Tarptautinio valiutos fondo skelbimu - Kinija ekonomiškai lenkia JAV

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-10-11 10:36:52, skaitė 6021, komentavo 1

Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) pateikė savo išvadą, kad, pagal jų skaičiavimus, Kinijos ekonomika jau pralenkė Jungtines Valstijas (Amerikos bendrasis vidaus produktas (BVP), anot TVF, yra lygus apie 17,4 trilijonų dolerių, tuo tarpu Kinijos – 17,6 trilijonų; Kinija apima 16,48% pasaulinio ūkio, o JAV – 16,28%). TVF prognozuoja, kad, tęsiantis dabartinėms tendencijoms, iki 2019-ųjų metų Kinijos ūkis turėtų lenkti JAV net 20%.

Kinijos kilimo ir Amerikos nuosmukio tendenciją stiprina ir valstybinės skolos faktorius: Jungtinės Valstijos skęsta milžiniškoje valstybės skoloje (pagal vasaros duomenis – 12,6 trilijonų dolerių skoloje), kurios žymią dalį sudaro ir prasiskolonimas Kinijai, siekiantis apie 1,27 trilijonų JAV dolerių obligacijomis.

Tuo tarpu Kinija ir Rusija šiemet jau anksčiau priėjo susitarimo tarpusavyje atsiskaitinėti naudodamos savo vietines valiutas, vietoje dolerio, kas yra laikytina dar vienu iš daugelio smūgių Jungtinių Valstijų galiai pasaulyje.

Šie ekonominio gyvenimo faktai iš esmės rodo tai, apie ką tiek daug ir taip dažnai kalbame – prieš mūsų akis vykstantį JAV imperializmo dominuojamo vienapolio pasaulio krachą ir pamažu susidarančią daugiapolę pasaulinę situaciją.

Čia juos pamėginsime komentuoti iš tautinio socializmo idėjų požiūrio taško, t. y. kokia yra praktinė Kinijos kilimo ir Amerikos nuosmukio reikšmė nepriklausomų ir radikalaus socialinio teisingumo pagrindais tvarkomų šalių gyvenimo siekio atžvilgiu.

JAV, kaip pasaulinio hegemono, statuso pakirtimas, be abejonės, yra sveikintinas dalykas, kadangi tai yra absoliučiai būtinas žingsnis daugiapolio pasaulio link; ir tik daugiapolis pasaulis gali sudaryti objektyvias ekonomines ir geopolitines sąlygas laisvų ir nepriklausomų tautų bei valstybių suklestėjimui.

Tačiau, net ir pabrėždami ir sveikindami šį tikrai teigiamą Kinijos kilimo aspektą, neturėtume būti naivuoliais ir manyti, kad Kinija ar, apskritai paėmus, į pasaulinę areną kylančios jėgos, vienaip ar kitaip pragmatiniais sumetimais oponuojančios Jungtinių Valstijų ekonominiam ir geopolitiniam viešpatavimui (pavyzdžiui – BRICS valstybių kolektyvas), siūlo tikrą alternatyvą esamajai sistemai.

Esamoji sistema – kapitalizmas – remiasi rinkos ekonomika ir joje vykstančia konkurencine kapitalų kova, kuri neišvengiamai veda link monopolijų susidarymo (visuotinio kapitalistinio kaupimo dėsnis); esamoji padėtis, t. y. esamoji kapitalizmo stadija, kurią galime įvardyti kaip globalizmą, yra ne kas kita, kaip ilgai besivysčiusio monopolizacijos proceso, sukūrusio milžiniškus transnacionalinio kapitalo konglomeratus, kurių ekonominį ir politinį centrą šiuo metu sudaro Jungtinės Valstijos ir jų valdomas Atlanticistinis geopolitinis blokas, pasekmė.

Monopolizacija ir kapitalų koncentracija kyla iš pačios kapitalo prigimties, kuri per konkurenciją veda link turtų kaupimosi ir susitelkimo galingiausiuose centruose. Tai neatskiriama bet kurios kapitalistinio pobūdžio sistemos dalis.

Kalbėdami ne tiek teorinėmis abstrakcijomis, kiek paprasčiausia praktika, galime pasakyti paprastai, kad globalizmas reiškia būtent tam tikrų kapitalistinių grupuočių įsiviešpatavimą didele dalimi apjungtoje pasaulinio ūkio rinkoje; ekonomiškai jis remiasi milžiniška kapitalų koncentracija (kurią mums aiškiai rodo vis didėjanti praraja tarp pasaulio turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų), o geopolitiškai – šių kapitalų faktinio centro (kuriuo šiuo atveju yra JAV kartu su savo marionetinėmis bei satelitinėmis „sąjungininkėmis“ bei „partnerėmis“) pasauliniu viešpatavimu, kurį apibūdina po TSRS žlugimo susidariusio „vienapolio pasaulio“ sąvoka.

Tai yra tam tikros ekonominės ir geopolitinės jėgos pasaulinis viešpatavimas, sudarantis bent jau santykinį pasaulinės galios monopolį.

Turėtų būti suprantama kiekvienam, kad šitokį monopolį tegali sulaužyti kitų polių susidarymas, t. y. alternatyvių galios centrų iškilimas (kas šiuo metu ir vyksta, didele dalimi, BRICS šalių asmenyse). Šiame kontekste ir palaikome – ir privalome palaikyti – visas link daugiapoliškumo pasaulį vedančias jėgas.

Bet kita medalio pusė yra ta, kad visos BRICS šalys, o ne išimtis ir Kinija, remiasi tuo pačiu (kad ir turinčiu savą specifiką, t. y. ar vidaus rinkos apsaugą, ar privatinio kapitalo apribojimus – tai tėra detalės) kapitalistiniu pagrindu, iš kurio, kaip logiška ir neišvengiama visuotinio kapitalistinio kaupimo dėsnio (t. y. natūralaus turtų kaupimo ir koncentravimo) pasekmė, išsivystė šiandieninis globalizmas.

Ir todėl, nors ir sudarydamos alternatyvius galios centrus, šios šalys, tame tarpe ir Kinija bei Rusija, kad ir iškovojusios pasauliui faktinį daugiapoliškumą, iš karto pačios taps potencialiais naujais kapitalistiniais hegemonais dėl pačios kapitalo prigimties kaupti ir koncentruoti turtus (t. y. JAV hegemonija galėtų būti pakeista kitu, netgi daugeliu požiūriu analogišku, pavergimu, bet kylančiu iš kito centro, pavyzdžiui, iš tos pačios Kinijos).

Tik sistema, orientuota ne į pelną ir turtų kaupimą, kokia yra bet kuri, nesvarbu, ar turinti neva „žmogišką veidą“ (t. y. kaukę), ar atvirai išnaudotojiška, kapitalistinė santvarka, o į realių tautos poreikių patenkinimą ir jos vystymą, gali užtikrinti darnią tarptautinę tvarką ir panaikinti ekonominės hegemonijos siekį.

Tokia sistema tegali būti socializmas, kuriamas kiekvienos atskiros ir šalies istorinės, kultūrinės ir kt. specifikos pagrindu, t. y. tautinis socializmas.

Kinija, būdama nominaliai (t. y. pavadinimu, bet nebūtinai turiniu) socialistine ir nacionaline valstybe, iš esmės, t. y. faktiškai, anapus frazių bei lozungų, yranacionalkapitalistinė, kaip ir į pasaulinės politikos areną kylanti Vladimiro Putino Rusija; o bet koks nacionalinis kapitalizmas visada, ypač sėkmingų ir didelių šalių atvejais, būna tik labai laikino ir santykinio pobūdžio dalykas, kadangi kai tik rinkos išsiplečia ir ekonominė galia peržengia nacionalines bei regionines ribas, tas „nacionalumas“ pasidaro neparankus, jį iš karto pakeičia transnacionalinės kapitalo struktūros; patriotinius lozungus pakeičia kliedesiai apie buvimą „pasaulio piliečiais“.

Taip nutiko ir Vakarų, kuriuos kadaise sudarė nacionalinės, tačiau kapitalistinės bei imperialistinės valstybės, atveju.

Taip visiškai realiai galėtų nutikti ir bet kurių kitų, po JAV nuosmukio iškilsiančių, nacionalkapitalistinių valstybių stiprėjimo ir įsigalėjimo atveju.

Iš visų šitų samprotavimų norisi pasakyti tai, kad daugiapoliškumo iškovojimą, Jungtinių Valstijų hegemonijos ir galios monopolio sutriuškinimą turėtume laikyti jokiu būdu ne galutine pergale, o tik pirmuoju kovos dėl naujos ir teisingesnės tvarkos etapu, kurio iškovojimas sudarys objektyvias prielaidas tolimesnėms permainoms, kurių tikslas bus jau ne vieno vergvaldžio pakeitimas kitu, ne naujo nacionalkapitalizmo išauginimas į naują globalizmą, bet nauja, tautų laisve ir nepriklausomybe paremta nacionalinė ir socialistinė tvarka, kuri vienintelė tegalės užtikrinti tikrą ir ilgalaikį pasaulio daugiapoliškumą, kuriam nebūtų lemta išsigimti į naują pasaulinę hegemoniją.