Apie JAV krizės lygį
Autorius: Michailas Chazinas Šaltinis: http://sauksmas.lt/michailas-c... 2015-04-28 13:43:20, skaitė 3406, komentavo 1
Ištrauka iš dar nepublikuoto teksto – paaiškinimas to, kodėl aš manau, kad nuosmukis mūsų laukia didesnis negu praėjuso šimtmečio 30 – ųjų metų pradžioje. Tekstas atnaujintas 2015 metų balandžio mėnesį.
Pasaulio ekonominės situacijos ir jos pasekmių realios padėties supratimui pirmiausia būtina nustatyti būsimos krizės lygį. Jeigu, kaip teigia dauguma ekspertų, krizė tuoj tuoj baigsis, tai jos nagrinėti nėra ypatingo tikslo. Bet jei tai ne taip – tai klausimas reikalauja rimto svarstymo. Mano pranešimas pašvęstas kaip tik krizės dydžiui ir galimoms jos pasekmėms.
Michailas Chazinas
Apžvelgsime JAV 2008 metų rugsėjo mėn. ekonomiką. Tuomet joje prasidėjo tipinė defliacinė krizė ( 1930 metų pavasario pavyzdžiu), kuri buvo kupiruojama masine emisija. Bet kame buvo šio defliacinio ( t.y. sietino su bendros privačios paklausos smukimu) šoko priežastis ? Atsakydami į šį klausimą prisiminkime kai kuriuos neoklasikinės teorijos postulatus.
Ji teigia, kad „normalus“ ekonimikos būvis – pusiausvyra. Jei kokios nors išorinės aplinkybės, valstybės politika, gamtinių sąlygų kaita ar dar kas nors išveda ekonominę sistemą iš pusiausvyros padėties, tai ji pradeda savaime į ją grįžti ir reikia vis didesnių ir didesnių pastangų, kad pristabdyti ar sulėtinti šį procesą. Aš neteigsiu, kad ši idėja tikra visur ir visada, gali būti, kad „pusiausvyrinė“ būsena gamtoje paprasčiausiai neegzistuoja, bet esmė ne tame. Kaip mes žinome, JAV 1981 metais buvo priimta taip vadinama „reiganomika“, t.y. ekonominė programa, kuri numatė pastovų kreditinį paklausos stimuliavimą.
Iki jos priėmimo, pusiausvyriniai makroekonominiai parametrai amerikietiškiems namų ūkiams atrodė apytikriai taip: visuminė skola – ne daugiau 60 – 65 % metinių pajamų, taupimas – apie 10 % realiai turimų pajamų. 2008 metams šie paramerai pakito tokiu būdu: vidutinė skola – virš 130% metinių pajamų, taupimas – 5 – 7%. Pažymėsim, kad paskutinis skaičius, kuris dar 2008 metais nekėlė abejonių, buvo „niveliuotas“ statistinių gudravimų dėka, taigi paskutiniuose oficialiose duomenyse jis apie nulį. Tarp kitko, realybei tai neturi reikšmės. Kyla du klausimai. Kieno sąskaita buvo pasiektas toks rimtas nukrypimas nuo pusiausvyros padėties ir kiek šiandien amerikietiško namų ūkio paklausa viršija pusiausvyrinę?
Į pirmą klausimą atsakymas paprastas – praėjusio amžiaus 80- jų metų pradžioje bankinė sistema leido namų ūkiams refinansuoti savo skolas, t.y. galima buvo senus kreditus uždarinėti naujų sąskaita ( tai buvo „reiganomikos“ politikos dalimi). O tam, kad tuo pat metu nemažėtų paklausa, pradėjo mažinti kredito kainą. 1980 metais įskaitinė JAV FRB buvo 19 % ( Polas Volkeris, tuometinis FRB vadovas kovojo su infliacija), 2008 metų gruodžio mėnesiui praktiškai ji tapo lygi nuliui. Ir ekonominė sistema pradėjo savaiminį judėjimą pusiausvyrinės padėties link, t.y. mažinti privačią paklausą, stimuliuojamą beveik 30 metų.
Dabar JAV aktyviausiu būdu stengiasi skatinti privačią paklausą kitais metodais ( jų aprašymas nėra šio straipsnio tema), bet ji vis tiek smunka. Tegu ir lėtai. Bet iki kokio momento ji smuks ? Remiantis statistika galima duoti apytikrį šio nuosmukio įvertinimą. Jei krizės pradžiai santaupos buvo – 5 %, o turėjo būti 10 %, tai viso paklausa, dėl santaupų didėjimo, sumažės apytikriai 15 % realiai turimų 2008 metų rudenį piliečių pajamų. O tai – 11 trilijonų dolerių. Tai yra paklausos padidinimas dėl pajamų sumažėjimo sudarė apie 1,5 trilijonus dolerių per metus.
Toliau, paklausa buvo stimuliuojama dėl namų ūkio skolų augimo, krizės metu visuminė skola sudarė apie 15 trilijonų dolerių, didėjo 10 % per metus. Beje šių skaičių sutapimas – šalutinis jų tikrumo patvirtinimas. Viso – 3 trilijonai dolerių, viršijančių namų ūkio paklausą palyginus su realiai turimomis pajamomis.
Tol, kol man nepaaiškins, kaip piniginė JAV valdžia tuos 3 trilijonus atras ir suteiks namų ūkiams – aš nelaikysiu naturaliu procesu JAV ekonomikos augimą. Pažymėkim, kad nepatikėsiu ir tuo, kad „postmoderno“ rėmuose ( aš ne kartą rašiau, kad nesuprantu, kas tai yra) bazinės proprocijos kinta – o ir namų ūkio išlaidų dalis JAV BVP, kuri yra istoriniame maksimume, tai patvirtina.
Suprantama, šie trys trilijonai momentaliai neišnyks – bet būtent jų mažinimas ir sukelia krizę! Todėl, kad paklausos mažėjimas veda prie darbo vietų ir atlyginimų mažėjimo – tai yra mažėja pajamos, kas veda prie tolimesnės paklausos mažėjimo…. Na, ir taip toliau, pagal besileidžiančia spiralę, link pusiausvyrinės padėties tarp paklausos ir realiai turimomis pajamomis. Kaip rodo empiriniai įvairių krizių ir nuosmukių tyrimai, pajamų mažėjimas iki pusiausvyros taško tarp jų ir namų ūkio išlaidų, viršija pradinį skirtumą tarp pajamų ir išlaidų. Svarbu vaidmenį turi tarpžinybinio balanso multiplikatorius ir sudaro jis, įvairioms ekonomikoms šalims, nuo 1,5 iki 3 (t.y. pusiausvyros taškas tarp „naujų“ pajamų ir išlaidų yra žemiau „senų“ pajamų ir išlaidų 1,5- 3 kartus daugiau, negu pirminis buvęs skirtumas tarp pajamų ir išlaidų). 30- jų krizės pradžioje multiplikatorius buvo arčiau maksimumo ( skirtumas buvo apie 10 %, o pajamų mažėjimas – apie 20- 30 %), bet, mūsų atveju, kai skirtumas žymiai didesnis, greičiausiai tikslinga imti minimalią reikšmę.
Šiuo atveju, pusiausvyros taškas pagal pajamas yra žemiau dabartinio apytikriai 4,5 trilijonų per metus ( t.y. krizės pabaigai realiai turimos amerikietiško namų ūkio pajamos bus 6,5 trilijonų dolerių per metus). Paklausa – atitinkamai didesnė, o tai daugiau nei du kartus mažesnė nei dabar.
Dėl JAV gyventojų paklausos ir pasiūlos mažėjimo masto aš pasiruošęs priimti pataisymus ir ginčytis. Bet priminsiu, kad šis paskaičiavimas ( pirminiame variante) atliktas kažkur apie 2002 metus – per praėjusius 10 metų jokių pagrindimų jo keitimui nenusimatė. Klausimas buvo tik, kur bus paklausos maksimumas – bet pati „mina“ buvo padėta po JAV ekonomika jau prieš keletą dešimtmečių. Ir dėl aukščiau pateikto skaičiavimo aš negaliu rimtai atsižvelgti į samprotavimus apie tai, kad JAV ( ir pasaulyje) gali prasidėti ekonominis augimas – jei tokie samprotavimai nesiejami su struktūrinio disbalanso tarp paklausos ir pajamų mechanizmo aprašymu. Kol kas, per dešimt su viršum metų, tokio mechanizmo man niekas neparodė.
Pažymėsiu dar vieną aplinkybę Nuo 2008 metų paklausos stimuliavimo struktūra iš esmės pakito. Iš to seka, kad 2008 metų skaičiuotė šiandien jau neveikia, būtent, santaupos šiek tiek išaugo, o privati skola sumažėjo. Jos sumažėjimas kompensavosi biudžetinių išlaidų didėjimu. Teoriškai, būtų idomu panagrinėti kaip stimuliavimas formuojasi šiandien, vienok bendros išvados tai neįtakos, nes nuo to laiko JAV namų ūkio išlaidos praktiškai nesumažėjo ( tai buvo FRB politikos tikslas), o pajamos neišaugo. Tai reiškia, kad skirtumas išliko, nors čia ir yra klausimai apie tai, kiek šis skaičius pakito nominalia išraiška.
Pažymėsime, kad Obamos ekonominė reforma( talpinanti savyje ir taip vadinamą „ skalūnų revoliuciją“, nukreipta į energetinių išlaidų JAV ekonomikoje sumažinimą) davė efektą operacinių išlaidų sumažinime tarpiniuose JAV ekonomikos sektoriuose – kas sukėlė investicinio kreditavimo augimą ir ekonominio augimo regimybę. Regimybę – nes tuo pačiu metu išaugo ir įmonių skolos ir klausimas apie tai ar galima tokį augimą laikyti realiu – statistikos interpretavimo klausimas. Bet štai galutinė paklausa per paskutinius metus JAV tęsė kritimą ( net pagal oficialius duomenis, įvertinant pamažintą infliaciją, ji neauga), tai reiškia, kad augimas net esant optimistinei statistikos interpretacijai, yra trumpalaikis ir nepastovus.
Pateikti įvertinimai byloja apie tai, kad krizės mąstas bus 2 – 2,5 kartų didesnis, negu praėjusio šimtmečio 30 –jų metų pradžioje, kai krizė baigėsi „Didžiaja“ depresija, kurios pradžioje JAV namų ūkio išlaidos viršijo pajamas apytikriai 10 %. Tuomet, pavyzdžiui, krizės piko metu bedarbystė Vakarų Europoje pasiekė 40 % – ko mums laukti šiandien. Ir yra platus klausimų spektras į kuriuos kategoriškai būtina atsakyti. Aš išvardinsu tik du iš jų: ar galės tokioje situacijoje išlikti „vidurinioji“ klasė kaip išsivysčiusių ekonominių šalių socialiai- politinio stabilumo instrumentas ir ekonominį; ir kaip stipriai reikės adaptuoti tarptautinę ir vidinę ekonominę, ir prekybinę įstatimdarystę, detaliau, ar išliks PPO. Atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra ir, bet man regis, kad išsiaiškinti juos be abejo verta.
Šaltinis:
Šauksmas