be Nacionalinės asamblėjos (parlamento) pritarimo?“. Tiesa, nors referendumas laikomas neįvykusiu, savo valios išreikšti atėjo 44% Vengrijos rinkėjų, iš kurių daugiau kaip 98% atsakė neigiamai ES migracijos politikai ir tokiu būdu palaikė savo vyriausybės poziciją priešintis pabėgėlių kvotoms.

Iš šių skaičių galime spręsti, kad absoliuti dauguma Vengrijos gyventojų nenori migrantų kvotų savo šalyje.  Tačiau Vengrija nėra viena, ją palaiko ir kitos Višegrado, o dabar ir Baltijos šalys. 

Problema yra dar ir ta, kad absoliuti dauguma pabėgėlių neatitinka 1951 m. Ženevos konvencijos pabėgėlio apibrėžimo, o kvotomis priimami žmonės skaldo Europą iš vidaus į atvirą Vakarų Europą bei konservatyvesnę Rytų Europą. 

Vargu, ar Lietuvos žmonės mentaliai skiriasi nuo savo kaimynų latvių, estų ar ir ne nuo tokios tolimos Vengrijos. Galima priežastis, kodėl Lietuva atsisakė iškart prisijungti prie kitų Baltijos šalių - noras priimti nenaudingą sprendimą tam, kad būtų išsaugotas geras diplomatinis klimatas. 

Nepaisant pavėlavimo galime pasidžiaugti, jog ir Lietuva prisijungė prie šios akcijos, kuomet vykdomoji valdžia atsižvelgia į vietinių gyventojų valią ir nebijo reikalui esant pasakyti „ne“. Lietuva tapo ES narė 2004 m. ir yra visavertė partnerė. Verta prisiminti, kad Europos Sąjunga skelbia, jog ji yra orientuota į demokratiją ir laisvę, tad neturime bijoti būti savo valstybės šeimininkais ir nesibaiminti, jei mūsų nacionaliniai interesai išsiskiria nuo ES. Juk vienas iš demokratijos bruožų yra teisė būti išgirstam. 

Galų gale, Europos Sąjunga gali tinkamai visų labui veikti tik tada, jei ji dirbs išvien ir atsižvelgs į mentalinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų. Šis Lietuvos ir kitų šalių sprendimas suteikia vilties, jog po Britanijos išėjimo iš ES įmnoma tarp narių pasiekti daugiau demokratiškumo ir lygybės. Gal tai ženklas, jog biurokratinė ir tradicine prasme ne itin demokratiška ir skaidri Europos Sąjunga turi galimybę reformuotis ir mažinti integralumą tarp šalių, - tam, kam oponuoja didelė dalis europiečių.