G. Burneika. Kokią pasaulėžiūrą skleidžia krikščionybė?

Autorius: Gintaras Burneika Šaltinis: http://alkas.lt/2020/05/24/g-b... 2020-05-26 19:04:00, skaitė 1085, komentavo 29

Krikščionių misionierius Bonifacas 724 m. nukirtęs šventą dievo Toro ąžuolą krikštija vokiečius. 1905 m. E. Doplerio (E. Doepler) paveikslo dalis | wikipedia.org nuotr.

Krikščionybė plito nešdama svetimą senajai baltų lietuvių [LDiena.lt pak.] ir kitų tautų tikyboms pasaulėžiūrą, kurią su tam tikromis išlygomis galima būtų pavadinti gnostine. Kuo ji skiriasi nuo vadinamosios pagoniškosios? Pasak lietuvių kilmės anglų religijotyrininko Maiklo Jorko (Michael York), pagonybė visą būtį, įskaitant regimąjį pasaulį, laiko šventa, o gnosticizmui jis yra blogis, „tai, iš ko reikia ištrūkti. Gnosticizmas – tai žinojimo (gnōsis) kelias, kuriuo eidamas individas atranda „tikrąją realybę“, todėl atsiriboja nuo fizinio pasaulio ir grįžta prie pirminio Prado“ [1].

Gnostinės nuostatos, vedančios prie regimybės išsižadėjimo, būdingos ne tik krikščionybei. Žurnale „Būdas“ paskelbtame mitologo Dainiaus Razausko straipsnyje „Čia ne mano namai“ pateikti gnostinės pasaulėjautos pavyzdžiai įvairiose tradicijose, tarp jų lietuvių tautosakoje, ir toji pasaulėjauta, autoriaus nuomone, gerokai prisidėjo „prie itin didelių emigracijos bangų per pastaruosius du šimtmečius: Oi, eisiu, eisiu, aš čia nebūsiu: čia ne mano šalelė. […] Oi, eisiu eisiu, čia nabibūsiu, ar į Turkijį, ar Maskolij(į) [2].

Skirtumui su pagonybe pabrėžti esmine gnosticizmo ypatybe reikėtų laikyti ne anapusinės tikrovės teigimą, nes tam pritaria ir pagoniška pasaulėžiūra, bet šiapusinės regimybės nuvertinimą, su kuriuo ji nesutinka. O krikščioniško gnosticizmo išskirtinė ypatybė yra visą pasaulį apėmusios prigimtinės nuodėmės dogma, iš kurios išsigelbėti tegalima išimtinai per krikščionybę, skelbiančią vienintelį kelią – Kristaus auką. Antra išskirtinė ypatybė, dažnai nutylima, yra ta, kad išganymas ateina iš vienos – žydų tautos (Jn 4, 22) ir tik įsiskiepijus joje per krikštą [3]. Prisiskirtas sau išankstinis teisumas lemia trečią skirtumą – agresyvų mesianizmą, nebūdingą nei pagonybei, nei kitoms gnostinėms tradicijoms – vien tik abraomiškajai.

Todėl pačiai krikščionybei nepriimtinas jos siejimas su gnosticizmu – ji jaučiasi išskirtine religija, turinčia teisę diktuoti „išsigelbėjimo“ iš šiapusybės sąlygas. Tačiau, pasak M. Jorko, „[a]tidžiau pažvelgus, krikščionybės atsiribojimas nuo gnosticizmo ir jo atmetimas pasirodo ne tiek teologinės skirtybės išraiška, kiek politinė manipuliacija siekiant užsitikrinti ilgalaikę valdžios paramą. Trumpai tariant, krikščionybės antignostinė nuostata yra veikiau politinė nei teologinė“ [4].

Kaip reiškiasi gnosticizmas krikščionybėje? Regimas pasaulis, nors ir Dievo, jau Pradžios knygoje 3, 14–19 yra jo paties prakeiktas dėl pirmųjų žmonių neklusnumo ir per jų nuodėmę užvaldytas Šėtono. Filosofas Arvydas Šliogeris sako: „Nors gamtiniam grožiui (krikščionybėje) buvo pripažįstama šiokia tokia vertė (visiškai nepripažinti juk buvo neįmanoma, nes sakoma, kad gamtą irgi sukūrė vyriausiasis konstruktorius Dievas), iš tikrųjų buvo tyliai tariama, kad gamtos daikto grožis yra šėtoniškos kilmės, o tikrai gražios tik bažnyčios, ikonos ir himnai“. [5]

Todėl, pasak Biblijos, mąstyti protu kūrinius, rodančius Dievo didybę, galima (Rom 1, 19–20), tačiau prie jų prisirišti jausmais neleistina. A. Šliogeris sako: „Krikščionybėje juslumas prakeikiamas, paskelbiamas nuodėmingu, tariama, kad jį reikia sunaikinti, apriboti, o geriausiu atveju (kaip menuose) perdirbti. Visos pastangos nukreiptos sunaikinti konkrečią juslinę vietą, kurioje esu įsišaknijęs kaip juslinė būtybė. Kalbama apie ją su panieka ar net pagieža.“ [6] Taip atsiranda skilimas tarp intelekto ir jausmų. Paulius sako: „Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnų – nuodėmės įstatymui“ (Rom 7, 25).

Krikščionių išniekinta senovės graikų grožio ir meilės deivės Afroditės skulptūra | Nacionalinio archeologijos muziejaus Atenuose nuotr.

Todėl krikščionio jausminis santykis su regimąja tikrove, pasak Pauliaus, turi būti toks: „Kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie naudojasi šiuo pasauliu, – tarsi nesinaudotų“ (1 Kor 7, 29–31, Kosto Burbulio vertimas). O ne, tai Biblija grasina: „Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite“ (Rom 8, 13). Dvasia  reiškia Biblijos žodžiu (Jn 6, 63).

Kitaip  tariant, jausmus regimai tikrovei reikia marinti, o intelektą, pajungtą biblinei ideologijai, lavinti, nes, pasak Pauliaus, tai tarnystės Dievui įrankis. Betgi šiapusiniame pasaulyje, kurio pajautai, anot Biblijos, reikia būti abejingam, o dar geriau – priešiškam, yra žmogaus gimtinė, tėviškė, tauta, gamta, artimieji.

A. Šliogeris taikliai pastebi: „Ir būtent patyrimas yra gyvybės sinonimas. Kalbant tiksliai, patirti Kitą kaip Kitą, kaip Juslinės Transcendencijos telkinį, gali tik gyva būtybė. Juk būtų absurdiška sakyti, kad kompiuteris patiria. Esminis skirtumas tarp kompiuterio ir žmogaus yra tas, kad kompiuteris negali patirti Kito, o žmogus gali (žinoma, jei jis ne krikščionis arba biurokratas). O kompiuteris yra absoliutus solipsistas. Arba, kaip gražiai sako Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillard), „celibatinė mašina“. Galingas simbolis yra ir celibatui pasmerkti krikščionybės personažai, iš kurių bažnyčia reikalauja, kad jie taptų kalbos mašinomis, tokiais kompiuteriniais kastratais. Kitaip sakant, […] jie turi nužudyti gyvybę savyje“ [7].

Intelekto atotrūkį nuo jausmų klerikaliniame mentalitete yra nagrinėjęs jungiškosios pakraipos psichologas, buvęs kunigas Eugenas Drevermanas (Eugen Drewermann). Jį plačiai komentavęs mitologas Gintaras Beresnevičius sako: „Atsiranda tokia teologinio mąstymo tradicija, kuri dieviškąją tiesą iš principo regi tik už savęs, tik už žmogaus, tik už nuosavų jausmų ir potyrių. Šiuo požiūriu visa tai, kas susiję su emocijomis, yra neteisinga ir veda į nuodėmę vien dėl to, kad tai yra potyris, jausmas, kadangi jis yra subjektyvus, asmeniškas, kadangi jis yra lyriškai užsisvajojęs. Tik mąstymas, tik galva, vedama tikėjimo paklusnumo, gali suvokti Dievo Žodį bei jį dėstyti.“ [8]

Miręs šiapusybei  krikščionis turi atrodyti kaip gyvas – mylintis žmones, tautą, gamtą ir t. t. Juk norint užvaldyti naujatikių protus bei širdis ir įtraukti juos į žydų tautos mitą, pasak Pauliaus, reikia apsimesti, pasidaryti „viskam viskuo“, slapta išliekant ištikimam savo ideologijai (1 Kor 9, 20–22). Katalikybė tame pasiekė neregėtas aukštumas – pasak M. Jorko, visiškai prisitaikė „prie savo pasekėjų šiapusinio pasaulio reikmių“ [9]. Taip vadinamųjų pagoniškų tautų vertybes – tautiškumą, įsišaknijimą ir meilę vietai – krikščionybė prisiskiria sau ir imasi pati jas skelbti, tik daro tai intelekto dirbtinai sukonstruotais žodžiais, skelbdama mirusias, bejausmes vertybes. Tokiu būdu jos, viena vertus, nusavinamos, o antra vertus, tik imituojamos. Krikščionybė šį tautiškumo surogatą pakiša tikrojo tautiškumo vieton ir dėl to statosi tautiška religija. Šito nesuvokus, ją ne tik kad galima per klaidą palaikyti tautiška religija, bet netgi suplakti su vadinamąja pagonybe, kurios apeigomis bei šventėmis ji ištisai naudojasi. Uolaus krikščionio patriotizmas irgi iš esmės yra netikras, apsimestinis, nes iš tikrųjų jis viską daro dėl krikščionybės, dėl jos kuo didesnio įsigalėjimo Lietuvoje, o ne dėl pačios Lietuvos. Tėvynė jam – tik terpė krikščionybei klestėti.

Pažinęs klerikalų (vok. Kleriker) luomą iš vidaus E. Drevermanas gerai perprato šią vaidybą. Pasak G. Beresnevičiaus, kunigai, atlikdami savo tarnystę, kartais gali pasirodyti stipriai susijaudinę ir tą akimirką atrodyti kaip gyvi žmonės, nebe Kleriker. Bet visas šis parodomasis egzistencinis rimtumas tėra suasmenintas oficialumas. „Kleriker mąstymas yra neautentiškas ir tą ypač galima pastebėti tais atvejais, sako Drevermanas, kai mes užtinkame mąstymo magnetofono juostelėmis principus. Galime visiškai normaliai kalbėtis su Kleriker, bet pokalbio viduryje galime pastebėti, kad keičiasi jo pokalbio tonas, jo balsas tampa melodramatiškas, artikuliacija šventiška, jis ima kalbėti iš diafragmos, kalboje atsiranda įtampa, kuri rodo, kad jis meluoja. Kitaip tariant, jis ima kalbėti nuo pareigybės. Kada žmogus kalba iš savęs, jis kalba emociškai, kada žmogus kalba ex catedra, o Kleriker kalbėjimas visada toks, tada jis kalba kitaip, jis kalba atsisakydamas emocionalaus lygmens“ [10].

G. Beresnevičius pažymėjo: „Apie šį asmeninės tikrovės panaikinimą, kuris savo ruožtu paveikia tarnystę, niekas geriau nepasakė, nei Nyčė, kurio kritika daugeliu atveju kreipiasi į kunigų, pastorių, klerikų luomą. Jo diagnozė skamba taip: kas savo kūne turi teologo kraują, jau vien dėl to su visais daiktais elgiasi negarbingai. Jo patosas daiktų atžvilgiu jam tampa tikėjimu. Jis užmerkia akis, idant nekentėtų dėl nesulaikomo falšo, kuris sudaro jo gyvenimą“ [11]. Pasak Nyčės, „gyvent jie manė lyg lavonai, juodai aprengę savo maitą; ir iš kalbų aš jų užuodžiu dar bjaurų lavoninių tvaiką“ [12].

A. Šliogeris sako: „Tačiau kaip siektiną – bet kuria kaina – idealą, žmogų-mašiną pirmąkart įtvirtina krikščionybė“ [13], viską paversdama, pasak K. G. Jungo, „intelektualiu vaizduotės pagimdytu žodžių žaidimu, neturinčiu ne menkiausio sąlyčio su išmintimi“ [14].

Orientalistas Audrius Beinorius teigia, kad vakarietiška graikų kilmės racionalistinė filosofija, jungtyje su „judėjų bei krikščionių apreiškimu, netgi vidujybę siekė aiškinti išoriškumo terminais“ [15]. Gal todėl Jungas skeptiškai vertino katalikų mėgstamą aristotelinę-tomistinę filosofiją: „Tomo [Akviniečio] intelektualizmas man pasirodė negyvas kaip dykuma“ [16]. O jo iškankintus „Dievo būties įrodymus“ Šliogeris pavadino tiesiog absurdiškais ir įžūliais: „štai kokia egzistencine logika pagrįsti šlovingieji Akviniečio „įrodymai“; Dievas paverčiamas kažkokio nusmurgusio žmogėno marionete ar net logine kekšele“ [17].

Gnostinė pasaulėžiūra atšaldo jausmus tėvynei, gali paskatinti ją išduoti, jos išsižadėti ir ieškoti „prieglobsčio“ ideologijoje. Kalbėdamas šia tema, D. Razauskas pateikė poetės Salomėjos Nėries pavyzdį, kurios kūryboje gausu gnostinių įvaizdžių. Ištrauka iš dienoraščio: „Aš sustosiu kaip bekalbis šaltas akmenėlis šalia plataus gyvenimo vieškelio (ir), pinsiu dangiškus sapnus, nes tik jie paguoda šiam tuščiam, tamsiam pasaulio kalėjime. Neturiu čia savo tėviškės – jos ir neturėsiu. Neradau savų pasauly – jų ir nerasiu.“ (1925.10.25) Pasak Razausko, „[a]r ne ši nuotaika prispyrė Salomėją išduoti tėvynę ir, dainos žodžiais tariant, „išeiti į Maskoliją“? [18]

Krikščioniškoji gnostinė pasaulėžiūra neatsiejama nuo judėjiško mito, nes, pasak Biblijos, žmogus gali išsigelbėti iš šio „nuodėmės pažeisto pasaulio“ tik būdamas šventoje žydų tautoje (Rom 11, 16). Tai šokiruojanti „tiesa“, iš pagrindų verčianti savosios tautos išsižadėti arba, geriausiu atveju, ją menkinti. Kitaip tektų palikti krikščionybę.

Krikščionys tai liudijančius Biblijos tekstus bando pridengti visokiomis interpretacijomis arba visai užsimerkia prieš šią nepatogią tiesą, pasilikdami surogatiniame stovyje – laiko save lietuviais, bet kasdienėje bažnytinėje praktikoje penisi vadinamosios išrinktosios tautos mitiniais vaizdinais, kurie ne tik neskatina pagarbos savo kraštui, bet netgi paragina ją pervadinti, pavyzdžiui, Marijos žeme.

Todėl nėra ko stebėtis, kad ir profesionalūs lituanistai krikščionys keliaklupsčiauja prieš tautą niekinantį ir naikinantį mitą, kai, užuot ėję prie savų šventų šaltinių bei alkų, biblinio personažo siro Naamano pavyzdžiu važiuoja „nusiplauti raupsų“ į Jordaną (2 Kar 5, 1–15). Argi tai ne subtili išdavystė? Veidu ir širdimi žmogus pasisuka į Jeruzalę ar Vatikaną, todėl tėviškei telieka žemesnės kūno dalys. O paskui stebimasi, iš kur čia toks prastas kvapas.   

Prieš kurį laiką ir aš pats sekdamas Biblijos mokymu tapatinausi su jos „išrinktąja tauta“, nes surogatinė tapatybė man buvo nepriimtina. Biblijinės ideologijos sekėjui tapatintis su „išrinktąja tauta“ argumentų daugiau nei gana [3]. Jie leidžia ir netgi ragina iš aukšto niekinti savąją tautą ir visus kitaip tikinčiuosius,  pravardžiuoti juos ne tik chamais (pagal biblinį personažą Chamą, prakeiktą būti Semo, laikomo semitų protėviu, vergu – Pr 9, 22–26), bet ir šunimis. Pavyzdžiui, prūsai, gynę savo garbę ir nubaudę jų šventviečių išniekintoją Adalbertą, Bažnyčios paskui už tai paskelbtą šventuoju, krikščionio istoriko Dariaus Barono įvertinimu, „buvo šunsnukiai savo noru“ [19]. O Pilėnų gynėjai, pasak jo, išsižudę iš baimės [20]. Prieš kurį laiką, pats dar būdamas uolus krikščionis, tokiam protėvių niekinimui būčiau noriai pritaręs. Juk ir biblinis Kristus niekino kitų tautų bei tikybų žmones, vadindamas juos šunyčiais (Mt 15.21–28; Mk 7.26). Tik Baronas vargiai suvokia, kad šitaip elgdamasis jis jau nejučia tapatinasi nebe su savo, o su „išrinktąja“ tauta.

Pilėnai | V. Majeranovskio paveikslas XIX a.

Vytautas Kavolis primena, jog Vincas Kudirka tik prieš mirtį perprato klerikalų mentalitetą ir Gabrielei Petkevičaitei pasakė: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite.“ [21]

Krikščionybę sunku perprasti ne vien dėl veiksmingos vertybių imitacijos, kuria ji suvilioja naivias sielas ir pridengia galios troškimą, bet ir dėl to, kad ją savo karštu krauju nuolat pamaitina nuoširdumo dar nepraradę tikintieji, išoriškai jau krikščionys, o savo širdyse – dar gyvi žmonės. D. Razauskas yra taikliai pažymėjęs, jog krikščionybė – tai „[p]risikėlęs negyvėlis, mintantis užkerėtų gyvųjų krauju“ [22].

Be to, Razauskas ten pat yra pasakęs, kad „Lietuva ir krikščionybė negali būti sutaikytos, suderintos. Arba Lietuva – arba krikščionybė. Arba tu lietuvis – arba krikščionis“. Kodėl gi? Kas negerai, jeigu, viena vertus, švenčiama gamtos ciklo šventė, pavyzdžiui, žiemos saulėgrįža, tačiau tariama, neva tai įsikūnijusio Abraomo, Izaoko ir Jokūbo dievo gimtadienis? O juk tikroji Jėzaus gimimo diena nėra žinoma! Betgi per tokį prigimtinės tradicijos sumaišymą su „aukštesniu“ bibliniu mitu šis atgijęs lavonas kaip tik ir prisisiurbia prie gyvų jos kraujagyslių.

Taigi, per gnostinę pasaulėžiūrą krikščionybė užgniaužia jausminį ryšį su gyvenamuoju pasauliu, imituodama bendražmogiškąsias vertybes – suvilioja tebegyvas sielas, o užslinkdama ant senųjų švenčių, šventviečių bei vaizdinių – prisiskiria sau jų tikrumą. Katalikybė nėra, kaip dažnai tvirtinama, graži krikščionybės ir pagonybės sintezė arba idiliškas sugyvenimas – tačiau tai sugyvenimas ir taika tik tol, kol pripažįstamas krikščionybės viršus. Idealus tokios taikos siekinys primintų Stokholmo sindromą [23], kai įkaitas pats ima ginti savo kalintoją.

Vyskupas Absalonas išniekina baltų lietuvių ir slavų šventovę Arkonoje (Riūgeno sala, Vokietija). XIX a. paveikslas | wikipedia.org nuotr.

Senosios, pagoniškomis apšauktos tradicijos paprastai netaiko į absoliučią tiesą, jos nėra priešiškos nei gnostinėms pažiūroms, kurios irgi išplečia bei praturtina žmogaus sielos žemėlapį. Kita vertus, senoji lietuvių pasaulėžiūra atskleidžia ne tik savitą anapusybės viziją, bet ir tyrą, jokios „pirmapradės nuodėmės nesuteptą“, iš tikrųjų šventą santykį su regimąja tikrove. Jos apeigose mielai sudalyvauja induizmui ar budizmui simpatizuojantys, japonų šinto ir kitų religijų išpažinėjai. Žinoma, išskyrus abraomines.

Panašaus religijų sugyvenimo būta LDK. Jos plėtimosi laikais užimtose teritorijose buvo  gerbiama tikėjimo laisvė – niekas neversdavo krikščionių ar kitų tikybų žmonių keisti religines pažiūras. LDK veikė ne tik tradicinės krikščionybės vienuolių ordinai, bet, pasak išeivijos kunigo Stasio Maziliausko,  buvo daug krikščioniškų „sektų“ – gnostinių bendruomenių, jungiančių katarų, albigiečių, manichėjų ir kt. mokymus, taikiai gyvavusių senosios dvasinės tradicijos pagrindu [24].

Taigi, abipusė pagarba, netgi abipusis mokymasis – senos baltų lietuvių religijos bruožas. Iš kur tokia tolerancija? Pasak M. Jorko, sąvokos garbė, pasitikėjimas, draugiškumas „užgimė ankstyviausiais žmonijos laikais, kai visi dar buvo pagonys“, nes „pačiu savo sutelktumu į šventybę pagonybė savaime, „pagal nutylėjimą“ reiškia etinį religingumą“ [25].

Krikščionybė negali susitelkti į šį pasaulį kaip į šventybę – ji turi būti jam mirusi, tačiau siekia jį užvaldyti. Galios ir dominavimo instinktas, pridengtas meilės lozungais – jos varomoji jėga.

Išnašos:

[1] Michael York. Pgoniškoji teologija. Vilnius: Asveja, 2008, p. 206, 207.
[2] Dainius Razauskas. Čia ne mano namai. // Būdas, 2020. Nr. 1, p. 13. 
[3] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.
[4] Michael York. Pagoniškoji teologija, p. 209.
[5] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 276.
[6] Ten pat, p. 223.
[7] Ten pat, p. 103.
[8] http://alkas.lt/2011/09/11/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-vii/
[9] Michael York. Pagoniškoji teologija, p. 175.
[10] http://alkas.lt/2011/09/11/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-vii/
[11] http://alkas.lt/2011/08/09/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-ii/.
[12] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 95.
[13] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 99.
[14] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 205.
[15] Audrius Beinorius. Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, p. 104.
[16] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 102.
[17] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 39.
[18] Dainius Razauskas. „Čia ne mano namai“. Neigiamo namų ir tėvynės jausmo metafizinės šaknys. Būdas, 2020, Nr. 1 (190), p. 15.
[19] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-06-23-naujasis-zidinys-darius-baronas-demonu-grimasos-lietuviu-pagonybeje/5943
[20] https://kultura.lrytas.lt/istorija/2009/04/28/news/lietuvos-tukstantmetis-xiv-amzius-pilenu-gynejai-zudesi-apimti-panikos-o-margiris-ne-didvyris-tik-pralaimetojas-video-5809051/
[21] http://alkas.lt/2020/04/06/v-kavolis-vinco-kudirkos-atsivertimas-nuotraukos-video/
[22] http://alkas.lt/2019/07/06/d-razauskas-tegul-saule-lietuvoj-tamsumas-prasalina/
[23] https://lt.wikipedia.org/wiki/Stokholmo_sindromas
[24] Stasys Maziliauskas. Lietuvos kelias krikščionybėn. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 95, 96.
[25] Michael York. Pagoniškoji teologija, p. 217.